Antrojo pasaulinio karo baigtis Rytprūsių gyventojams buvo tikra katastrofa: sovietų kariuomenei slenkant per Karaliaučiaus kraštą, prasidėjo gyventojų žudynės, prievartavimai, plėšimai. Represijos fronto užnugaryje, šiltinės epidemija ir badas juos skatino ieškoti prieglobsčio svetur. Vokiečių vaikai pėsčiomis, prekiniais traukiniais ar vežimais patraukė į Lietuvą – maisto ir saugumo.
„Išlikimo kaina neretai tapo pamiršta gimtoji kalba ir prarasta tapatybė – taip radosi reiškinys, vėliau įgijęs „Vilko vaikų“ pavadinimą“, – sako šį reiškinį tyrinėjanti istorikė, Lietuvos istorijos instituto doktorantė Rūta Matimaitytė.
Karaliaučiaus kraštas sovietų sąmonėje laikytas vokiškojo militarizmo tvirtove, jis įkūnijo didžiausią priešą, kuriam būtina atkeršyti už nacių nusikaltimus SSRS. Todėl Raudonoji armija be pasigailėjimo naikino ne tik vokiečių karinius dalinius, bet ir civilius – motinas, vaikus, senelius. 1944-ųjų spalį prasidėjo Mažosios Lietuvos tragedija, pasibaigusi senųjų gyventojų iškeldinimu ir pakeitimu atkilėliais rusakalbiais.
„1945-ieji. Iš Rytprūsių krašto kaip iš ožio rago pasipylė paauglių ir mažų vaikų minia. Per Zanavykus ėjo jie dienų dienas ir tiesdami rankutes prašė valgyti. Alkani, žaizdoti slinko jie per kaimus, bažnytkaimius, nakvojo šieno kaugėse, slankiojo giriose, skindami medžių ūglius, rinkdami nokstančias uogas, o bręstant rugiams tarsi skėriai užgulė javų laukus. Žmonės jau nebeturėjo ką duoti. O jie ėjo, prašė duonutės ir bailiai žvalgėsi, – rašė šviesaus atminimo kraštotyrininkas Bernardas Aleknavičius. – Ne vienas iš jų tikriausiai buvo ir lietuvių kilmės, bet savo protėvių kalbos jie jau nebemokėjo. Tik ėjo ir ėjo. Ir kad tik toliau nuo sugriautų namų, nužudytų tėvų, artimųjų.“
Į Lietuvą vokietukai ėjo ne tik per Zanavykus, Užnemunę, bet ir Klaipėdos kraštą. „Nušašę, utėlėti, nuo alkio ištinę, skudurais apsivynioję pamėlynijusias kojas“ vokiečių vaikai užplūdo Lietuvos kaimus ir miestelius. Eilėraštyje „1946“ poetas Sigitas Geda rašė:
Mūkia karvės Europoj
Šalto spalio vakarais,
O po kaimus vokietukai
su terbom ir skudurais.
Gandas apie Lietuvą
Iki Antrojo pasaulinio karo Rytų Prūsijoje gyveno apie 2,6 mln. žmonių. 1944–1949 metais, spėjama, nužudyta apie 300 000, iš jų apie 130 000 – lietuvių kilmės. „Nuo 1945-ųjų pavasario iki 1948 metų situacija Rytprūsiuose buvo tiesiog katastrofiška, gyvenimo sąlygos baisios, mirtingumas – milžiniškas. Pasipylė savižudybių, nes žmonės neištverdavo patyčių, kančių, bado. 1946–1947 metų žiema buvo nepaprastai šalta, trūko maisto – badas tapo masinis. Vadinamieji „vilko vaikai“ kaip galėdami traukė į Lietuvą, ubagavo, daugelį priglaudė ir išgelbėjo lietuvių šeimos“, – teigia Lietuvos gyventojų genocido ir rezistencijos tyrimo centro vadovas istorikas dr. Arūnas Bubnys.
Anot Matimaitytės, 1945-aisiais prasidėjusi beglobių vaikų migracija į Lietuvą daugiausia rėmėsi gandais apie greta esantį kraštą, kurio žmonės neva mielai dalijasi duona. Nužeminti ir pažeminti, alkstantys duoneliautojai nieko nežinojo apie Lietuvoje vykstantį ginkluotą pasipriešinimą sovietų valdžiai, masinius gyventojų trėmimus.
„Todėl patekimas į Lietuvą anaiptol neužtikrino saugumo, neteikė jokių garantijų. Vis dėlto vieniems Lietuva tapo laikino sustojimo vieta, o kitiems – namais“, – teigia istorikė.
Tikslaus šių vargdienių skaičiaus niekada nesužinosime, manoma, kad pokario laikotarpiu iki Stalino mirties Lietuvoje jų galėjo būti nuo 20 iki 30 tūkstančių, daugiausia vaikų.
Vokietukai, Kaliningrado vokiečiai, vilko vaikai
Pasak Matimaitytės, iki 20 a. dešimtojo dešimtmečio pradžios vaikai, karui baigiantis atklydę iš Rytų Prūsijos teritorijos, Lietuvoje buvo vadinami „vokietukais“. Oficialiuose sovietų dokumentuose – „Kaliningrado vokiečiais“. Šis pavadinimas platesnis, aprėpė ir vaikus, ir suaugusiuosius, alkio genamus į Lietuvą.
„Elgetavo ne tik vaikai, ir ne tik vokiečių, kaip teigia pamažu įsitvirtinęs pasakojimas. Elgetavo ir rusų, romų, lietuvių pamestinukai, taip pat suaugusieji iš Rytprūsių. Daugiausia traukė į Lietuvą, bet nemažai pasiekė Latviją, Estiją“, – teigia istorikė.
„Vilko vaikų“ vardą įtvirtino kino režisieriaus Eberhardo Fechnerio filmas, tokiu pavadinimu parodytas 1991 metais per Vokietijos televiziją ZDF. Jis pasakoja į Lietuvą patekusios Rytprūsių vokiečių šeimos istoriją.
Anot Matimaitytės, pavadinimas labai prigijo, tapo net moksline sąvoka. „Vilko vaikų“ reiškinį tyrinėjo vokiečių istorikai Christopheris Spatzas, Arthuras Hermannas („Lietuvių ir vokiečių kaimynystė“) ir Ruth Kibelka-Leiserowitz, savo disertaciją ir knygą pavadinusi „Vilko vaikai: kelias per Nemuną“ (1997).
Lietuvos garbės konsulas Vokietijoje baronas Wolfgangas von Stettenas, pirmasis pradėjęs kontaktuoti su „vilko vaikais“, taip pat vartojo šį terminą kreipdamasis į įvairias Vokietijos institucijas. Sąvoką netrukus perėmė žiniasklaida. Pati draugija, vienijusi Rytprūsių vokiečių vaikus, 1993-iaisiais prie savo pavadinimo prirašė Wolfskinder – „Edelweiss – Wolfskinder“.
Ašarų pakalnė
Šių vaikų patirtis – išskirtinė, sako istorikė R. Matimaitytė. Jie matė į namus įsiveržusius sovietų karius, kurie prievartavo ir žudė jų seneles, motinas ir seseris, niokojo viską, kas vaikams buvo brangu. Matė rusų tankų traiškomas pabėgėlių kolonas, ištisas dienas gatvėse gulinčius lavonus ir bombų išraustose duobėse suverstus kūnus.
„Vilko vaiko“ dalią patyrusi Luisė Kažukauskienė pasakoja, kad sovietams užėmus Karaliaučiaus kraštą, žmonės dėl bado mirė ištisomis šeimomis. „Gyvieji neteko visko. Valgė peles, žiurkes, visą dieną medžiodavo katę, kad galėtų ją suvalgyti. Maitinosi pamazgomis, atlikusiomis nuo rusų kareivių, kildavo net muštynių“, – pasakoja draugijos „Edelweiss – Wolfskinder“ pirmininkė.
Pirmiausia, anot jos, mirdavo mamos. Jei turėjo kokio darbo, įgydavo teisę į mažą duonos davinį. Jį dažniausiai atiduodavo savo vaikams. „Tada pasklido gandas apie „pasakų šalį“ Lietuvą, kur galima rasti visko – ir bulvių, ir duonos. Prasidėjo kelionės į ją“, – sako Rytų Prūsijoje gimusi moteris.
Jos teigimu, būti vokiečiu tais laikais buvo labai pavojinga. Vis dėlto žodžių nereikėjo – lietuvių ūkininkai iš graudžių vaiko akių suprasdavo, ko šis nori. „Pamaitindavo, leisdavo jam kartais pernakvoti, išmaudydavo, paguldydavo į švarią lovą. To vaikai, dabar jau senukai, neužmiršta“, – tvirtina Luisė.
Kai sovietai išleido potvarkį, raginantį gaudyti Kaliningrado vokiečius, – šie esą bus vežami į Rytų Vokietiją, – daugelis pasiliko šeimose, nes manė, kad tai eilinė okupantų apgaulė, ir surinktieji bus deportuojami į Sibirą. „Kas tai yra, lietuviai jau žinojo“, – pabrėžia L. Kažukauskienė.
Vis dėlto vieniems Lietuva tapo laikino sustojimo vieta, o kitiems – namais.
R. Matimaitytė
Vokietukai pas ūkininkus dirbo kaip eiliniai samdiniai, neretai tapdavo pigia beteise darbo jėga: jiems teko ganyti gyvulius, prižiūrėti mažamečius vaikus, padėti tvarkytis buityje. Ne kartą, pasibaigus sezoniniam darbui, būdavo pavaromi šalin.
Anot Luisės, radijo jie nesiklausė, laikraščių neskaitė – tiesiog nežinojo, kas tuo metu dedasi pasaulyje. Mokyklos nelankė, nemokėjo rašyti nei lietuviškai, nei vokiškai. Spėję išeiti bent kelias klases Vokietijoje, netrukus gimtąją kalbą pamiršo. Išsimokslinusius, baigusius aukštąsias, pasak Kažukauskienės, būtų galima suskaičiuoti ant vienos rankos pirštų.
„Labiausiai mane siutina tai, kad užaugę buvo imami į sovietų kariuomenę, kuri žudė jų tėvus ir prievartavo motinas“, – piktinasi moteris.
Sulaukę pilnametystės, daugelis vokietukų sukūrė šeimas. Anot Luisės, jie gyveno svetimu vardu ir pavarde, su netikra gimimo data ir vieta, nes bijota represijų. Kai Lietuva atkūrė nepriklausomybę, šie nepaprasto likimo žmonės pagaliau išdrįso susitikti ir prabilti apie save.
„Tie susitikimai buvo tikra ašarų pakalnė: vienas kalba – visi verkia, pradeda kalbėti kitas – vėl ašaros“, – skaudžias akimirkas prisimena L. Kažukauskienė. Draugija „Edelweiss – Wolfskinder“ buvo įsteigta 1991 metų rugsėjo 14 dieną, tada ją sudarė apie 250 „vilko vaikų“. Dabar jų likę vos 19–20, maždaug 100 pastaraisiais dešimtmečiais pasitraukė į Vokietiją.
„Dėl visų šių išgyvenimų iki dabar liko didžiuliai šešėliai. Susitinku, kalbuosi su savo žmonėmis, jie tebejaučia skausmą ir didelę neteisybę, dėl kurios šitaip pasikeitė jų gyvenimas“, – apibendrina L. Kažukauskienė.
Dažnas jautėsi nelygiavertis
Apsigyvenę lietuvių šeimose, „vilko vaikai“ jautė grėsmę: jei sovietai sužinos apie priglaustą vokiečių vaiką, šeima gali būti ištremta. Anot R. Matimaitytės, baimė dar labiau sustiprėjo, kai administracija paskelbė įsaką tokius vaikus registruoti.
Vis dėlto daugelis šeimų, nekreipdamos dėmesio į grėsmingas aplinkybes, parodė atsparumą propagandai, stengėsi vokietukams padėti. Žmogiškumas buvo svarbesnis už jaučiamas grėsmes.
Sovietų Lietuvos valdžia, istorikės teigimu, atsakomybės dėl elgetaujančių vokiečių vaikų kratėsi, ją perkeldama ant lietuvių pečių. „Mano manymu, taip elgtasi todėl, kad ši vaikų grupė, priešingai nei kitų tautybių, nebuvo vertinama kaip potencialūs SSRS piliečiai. Esą, geriau juos visus sulaikyti, surinkti į vieną vietą ir deportuoti į Rytų Vokietiją“, – sako istorikė.
Stalinizmo epochos pabaigoje lietuviai pradėjo įsivaikinti „vilko vaikus“, šiems leista legalizuotis, įgyti sovietinę pilietybę. „Vis dėlto tai jiems neužtikrino lygių teisių su šeimos vaikais, dažnas jautėsi nelygiavertis“, – teigia R. Matimaitytė.
Sovietų valdžios melas
Anot R. Matimaitytės, lietuvių šeimos bijojo priimti atklydusius vokietukus dėl represijų grėsmės. Sovietų aktyvistai ar stribai retkarčiais kaimuose netikėtai pradėdavo jų ieškoti. Nors tokie įnamiai, pasak istorikės, iš esmės buvo vieša paslaptis, apie juos žinojo ir šeimos giminės, ir vietinė valdžia.
„Lietuvių šeimos įnamiams neleido kalbėti vokiškai, pakeitė vardus, pakrikštijo“, – pasakoja R. Matimaitytė. Jos teigimu, vokiškumo eliminavimas ir lietuviškos tapatybės kūrimas, vaiko integravimas į visuomenę lietuvišku vardu ir pavarde gyventojams atrodė saugesnis kelias.
Pati sovietų valdžia vokiškos tapatybės, kaip grėsmės priežasties, oficialiai neminėjo, nurodė kitą – higieninę. Esą elgetaujančių vokiečių vaikų negalima priimti dėl to, kad jie platina vidurių šiltinę. Dėl to 1947 metais buvo paskelbta vokietukų gaudymo akcija, vykdyta geležinkelio stotyse, prekiniuose traukiniuose, net keliuose.
„Matome valdžios melą: jei iš Kaliningrado ateinantys vokiečiai kėlė tokį didelį pavojų, kyla klausimas, kodėl į tą kraštą leista laisvai važiuoti saviems piliečiams?“ – svarsto R. Matimaitytė.
Mainai
„Vilko vaikai“ su tam tikru atsargumu pasakoja apie lietuvių elgesį šeimoje. „Ne visada ūkininkų pagalba rėmėsi tik gerumu ir žmogiškumu“, – teigia istorikė. Šie neretai naudodavosi neapibrėžta įnamių padėtimi, pasitaikydavo ir smurto, ir seksualinės prievartos atvejų.
Tie susitikimai buvo tikra ašarų pakalnė: vienas kalba – visi verkia, pradeda kalbėti kitas – vėl ašaros.
L. Kažukauskienė
Keliaujančiam po Lietuvą pristatyti romano „Mano vardas – Marytė“ rašytojui Alvydui Šlepikui teko patirti gėdingą lietuvių požiūrį: „Ką, tu rašai apie „vilko vaikus“? Ar tu žinai, kokie jie buvo? Mūsų kaimo visus vyrus tokios mergiotės sifiliu užkrėtė.“
Dėl siekio išgyventi, žūtbūt palaikyti gyvastį kai kurios nepriimtinos elgesio formos tapo kone norma. Dailininko Jono Mackonio prisiminimuose „Boružės odisėjos“ aprašytas epizodas, kaip jis apnakvindina dvi vokiečių mergaites. Norėdamos atsidėkoti, merginos siūlo sekso paslaugas.
„Tokia tendencija galėjo ateiti dar iš Rytų Prūsijos, kur badaujančios vokietės mainais už maistą sutikdavo santykiauti su rusų kareiviais. Beje, rusų platinamos venerinės ligos ten tapo nemaža problema“, – teigia R. Matimaitytė.
Tad ryšiai tarp lietuvių vyrų ir elgetavusių vokiečių moterų nebuvo vien tik ekonominiai, pasitaikydavo ir kur kas artimesnių. „Domėdamasi 1951 metų vokiečių išvežimu iš Lietuvos, atkreipiau dėmesį, kad kai kurios moterys iškeliauja su Lietuvoje gimusiais mažamečiais, juos vadina lietuviškais vardais“, – pasakoja istorikė.
„Bezprizornikai“
Lietuvių prisiminimuose dažnai pabrėžiama, kad vokiečių vaikai kėlė gailestį: graudino jų išvaizda ir seksualinės prievartos, sadizmo, bado patirtys. Elgetaujančių rusų pasirodymas Lietuvos vietovėse priešingai – skatino sarkastiškus jausmus, kartu smukdė sovietų valdžios įvaizdį vietinių akyse. Būdingas pavyzdys galėtų būti šis poeto partizano Broniaus Krivicko eilėraštis „Po Stalino saule“:
Klykia ruporų daugybė,
Kaip kolchozuose smagu,
O pas mus iš tų kolchozų
Plūsta gaujos ubagų.
Net ir durų uždaryti
Mum jau nebėra kada:
Plaukia vienas paskui kitą, –
Elgeta ir elgeta.
Plaukia spiečiais, plaukia gaujom,
Keikias Stalino vardu,
Šaukia: Gelbėkit, nes mirštam
Mes kolchozuose badu.
Prašo duonos, prašo rūbo,
Skundžias verkdami gailiai,
Kaip kolchozuos tempę plūgą
Įkinkyti kaip arkliai.
Klykia ruporų daugybė,
Kaip kolchozuose smagu:
– Tik kolchozuose išbrisit
Iš nelaimių ir vargų!
Tai ir mąsto mūs valstiečiai:
Gal ir būtų neblogai
Tik kodėl mus taip užplūdo
Iš kolchozų ubagai?
(„Broniaus Krivicko raštai“, parengė Virginijus Gasiliūnas, 1999)
Vokiečių vaikams masinis išmėginimas badu, ligomis ir artimųjų praradimu teko pirmą kartą. Nieko panašaus iki tol jie nebuvo patyrę. Todėl ir vagiliavimo ar gyventojų apgaudinėjimo atvejų tarp elgetaujančių vokietukų pasitaikydavo retai. Kas kita – į Lietuvą atklydę rusų vaikai. Šių kartos išlikimo mokyklą ėjo kelis dešimtmečius – nuo Pirmojo pasaulinio karo pabaigos ir bolševikinio perversmo laikų.
Dalis jų Lietuvoje, Latvijoje ir Estijoje veikė grupuotėmis, užsiėmė spekuliacija, nelegalia prekyba, sukčiavimu. „Tarkime, apsimeta elgetaujančiais, patenka į šeimos namus, tada juos apšvarina ir dingsta. Paskui sugaunami prisivogę įvairių gėrybių. Suprantama, šie vaikai irgi alko, mėgino išgyventi, tačiau jų patirtis sovietinėje valstybėje – spekuliacija, nelegalūs turgūs, gyvenimas grupuotėse – rėmėsi ilgamete karo patirtimi ir taisyklėmis. Vokiečių vaikai tokios patirties neturėjo, jie gyveno kaimuose, turtingame regione“, – teigia R. Matimaitytė.
Anot jos, neprižiūrimų rusų vaikų, vadinamųjų bezprizornikų, radimosi priežastys Sovietų Rusijoje taip pat panašios į „vilko vaikų“: jų motinos irgi jautėsi bejėgės, žudėsi, pamestinukai pradėjo mokytis išgyvenimo karo sąlygomis taisyklių.
„Iš tiesų vaikų patirtys Sovietų Rusijoje nuo Pirmojo pasaulinio karo laikų labai radikalizavosi. Jei iš pradžių darė tik smulkius pažeidimus, veikė pavieniui, tai baigiantis Antrajam pasauliniam karui sudarydavo kriminalines grupes, vykdė žmogžudystes. Jų buvo pagrįstai bijoma“, – pasakoja istorikė.
„Tikros istorijos ir tikra istorija“
Dėmesys „vilko vaikų“ likimams, R. Matimaitytės manymu, atsirado pasibaigus Šaltajam karui, kai išaugo bendras susidomėjimas Lietuva. Atsivėrus sienoms, vokiečius į mūsų kraštą, taip pat į Karaliaučiaus sritį ginė nostalgija.
„Lietuva buvo po didinamuoju stiklu, naujienos ir čia vykę procesai buvo plačiai ir gausiai nušviečiami Vokietijos žiniasklaidoje“, – teigia R. Matimaitytė.
Apie save garsiau prabilo ir patys rytprūsiečiai, susibūrę į draugiją „Edelweiss“. Vis dėlto, anot istorikės, jie nesiekė žūtbūt įsirašyti į istorinę Vokietijos atmintį, o darė tai labiau praktiniais sumetimais: pasinaudodami draugija, kaip organizacija, ieškojo savo giminaičių, kai kurie mėgino išvažiuoti į suvienytą Vokietiją – nes kol Lietuva netapo Europos Sąjungos nare, tai padaryti buvo gana sunku. Be to, „vilko vaikai“ siekė Vokietijos valstybės pripažinimo.
„Sakė, Lietuva dėl mūsų padarė viską, esame jai už tai dėkingi, nes priėmė nutarimą, kuriuo remiantis „vilko vaikams“ suteiktas asmenų, nukentėjusių nuo okupacinių režimų, statusas. Be to, istorikų dėmesys, taip pat temos atsiradimas žiniasklaidoje pagaliau leido palikuoniams patikėti tuo, ką pasakoja jų seneliai ar tėvai, patyrę „vilko vaiko“ dalią. Kad tai tikros istorijos ir tikra istorija“, – pabrėžia R. Matimaitytė.
Atskleidė didžiulę tragediją
Vokietijoje „vilko vaikų“ tema tebevertinama nevienareikšmiškai. Ja susidomėję mokslininkai, R. Matimaitytės liudijimu, prisipažįsta jaučiantys gėdą, kad iki šiol nieko apie juos nežinojo.
Kiti, priešingai, nustemba, kodėl ši žmonių grupė verta dėmesio: juk jų buvo vos 20 tūkstančių! Tuo metu pokario suirutėje 8 mln. vokiečių prievarta buvo repatrijuoti iš Rytų Prūsijos, Lenkijos, Čekijos, Vengrijos, SSRS ir kitų vietų.
„Vokietijoje šiai temai skiriamas pakankamas dėmesys: moksliniai darbai, grožinė literatūra, parodos, spektakliai, filmai. Ji tampa populiariosios kultūros dalimi. Vis dėlto giliau nėra integruojama. Matyt, priežastis ta, kad skirtingi istorikai kalba apie skirtingas migracijos bangas, selektyviai, savo nuožiūra sudeda akcentus, nematydami platesnio konteksto ir greta vykusių procesų, – tarsi jų nė nebūta“, – atkreipia dėmesį istorikė.
Ji spėja, kad vokiečiai vis dar nedrįsta apie save kalbėti ne tiek iš karo kaltininko, kiek ir iš aukos pozicijų. „O „vilko vaikų“ atminimas nori nenori atveria viktimizacijos (tapimo auka proceso – LRT.lt) aspektą. Jų pasakojime pernelyg daug užkoduota: kančia, nekaltos karo aukos... Man atrodo, „vilko vaikų“ tema labiau virsta Lietuvos istorijos dalimi: ji integruota į mokyklos programas, kasmet rugsėjo 14-ąją minime „Vilko vaikų“ dieną. Didelį indėlį į šios temos viešinimą, atskleidimą Lietuvos visuomenei padarė rašytojas Alvydas Šlepikas, istorikė Ruth Leiserowitz. Lietuvoje tai tapo natūralios istorijos dalimi“, – sako R. Matimaitytė.
Anot jos, tikėtasi, kad vokiečių požiūrį pakeis karas Ukrainoje, padės jiems plačiau pažvelgti į savo praeitį. „Vis dėlto tai sudėtinga, nes tektų įsisąmoninti istoriją, kurios iš esmės jau niekas neprisimena: visų pirma todėl, kad „vilko vaikų“ reiškinys nutiko ne Vokietijoje, o Lietuvoje“, – teigia pašnekovė.
„Vilko vaikų“ išgyvenimai jai atrodo simboliški: išdrįsę prabilti, savo prisiminimais, vien savo buvimu jie atskleidė didžiulio masto tragediją. „Jei ne šie liudininkai, apie tai, kas tada dėjosi Rytų Prūsijoje ir Lietuvoje, dabar žinotume gerokai mažiau“, – įsitikinusi istorikė R. Matimaitytė.
***
Skaudžios vokietukų patirtys atgyja šiuo metu Valstybės pažinimo centre veikiančioje parodoje „Vilko vaikai (vokietukai): užmiršta Antrojo pasaulinio karo vaikų istorija“, kurią parengė viešoji įstaiga „Atminties tiltai“. Istorinėmis nuotraukomis, dokumentine medžiaga ir asmeniniais pasakojimais parodoje perteikiami tragiški Rytprūsių krašto vaikų, išsigelbėjimo ieškojusių Lietuvoje, likimai.
Nepraleiskite svarbiausių kultūros naujienų ir gaukite jas kiekvieną penktadienį į savo elektroninio pašto dėžutę užsisakę LRT kultūros naujienlaiškį. Šio naujienlaiškio nenorėsite atsisakyti.
