Naujienų srautas

Kultūra2026.11.17 11:26

Mirė architektas restauratorius Kazys Napaleonas Kitkauskas

LRT.lt 2026.11.17 11:26
00:00
|
00:00
00:00

Pirmadienio vakarą, eidamas 96-uosius metus, mirė inžinierius ir architektas restauratorius, paminklosaugininkas, Lietuvos nacionalinės kultūros ir meno premijos laureatas dr. Kazys Napaleonas Kitkauskas, dažniausiai pats pasirašydavęs kaip Napalys Kitkauskas, antradienį pranešė Valdovų rūmai.

Atsisveikinti su K. N. Kitkausku bus galima Olandų g. esančiuose laidojimo namuose, Vilniuje. Amžinojo poilsio jis atguls greta žmonos Laimutės Vilniaus Antakalnio kapinių Menininkų kalnelyje.

„Valdovų rūmų muziejaus bendruomenė giliai liūdi dėl šios skaudžios netekties ir nuoširdžiai užjaučia Velionio artimuosius bei bendražygius. Tebūna lengva dr. Kaziui Napaleonui Kitkauskui jo taip mylėtos Lietuvos žemelė“, – skelbia Valdovų rūmai.

Prezidentas pareiškė užuojautą

Prezidentas Gitanas Nausėda pareiškė užuojautą dėl K. N. Kitkausko mirties. Pasak šalies vadovo, Lietuva neteko iškilios asmenybės, mūsų šalies architektūros istorijos, paveldosaugos, inžinerijos ir restauravimo legendos.

„Išėjo atsidavęs kūrėjas ir mokslininkas, kurio darbai tapo Lietuvos paveldo atgimimo simboliu. Be jo kompetencijos ir ištikimybės aukštiems idealams neįsivaizduojami Vilniaus arkikatedros bazilikos, Vilniaus katedros lobyno, Valdovų rūmų, Vilniaus pilių komplekso, Biržų pilies bei Kristijono Donelaičio memorialo tyrimai ir išsaugojimas ateities kartoms.

Lietuva taip pat liks visuomet dėkinga K. N. Kitkauskui už suformuotą architektūros istorijos bei restauravimo mokyklą, išugdytą gausų paveldosaugos specialistų būrį, pratęsiantį jo reikšmingus darbus, visuomeninę ir kultūrinę veiklą“, – rašoma prezidento užuojautoje.

Prezidentas reiškia nuoširdžią užuojautą artimiesiems, Lietuvos mokslo ir kultūros bendruomenei.

Apie Kazį Napoleoną Kitkauską

Kaip skelbia Valdovų rūmai, K. N. Kitkauskas, dar mokydamasis mokykloje, įsitraukė į pasipriešinimo sovietinei okupacijai judėjimą. 1947 m. jis buvo areštuotas ir nubaustas 10 metų kalėti Mordovijos lageriuose. Į Lietuvą grįžo 1954 m. ir nusprendė per mokslą būti naudingas Lietuvai.

1960 m. baigė Kauno politechnikos institutą (šiandien – Kauno technologijos universitetas), o 1972–1977 m. studijavo Vilniaus inžinerinio statybos instituto (dabar – VILNIUS TECH – Vilniaus Gedimino technikos universitetas) aspirantūroje (doktorantūroje). Studijų ir darbo metais K. N. Kitkausko mokytojais bei artimais bičiuliais tapo žymus architektas Vytautas Landsbergis-Žemkalnis ir iškilus architektūros istorikas dr. Stasys Abramauskas.

Architekto restauratoriaus darbą K. N. Kitkauskas pradėjo Vilniaus mokslinėje restauracinėje gamybinėje dirbtuvėje (1960−1969), vėliau ilgai darbavosi Paminklų restauravimo institute (1969−1992), Pilių tyrimo centre „Lietuvos pilys“ (1993–2009). Profesinę ir mokslinę veiklą K. N. Kitkauskas susiejo su Lietuvos valstybingumo centro – Vilniaus pilių, pirmiausia Katedros ir Valdovų rūmų, tyrimais ir pažinimo sklaida.

Nuo 1968 m. jis beveik du dešimtmečius vadovavo Vilniaus katedros architektūriniams tyrimams, rengė jos remonto ir priežiūros projektus. Kartu su Lietuvos dailės muziejaus direktoriumi Romualdu Budriu ir kitais kolegomis K. N. Kitkauskas surado bei padėjo išsaugoti Vilniaus katedros lobyną – vieną vertingiausių istorinių Lietuvos meno kolekcijų. Jis noriai dalijosi Vilniaus katedros ir jos požemių tyrimų duomenimis: parengė ir išleido kelias knygas, vedė turiningas ekskursijas šventovę grąžinus tikintiesiems.

K. N. Kitkauskas nuo 1987 m. vadovavo Vilniaus Žemutinės pilies Lietuvos didžiųjų kunigaikščių rūmuose išlikusių autentiškų elementų architektūriniams tyrimams, parengė moksliškai pagrįstus ir išsamius šios rezidencijos atkūrimo retrospektyvinius brėžinius. Kartu su habil. dr. Vytautu Urbanavičiumi ir habil. dr. Adolfu Tautavičiumi tapo ne tik Valdovų rūmų teritorijos tyrimų vadovais, bet ir atkūrimo iniciatoriais, idėjos pagrindėjais. Įsisiūbuojant Valdovų rūmų atkūrimo procesui, K. N. Kitkauskas tapo šio projekto moksliniu vadovu (1997–2009).

Per daugiau nei keturis dešimtmečius aktyvios mokslinės veiklos jis paskelbė per 300 mokslinių bei mokslo populiarinimo publikacijų, aktyviai dalyvavo mokslinėse konferencijose Lietuvoje ir užsienyje. K. N. Kitkausko tyrimai iki šiol yra itin vertinami, žinomi bei dažnai cituojami ir Lietuvoje, ir užsienyje.

Per ilgus mokslinio darbo metus K. N. Kitkauskas dėmesį skyrė ir kitiems nacionalinės reikšmės Lietuvos kultūros paveldo objektams: dalyvavo restauruojant Vilniaus Žemutinės pilies Naujojo arsenalo rūmus, rūpinosi Vilniaus Aukštutinės pilies išsaugojimu ir restauravimu, prisidėjo prie Vilniaus universiteto bibliotekos knygų saugyklos statybos Šv. Jono gatvėje, yra Biržų pilies tilto, Bijotų malūno atstatymo projektų autorius, vadovavo Kristijono Donelaičio memorialo Tolminkiemyje ir Lazdynėliuose (Karaliaučiaus sritis, Rusija) tvarkymo darbams, vykdė kitus svarbius projektus.

K. N. Kitkauskas buvo aktyvus visuomenininkas. Jis vadovavo Kristijono Donelaičio draugijai ir Tautos fondo atstovybei Lietuvoje, taip pat buvo Lietuvos katalikų mokslų akademijos narys ir Valstybinės kultūros paveldo komisijos narys, dėstė Vilniaus universitete, buvo Vilniaus miesto tarybos narys.

Jis yra Lietuvos nacionalinės kultūros ir meno premijos laureatas (1990), šią nominaciją užsitarnavęs lietuvių istoriografijos klasika tapusiu veikalu „Vilniaus pilys“ (1989). K. N. Kitkauskas taip pat buvo apdovanotas Lietuvos didžiojo kunigaikščio Gedimino ordino Karininko ir Komandoro kryžiais (1995, 1999) bei ordino „Už nuopelnus Lietuvai“ Komandoro didžiuoju kryžiumi (2018). Jo nuopelnai Vilniaus miesto istorijos ir paveldo tyrinėjimams įvertinti Žygimanto Augusto medaliu (2001).

LRT yra žiniasklaidos priemonė, sertifikuota pagal tarptautinę Žurnalistikos patikimumo iniciatyvos programą

Naujausi, Skaitomiausi