Gimtieji Šiauliai pasitiko pilkšvo viduržiemio pusnimis. Įprastas maršrutas: bulvaru nuo sukylkos, šalia centrinio turgaus stūksančio sukilėlių kalnelio, iki „Auksinio berniuko“, po kurio šąlančiomis kojomis driekiasi senosios miesto kapinės ir Talkšos ežeras su neišvalomu industrinės praeities dumblu. Asmeninė topografija, kuri vis pasipildo naujais laiko riboženkliais, o kartais randais, tokiais kaip iškapotos istorinės bulvaro liepos – šios dalies dabar privengiu.
Pripažįstu, centro gyventojo romantizuotas žvilgsnis skiriasi nuo periferinių rajonų kasdienybės su jos identiškais daugiaaukščiais ir kiemais, kaip skiriasi ir pats atminties audinys. Šiauliai neišsaugojo senamiesčio, tik centru vadinamą bulvaro atkarpą. Bet Šiauliai yra ir jų pietinė dalis, ir tikrąją pietinia dvasią atradau, kaip ir daugelis nevietinių, perskaičiusi kultinę Rimanto Kmitos knygą apie treninguotus vaikinus, geziukus. Ji virto itin sėkmingu kino filmu (režisierius Ignas Miškinis), o neseniai sulaukė pratęsimo teatro scenoje (režisierė Eglė Vertelytė).
Rašytojas užčiuopė ir įžodino, beje, šiaulietiška šnekta, šį tą, kas pamažu virsta savotišku kultūriniu reiškiniu ar kultūrinės nostalgijos objektu. „Pietinia kronikas“, „Remyga“ ir „Editas kompleksas“ (visus romanus išleido leidykla „Tyto alba“) yra unikali miesto ir jo žmonių trilogija, atskleidžianti netikėtą, bet kartu visiems bent iš dalies atpažįstamą konkretaus laikmečio veidą, vis dar įžiūrimą veidrodyje.
Pagrindiniai trilogijos personažai: regbininkas, vėliau filologas Rimants, mentas Remyga ir kaimyną įsikliopinusi paauglė Edita, svajojanti sušokti su juo „purvinus šokius“ – tai į santvarkų virsmus pakliuvę jauni žmonės, kartu išgyvenantys ir savo brandą. Tiesa, jei Remygos istorija nukelia į Sąjūdžio laikus ir atkuria tamsesnį, niūresnį Šiaulių sluoksnį, prisodrintą tautosakos ir mitinių motyvų, Rimanto ir Editos istorija veikia kaip realistiška laiko mašina, kaip nutrūktgalviškas šuolis į „devyniasdešimtuosius“ su autentiška to meto estetika ir begaliniu laisvės alkiu.
R. Kmitai pavyko užfiksuoti tam tikrą ilgesio momentą, susietą būtent su šia karta, patyrusia meilės ir maišto poreikį, sumaištį ir nežinomybę pačioje nepriklausomos Lietuvos pradžioje, bene chaotiškiausiu valstybės kūrimosi etapu su laukinio kapitalizmo proveržiu, gariūnmečiu, banditų gaujomis ir persiformuojančia, išlaisvėjančia kultūra.
Taigi trilogijos trajektorija dvejopa: judama ir universalia kolektyvinės patirties kryptimi, ir asmeniškesniu nuokrypiu, ieškant ypatingos, kitoniškos Šiaulių auros. Kaip pabrėžia filmui „Pietinia kronikas“ garso takelį kūręs Vytis Puronas, R. Kmitos knyga pripažino mūsų, šiauliečių, identitetą. Pridurčiau, kad ji taip pat apgydė kompleksą, kurį daugelis nešiojomės savyje, – nepritapėlių, nepakankamų, tarp pilkų provincijos sienų uždarytų „betono vaikų“ kompleksą, apie kurį dainuoja filme pasirodanti šiauliečių grupė BIX.
Filmo veikėja Jurga (aktorė Irena Sikorskytė) – ekscentriška menininkė, įvedanti Rimantą į naktinį pogrindinės kultūros gyvenimą, yra svarbus miesto tapatybės momentas. Tai avangardinės, maištingos kontrkultūros, nepriklausomybės pradžioje sugyvenusios su populiariąja kultūra ar popsūcha, paliudijimas. Šiauliai turėjo savo pankišką sielą, kuri skleidėsi pirmiausia per muziką ir kultūrkės koncertus.
Šia prasme man itin reikšmingas atrodo prieš kelis mėnesius Lietuvos kino teatrus apskriejęs Emilio Vėlyvio dokumentinis pasakojimas „BIX – beveik NIRVANA“ (2025). Šis road movie stiliaus filmas, sujungiantis meninę interpretaciją ir archyvinę medžiagą iš grupės kelionių ir gyvenimo, pratęsia ir savaip papildo šiuolaikinį šiaulietišką mitą, įneša į jį originalaus, chuliganiško byto, o kartu grąžina miestą į vieną reikšmingiausių mūsų šalies išsilaisvinimo akimirkų – Dainuojančios revoliucijos ir Roko maršų istoriją. Protesto istoriją.
„Pietinia kronikas“ ir „BIX – beveik NIRVANA“ leidžia žiūrovui it drabužį pasimatuoti nesugrąžinamą laiką, kai sovietinė tikrovė, pagaliau dužusi į šipulius, užleido vietą naujam ritmui ir žodynui.
Dyskės, vidiakai, bajavykai, padėlkės – taip, ši karta turėjo ypatingą žodyną, kuris išėjęs iš vartosenos pamažu nueina į užmarštį ir virsta artefaktais, kaip ir to laikmečio mada su ypatingais megztiniais, garintais džinsais, Rimanto išsvajota koža ar veikėjos Editos dėvimomis tympkėmis.
Filmo ir spektaklio „Šok, Edita, šok“ kostiumų dailininkė šiaulietė Agnė Biskytė, įvertina „Sidabrine gerve“, viename interviu mini, kad pirmiausia reikėjo grįžti emociškai, iš naujo jaukintis kartos vizualinę kalbą. Filme nusprendus panaudoti autentiškas to meto aprangos ir interjero detales, atėjo suvokimas, kad šie daiktai, analogiškai gyvenimiškoms istorijos, jau yra muziejinės vertybės.
Tai, kad pietinia ir apskritai Šiaulių fenomenas yra universalus, laiko ir geografijos ribas peržengiantis reiškinys, byloja ir neįtikėtina pirmojo R. Kmitos romano sėkmė – net 12 kartų perleistas tiražas, Jurgos Ivanauskaitės premija, ir lietuviško kino žiūrimumo rekordus pagerinęs filmas, susižėręs 12 „Sidabrinės gervės“ apdovanojimų ir pelnęs geriausio Baltijos šalių filmo titulą Talino „Juodųjų naktų“ festivalyje.
Šiemet „Auksiniai scenos kryžiai“ atnešė sėkmę ir Šiaulių dramos teatre debiutavusiam E. Vertelytės spektakliui pagal R. Kmitos pjesę: autorius nominuotas už „Šok, Edita, šok“ dramaturgiją, o aktorė Vaidilė Juozaitytė pelnė „Kryžių“ už Editos vaidmenį spektaklyje.
Režisierei E. Vertelytei, kuri, beje, yra ir filmo „Pietinia kronikas“ scenarijaus autorė, tai pirmas režisūrinis darbas teatre. Edita, pasak režisierės, yra ne šiaip personažas, o visos mūsų kartos metafora, jos moteriškoji perspektyva. Merginoms „devyniasdešimtieji“ buvo kitokie: reiklesni ir kupini suvaržymų, su absurdiškais grožio standartais, „Panelės“ tipo skaitalais ir gražiausių kojų konkursais. Taip pat skurdžiu jausmų žodynu, nes pokalbių apie santykius ir intymumą šeimoje, kaip ir apskritai emocinio ryšio, dažnai trūko.
V. Juozaitytės kuriamą Editos personažą kamuoja obsesyvi meilė, naivios, holivudiškos fantazijos ir tikrumo ilgesys. Būtent moteriškoji perspektyva neleidžia pernelyg romantizuoti ir nusaldinti atkuriamo laikmečio, padengti rožine patina, nes būtent merginoms to išsilaisvinimo reikėjo labiausiai.
Merginoms „devyniasdešimtieji“ buvo kitokie: reiklesni ir kupini suvaržymų, su absurdiškais grožio standartais, „Panelės“ tipo skaitalais ir gražiausių kojų konkursais.
Stebint scenoje šokančią Editą, norisi šyptelėti, o ir truputį dilgteli, nes mintyse prasuku juostą apie savo Šiaulius, pirmuosius lapatynus ir Pabalių turgaus egzotiką, mūsų kieme susprogdintą vietinio mafuko automobilį, patyčių kultūrą, brolio klausytus „Foje“ albumus, muzikalkę, pasiruošimą šimtadieniui ir visą tą paauglišką nejauką, kuriai įveikti reikia gydančios laiko distancijos. Kaip reikia distancijos ir savikritiškiems, brandiems pasakojimams apie mus, mūsų bendras ištakas ir skaudulius.
Stebiu šokančią Editą ir noriu ją apkabinti, o kartu ir visas savo kartos nepritapėles maištininkes.
Nepraleiskite svarbiausių kultūros naujienų ir gaukite jas kiekvieną penktadienį į savo elektroninio pašto dėžutę užsisakę LRT kultūros naujienlaiškį. Šio naujienlaiškio nenorėsite atsisakyti.
