Šiaulių fotografijos muziejuje pristatyta dalis partizanų nuotraukų, diskutuota apie jų vertę ir reikšmę fotografijos istorijai.
Vienoje fotografijų – Radviliškio rajone, Minaičiuose, atkurtas bunkeris, įrengtas po Miknių sodybos klėtimi. Čia įvyko vienintelis per visą partizaninio karo istoriją partizanų vadų suvažiavimas, kuriame 1949-aisiais pasirašyta Vasario 16-osios Deklaracija. Visi čia posėdžiavę vadai prieš pat suvažiavimą įsiamžino fotografijose.
Partizanų nuotraukos – išskirtinis reiškinys Lietuvos fotografijos istorijoje. Dažniausiai fotografijose fiksuota uniforma, ginkluotė, mokymai, buitis, poilsis, šventės, apdovanojimai.
„Dažniausia kompozicija – pastatyminė nuotrauka, kai fotografas ateina į mišką. [Partizanai] ruošiasi fotografavimosi sesijai, pasipuošia, pasitvarko ginklus, pasitempia. Dažniausia rikiuotė – pirma eilė pritūpus arba prigulus, antra pritūpus, trečia – stovi“, – pasakoja partizaninės fotografijos tyrinėtojas Dalius Žygelis.
Nuo 1950-ųjų, kai pradeda mažėti partizanų dėl jų žūčių, nuotraukų irgi proporcingai mažėja.
D. Žygelis
Šiaulių fotografijos muziejuje diskutuota apie partizaninės fotografijos reikšmę ir vertę. Pristatytas garsusis Ramygalos archyvas, rastas pernai. Jame apie 100 fotografijų, kurios gali būti sukurtos 1944–1946 metais. Tokios – itin retos, nes partizaninio karo pradžioje fotografuota retai.
„Buvo griežtų įstatymų, draudžiančių fotografuotis. Galbūt dar ir suirutė buvo, kai tikėtasi, kad viskas greitai išsispręs, įvyks Vakarų ir Rytų konfliktas ir partizaninis karas neužsitęs. Bet, jam užsitęsus, didžioji dalis nuotraukų prasideda 1947-aisiais, 1948-aisiais jų dar daugiau, 1949-aisiais – dar daugiau. Nuo 1950-ųjų, kai pradeda mažėti partizanų dėl jų žūčių, nuotraukų irgi proporcingai mažėja“, – sako D. Žygelis.
Dauguma partizanų fotografijų – mėgėjiškos. Fotografas turėjo būti patikimas asmuo, profesionalai šiam darbui buvo pasirenkami retai. Dar rečiau nuotraukose įsiamžindavo patys fotografai.
Partizaninio karo fotografijos buvo slepiamos. Negatyvai naikinami kaip įkalčiai, todėl jų išlikę labai mažai. Šiaulių fotografijos muziejuje saugoma tik apie 400 partizanų fotografijų.
„Šio fotografijos paveldo retumas sukuria papildomą vertę ir svarbą. Tarsi įpareigoja saugoti ir puoselėti kiekvieną dokumentą, kuris patenka į mūsų akiratį. Šio žanro fotografijos rodo išskirtinę padėtį, situaciją. Mums, Fotografijos muziejui, šis paveldas įdomus kaip fotografijos reikšmės ir vietos žmogaus gyvenime pavyzdys“, – teigia Fotografijos muziejaus vadovė Vilija Ulinskytė-Balzienė.
Partizanų nuotraukos netikėčiausiose vietose drąsių žmonių slapstytos kelis dešimtmečius.
„Atskira kategorija, kaip vadinu, atskira kasta – partizanų seserys, kurių broliai žuvo. Jų santykis buvo šiltas, artimas ir jautrus. Dabar joms po 90 metų. Prisimena savo brolius, net graudu pasakoti. Smarkiai rizikuodamos išsaugojo paslėptus šeimų archyvus.
Partizanai dažniausiai dokumentus slėpdavo bidonuose po žeme, tai buvo tarsi dokumentacija. Tarp jų galima rasti keletą nuotraukų. Tai nėra taisyklė, tai reta. Jei dokumentas pažeistas drėgmės, jį galima restauruoti, atkurti. Jei fotografija pažeista drėgmės, jos emulsinis sluoksnis praktiškai neatkuriamas“, – tikina D. Žygelis.
Iš viso šalies muziejuose ir privačiose kolekcijose gali būti apie 15–20 tūkstančių partizanų fotografijų.
Nepraleiskite svarbiausių kultūros naujienų ir gaukite jas kiekvieną penktadienį į savo elektroninio pašto dėžutę užsisakę LRT kultūros naujienlaiškį. Šio naujienlaiškio nenorėsite atsisakyti.
