Kultūra

2019.03.22 15:12

Kauno simbolis: čia veikė ir daboklė, kur vyrai bausmes galėjo atlikti už sutuoktines

LRT.lt2019.03.22 15:12

Įprasta sakyti, kad miesto širdis yra ten, kur stovi rotušė. Laikinoji sostinė ne išimtis. Kasmet šį didingą baroko ir klasicizmo elementais išpuoštą statinį aplanko gausybė užsienio turistų, o santuokos įžadais susisaisto šimtai jaunavedžių. Tačiau ne kiekvienas atvykęs pasigrožėti šiuo objektu skuba klausti: kada ji pastatyta ir ar visada ji čia stovėjo? O gal tai ne vienintelė rotušė, stūksojusi Kaune? Atsakymo į šiuos klausimus ieškojo Karolis Kasperas.

Kęstutis Ignatavičius, ilgametis rotušės ceremonmeisteris ir Kauno miesto muziejaus renginių organizatorius, atskleidžia įdomių faktų ir istorinių detalių apie miesto simbolį. Europoje rotušės gausiai pradėtos statyti dar XII amžiuje. Jos buvo pagrindiniai centrai, aplink kuriuos sukosi visas viduramžių gyvenimas. Šalia buvo turgaus aikštės, kur vyko visa prekyba, o rotušėje įsikūręs magistratas reguliavo ir organizavo visas miesto ekonomines, teisines, politines ir buitines funkcijas. Tokiu būdu formavosi miestų visuomeninis ir kultūrinis gyvenimas.

Ne paslaptis, kad upės senovėje buvo gyvybiškai svarbūs prekybos ir susisiekimo keliai. Todėl suprantama, kad dauguma miestų kūrėsi būtent prie jų. Kaunas taip pat pamatus padėjo Nemuno ir Neries santakoje. Ir reikia pasakyti – puikiai išnaudojo šias geografines privilegijas.

Žinomas rotušės architektas ir restauratorius Žybartas Simonaitis yra iškėlęs hipotezę, kad būtent šių upių santakoje reikėtų ieškoti pirmosios Kauno rotušės pėdsakų. Kadangi gyvenvietės tradiciškai kūrėsi kartu su pilimi, netoli pilies turėjo būti ir pirmoji rotušė. Ž. Simonaičio teigimu, XIII – XIV amžiais pirklių ir amatininkų miesto kvartalai Nemuno ir Neries santakoje buvo mediniai, todėl ir pirmoji rotušė turėjusi būti medinė. Tačiau remiantis archyviniais dokumentais apie ją žinoma tik tiek, kad ji kartu su visomis miesto teisėmis ir privilegijomis sudegė 1463 metais, per visuotinį gaisrą.

Apie antrąją rotušę taip pat žinoma labai nedaug. Kaip teigia K. Ignatavičius, 1486 metų rašte užsimenama, kad magistrato knygos jau buvo saugomos naujoje rotušėje. Ž. Simonaitis svarsto, kad pastatas galėjo stovėti miesto Katedros aplinkoje.

Dar vienas didžiulis gaisras Kauno gyvenvietėje kilo 1537-aisiais, todėl per trejus metus miestas buvo perplanuotas, o štai 1542 metais jau minima trečiosios, dabartinės, rotušės statybos pradžia. Ž. Simonaitis rotušės istorijos laikotarpį skirsto į keturis rekonstrukcinius etapus: 1) 1542–1562 m.; 2) 1562–1600 m.; 3) 1624–1655 m.; 4) 1771–1781 metais.

Nors rotušė statyta tokio pat ilgio ir pločio, kokia yra šiandien, ji buvo vienaaukštė ir bokšto neturėjo. Išlikusios rūsio perimetrinės sienos rodo, jog rotušė turėjo dviejų navų planą: išilginė siena vidinį rūsį skyrė į dvi dalis. Pažymima, kad ypač įdomus yra pats rotušės statybos aktas: jame nurodomi ne tik metai ir diena – 1542 metų liepos 28-oji, bet ir laikas. Jos pamatai buvo apžiūrėti tarp 10 ir 11 valandos.

Pasak ceremonmeisterio, laiko nuoroda tokiuose dokumentuose yra itin didelė retenybė. Antroji rotušės rekonstrukcija sietina su Kauno suklestėjimo laiku XVI amžiaus antroje pusėje. Jau tuometė turgaus aikštė, aprėpusi 2,6 ha plotą, nusako Kauno prekybinį potencialą. Augant miestui ir prekybai, buvo perstatyta ir pati rotušė. Pristatytas antras aukštas, o kartu su juo ir naujas bokštas. Anot K. Ignatavičiaus, tiksliai nustatyti rekonstrukcijos laikotarpį sunku.

Tačiau įdomu tai, kad Kauno vaitų knygose buvo rastos sutartys, už kurių sulaužymą baudos numatytos plytomis (nuo 1 tūkst. iki 30 tūkst. vnt.) arba pinigais rotušės statybai. Ž. Simonaitis daro išvadą, kad dviaukštė rotušė galėjo būti baigta statyti ne anksčiau kaip 1587 metais.

Trečiasis rekonstrukcijos etapas vyko po gaisro 1624 metais ir jai apgriovus 1655 metais. Rašytiniuose šaltiniuose teigiama, kad kunigaikštis Stanislovas Albrechtas Radvila nurodė suremontuoti rotušę 1638 metais, bet ji dar labiau nukentėjo per carinės Rusijos apgultį Tvano metais (1655–1661). Sugriautas buvo ir pats miestas.

K. Ignatavičius primena, kad XVIII amžiaus pradžioje Kauną vėl siaubė švedai, neaplenkė ir maras bei badmetis, tačiau rotušė buvo atstatoma. Išilgai šiaurinio fasado buvo priglaustas 10 kv. m. kiemas, papildomos mūrinės krautuvėlės ir sandėlių patalpos bei miesto svarstyklių pastatas. Per šią rekonstrukciją rotušė ir jos kiemo statiniai buvo nutinkuoti, užtinkuotas gotikinis plytų dekoras, paverčiant antrojo aukšto tarpulangių figūrinių plytų plafonėlius piliastrais.

Ketvirtuoju rekonstrukcijos etapu laikomi 1771–1781 metai. Šiuo laikotarpiu buvo perstatyta kone pusė rotušės sienų, nugriautas pietinis rizalitas ir atstatytas XVII amžiuje nugriautas vakarinis pastato trečdalis. Pastatas vėl atgavo pilną buvusios gotikinės rotušės tūrį, bet kartu įgijo ir vėlyvojo baroko tinkuotus fasadus su piliastrais, langų apvadais ir sandrikais.

Ceremonmeisteris teigia, esą rotušė, kurią matome šiandien, yra būtent ketvirtosios rekonstrukcijos baigtinis rezultatas. Ją suprojektavo čekų kilmės architektas, teologijos daktaras ir Kauno Jėzuitų kolegijos dėstytojas profesorius Janas Mattekieris. Jis ir panaudojo baroko bei klasicizmo elementus.

Ceremonmeisteris K. Ignatavičius rotušėje darbuojasi nuo 1990 metų. Jo pamėgta darbo vieta įrengta pačiame bokšte, žemiau laikdrodžio. Rašytojas Julius Kaupas savo rinkinyje „Daktaras Kripštukas pragare ir kitos ne mažiau įdomios pasakos, surašytos slaptose Kauno miesto kronikose“ (1948) vaizdžiai nupasakoja stūksantį bokštą: „Jei kas yra buvęs nuostabioje Kauno miesto rotušėje, tai tikriausiai atsimena tokias slaptas ąžuolines duris, pasislėpusias pačioje bokšto viršūnėje. Dabar tas kambarys, tiesa, tuščias ir nenaudojamas. Jei kartais netyčia atvertum girgždančias jo duris, tau ant galvos imtų kristi seni voratinkliai, kažkas klaikiai sucyptų tamsiuose krosnies šešėliuose ir išgąsdintos pelės nubėgtų dulkėtomis kambario grindimis.“

Kaip sako pats Kęstutis, manoma, kad ten kadaise buvusi daboklė, bet bausmes atliko tik kilmingi asmenys. Paprasti mirtingieji kalėjo apačioje, rūsiuose, kur patogumai nusidėjėlių tikrai nelaukė.

Įdomu tai, kad bausmes vyrai galėjo atlikti už savo sutuoktines arba priešingai. Bokšte taip pat buvo įkurtas ir ugniagesių postas, nes iš ten geriausiai buvo matomas miestas. Greta buvo turgaus aikštė, joje gėdos stulpas, o pačioje rotušėje posėdžiavo miesto magistratas: vaitas, miesto taryba ir suolininkų teismas. Nutarimus turgaus aikštėje skelbdavo miesto šauklys.

Sovietmečiu rotušėje buvo įkurti Kauno politechnikos instituto V rūmai. O 1969–1973 metais per kapitalinę restauraciją, vadovaujant architektui Ž. Simonaičiui, ji buvo pritaikyta santuokų rūmams.

Nuo pat savo veiklos pradžios K. Ignatavičius ėmėsi iniciatyvos grąžinti tikrąsias rotušės funkcijas ir tradicijas, atkurti sąsajas su praeitimi. Jo teigimu, 1542 metų liepos 28 dienos rotušės statybos akte rašoma, kad paguldžius pamatinį akmenį susirinko visa miesto vadovybė. Garbingi ponai pagal seną tradiciją po tuo akmeniu padėjo vieną auksinį pinigėlį ir dovanojo statinaitę midaus. Šią tradiciją ceremonmeisteris panaudojo merų inauguracjai, todėl kiekvienas naujas Kauno meras privalo miestui padovanoti statinaitę midaus ir vieną auksinį pinigėlį.

„Esame ir jaunavedžius įpratę pasitikti žengiančius iš rotušės bei skambinant varpeliu“, – sako rotušės šeimininkas. Tai unikali K. Ignatavčiaus sukurta ceremonija, vienintelė Lietuvoje, dabar jau tapusi žaisminga ir prasminga tradicija. Manoma, kad toks varpelis galėjo būti naudojamas pasitinkant garbingus svečius praeityje.

Ceremonmeisterio sumanymu buvo atidengta ir vaško lydymo krosnis. Kadaise turgaus aikštėje tokios buvo net aštuonios. Vašką lydydavo ir pardavinėdavo. Ši krosnis rodo XV amžiaus grindinį, atskleidžia, kaip užaugo kultūrinis sluoksnis, ir yra puikus pavyzdys, kaip anksčiau vertėsi miestas. Kadangi rotušės aikštėje fontano nėra, turistai monetas įprastai meta būtent į šią krosnį.

Puoselėdamas tradiciją ceremonmeisteris tarsi šių dienų miesto šauklys svečius pasitinka savo paties pagaminta lazda su skambučiu. Tai ypač patinka užsienio svečiams. Taip pat šiuo atributu jis pagerbia ir vestuvių jubiliatus.

Įdomu tai, kad 1936-aisiais tuometis Kauno burmistras Antanas Merkys buvo iškėlęs rotušės perstatymo klausimą. Tarpukariu leistame, prezidento Antano Smetonos globojamame „Lietuvos aide“ buvo nurodytos net penkios vietos, kur galėjo būti pradėtos statybos. Tai istorinė Kauno Prezidentūra, puskvartalis greta buvusio Žiemos uosto netoli Karmelitų bažnyčios, dalis kvartalo prie Nepriklausomybės aikštės, Vytauto prospekte anuomet veikusio „Neries“ fabriko kaimynystėje ir Petro Vileišio aikštėje, kur šiandien puikuojasi ledo arena ir lengvosios atletikos maniežas. Laimei, miesto tarybos narių nuomonės šiuo klausimu kaip reikiant nesutapo ir rotušė vis dar stūkso savo istoriniame lopšyje – Kauno senamiesčio širdyje.

2015 metais Kauno miesto merija, siekdama pritraukti daugiau kauniečių ir miesto svečių, Rotušėje atidarė Kauno miesto muziejaus skyrių. Neseniai visuomenei atvertas Kauno rotušės bokštas – gera naujiena lankantiems šį istorinį pastatą. Paskelbtas rotušės atnaujinimo projekto konkursas, kurio pagrindinis tikslas – pritaikyti unikalų Kauno rotušės pastatą muziejui. Jame darniai susijungs muziejaus, miesto reprezentacijos, santuokų registravimo ir turizmo informacijos funkcijos.

„Siekiame, kad iki 2022 metų, kai Kaunas taps Europos kultūros sostine, galėtume pakviesti visus į atsinaujinusį Rotušės skyrių. Jame ketiname ne tik moderniai pristatyti Kauno istoriją ir raidą, bet ir kalbėti apie šiandienos miestą, jo viziją ir vykstančius procesus“, – teigia Kauno miesto muziejaus direktorius Gabrielius Sužiedėlis.