Suknelė iš 60 ištampytų metalinių šveistukų ir vinių audinys, kuris palietus pasirodo esąs ne aštrus, o švelnus. Kostiumų dizainerė Gretė Labanauskaitė laužo standartus: jos kūryba skirta ne akims, o lytėjimui, uoslei ir klausai. „Į ekskursiją atėjusiems lankytojams duodami akiniai, baltoji lazdelė“, – portalui LRT.lt sako Gretė, madą pavertusi socialiniu eksperimentu.
– Tavo kūrybinis kelias veda per taktiliką, kurią reikia ne pamatyti, o pajusti. Kas paskatino tave, kaip kostiumų dizainerę, savo parodoje „Jausmas“ kelti provokuojantį klausimą: kas nutiktų madai, jei ji taptų visiškai nematoma?
– Parodos idėja kilo iš labai paprasto klausimo – ar mada galėtų egzistuoti tik lytėjimo, garso ir kvapo pavidalu. Ir jeigu taip, tai kokia ji būtų tada. Nes aš esu kostiumo dizainerė ir savo kūrybos kelyje šiandien pastebėjau, kad mada yra labai vizuali: mes ją matom socialiniuose tinkluose, ekranuose, fotografijose, bet dažnai pamirštam tą jausmą, kurį ji gali sukelti, tą potyrį.
Sukūriau suknelę iš 60 šveistukų – visus juos ištampiau ir padariau medžiagą. Tikrai neretas nustebo ir klausė: čia tikrai kempinė?
Kitas impulsas buvo sukurti erdvę, kurioje susitiktų tiek regintieji, tiek regos negalią turintys asmenys. Ir norėjosi toj erdvėj juos ne supriešinti, bet sujungti, kad jų tie patyrimai persipintų ir sukurtų kažką daugiau. Kad svarbus būtų ne vien tik regėjimas, bet ir juslės, potyriai. Paroda gimė iš noro pažinti madą tamsoje ir iš noro suprasti, kaip žmonės ją supranta.
STRAIPSNIS TRUMPAI
- Kostiumų dizainerės Gretės Labanauskaitės parodos „Jausmas“ idėja kilo iš klausimo, ar mada galėtų egzistuoti per lytėjimą, garsą ir kvapą, o ne tik per vizualų vaizdą.
- Lankytojai patiria parodą tamsoje su akiniais ir balta lazdele, kad geriau suprastų neregių patirtį.
- Dizainerė kuria drabužius iš kempinių, metalinių šveistukų ar net vinių, siekdama parodyti, kad rega gali klaidinti.
- Gretė siekia, kad ateityje menas būtų prieinamas visiems ir nereikėtų rašyti „paroda, pritaikyta regos negalią turintiems žmonėms“.
– Ar, rengiant parodą, teko konsultuotis su neregių bendruomene?
– Dar rašydama bakalauro darbą pradėjau ieškoti santykio su Lietuvos aklųjų ir silpnaregių bendruomene, klausti jų nuomonių, daryti kūrybines dirbtuves, kad mes išsirinktume medžiagas, kurios labiausiai aktyvuoja jų jutimus. Taktilinių medžiagų yra apstu, bet šioje parodoje ieškojau šiurkščių, švelnių ir kiek netikėtų medžiagų. Čia nėra tradicinių medžiagų, tokių kaip medvilnė.
Keletas drabužių yra iš kempinių, metalinių šveistukų. Atrodo, toks buitinis dalykas, apie kurį net nepagalvotum. Sukūriau suknelę iš 60 šveistukų – visus juos ištampiau ir padariau medžiagą. Tikrai neretas nustebo ir klausė: čia tikrai kempinė? Tu ateini, matai, kad blizga, atrodo net šventiškai, gal net kažkas ant raudonojo kilimo tuo pasipuoštų. O čia tik kempinė...
Yra suknelė iš vinių. Įdomu, kad vinis akiai yra aštrus daiktas, bet kai palieti tą audinį su vinimi, ji tampa maloni, net švelni. Kartais akys tave nuteikia iš anksto. Pamatai vinį ir iškart sau sakai, kad neliesi, nes aštru. Kas palietė, net nustebo. Todėl čia ir norisi siųsti žinią – negali pasikliauti vien rega.
– Būtent dėl to geriau patirti tavo parodą galima tamsoje. Ką tai duoda reginčiam žmogui?
– Norėjosi regintiesiems nesuteikti tos pirmenybės pažinti parodą per regą. Į ekskursiją atėjusiems lankytojams duodami akiniai, baltoji lazdelė. Tada tu viską patyri taip, kaip patiria regos negalią turintis asmuo. Norėjosi sukurti nekasdienį pojūtį, nes ne kiekvieną dieną būni tamsoje. Žmonių reakcijos būna įvairios – vieni sako, kad kartotų, kiti prisipažįsta, kad jautėsi blogai, nejaukiai, dar kažkas bijo tamsos. Tokios reakcijos tik parodo, kad žmonėms tamsa nėra patogu. Mano tikslas – kad žmogus po parodos kitaip pažvelgtų į neregį. Galbūt taptų empatiškesnis, atkreiptų dėmesį į tai, kas yra šalia jo. Norintys patirti parodą tamsoje gali registruotis į privačias ekskursijas.
Kartais akys tave nuteikia iš anksto.
– Atrodo, kad tau mada yra kaip socialinis įrankis.
– Visiškai. Aš visada sakau, kad mano kūryba yra susijusi su drabužiu, kurį aš paverčiu socialiniu įranku. Tų problemų neišspręsi, bet gali apibrėžti problematiką.
– Kaip patys neregiai reagavo į tavo parodą? Kokių atsiliepimų sulaukei?
– Iš jų pusės jaučiau palaikymą. Juos nustebino taktilinės nuotraukos. Dažnai parodoje naudojami 3D modeliai, tačiau jie nesukuria viso įspūdžio. Mes turime liečiamųjų nuotraukų, tu gali suprasti net modelio pozą ir tai, iš ko pagamintas drabužis. O taktilines nuotraukas sugalvojau dėl to, kad spaudė finansai. Jei būčiau spausdinusi 3D, būtų smarkiai išaugę kaštai. Tos nuotraukos tikrai paliko įspūdį neregiams.
– Kaip manai, ar meno pasaulis yra pakankamai atviras žmonėms su negalia, būtent turintiems regėjimo negalią?
– Manau, kad meno pasaulis tampa vis atviresnis, kitaip ir negalėtų būti. Remdamasi savo tyrimais, kuriuos tęsiu jau šešerius metus, pastebiu, kad dėl tobulėjančios medicinos regos sutrikimai diagnozuojami vis anksčiau, todėl tokių žmonių skaičius statistiškai mažėja.
Visgi meno centrai dabar vis labiau orientuojasi į lankytoją su regos negalia ir siekia skleisti empatiją. Parodose vis dažniau atsiranda pritaikytų 3D modelių – galbūt jie dar nėra idealiai ištobulinti, bet pastangos akivaizdžios. Sunku pasakyti, kiek tai nuoširdus noras, o kiek tiesiog reikalavimų vykdymas, tačiau patirtis lankytojams tikrai gerėja. Labai smagu matyti, kad kultūros sritis nestovi vietoje ir neatskiria šių žmonių. Nors pritaikymo vis dar trūksta, situacija tikrai gerėja.
Siekiu, kad ateityje nebereikėtų rašyti „paroda, pritaikyta regos negaliai“.
– Kokie tavo ateities projektai? Ar ketini toliau tęsti šią temą?
– Šioje parodoje pristatomi drabužiai vis dar yra eksperimentiniai, tačiau mano ateities tikslas yra pasiekti, kad šios medžiagos taptų kasdienės. Svajoju apie tai, kad medvilnę kada nors galėtų pakeisti ar papildyti vinys, kempinės, statybinis glaistas ar plunksnos. Mes natūraliai norėsime įdomesnių drabužių ir kitokių pojūčių. Vizualumas man visada bus svarbus, bet potyris – ne mažiau aktualus.
Norėčiau, kad ateityje drabužiai būtų gaminami iš netradicinių medžiagų ir jos taptų tradicinės: kad žmogus norėtų įsigyti drabužį iš laidų ar sagų, kad jis kvepėtų, būtų interaktyvus. Kaip kūrėja ir tyrėja noriu plėtoti idėją, kaip šias medžiagas integruoti į drąsiai dėvimus aksesuarus ar visą aprangą.
Tai gali skambėti kaip 10–20 metų trunkanti iliuzija, bet aš tuo tikiu. Man labai svarbi ir švietėjiška dalis – edukacijų apie meno suvokimą tamsoje vykdymas. Noriu parodyti, kaip meną galima pajusti per kitus pojūčius, ko regintieji gali pasisemti iš neregių ir atvirkščiai. Šiuo metu jie vis dar yra gana atskiri, o aš noriu bendrystės. Siekiu, kad ateityje nebereikėtų rašyti „paroda, pritaikyta regos negalią turintiems žmonėms“, noriu, kad būtų savaime suprantama, jog menas yra skirtas visiems.
Norintiems pamatyti Gretės parodą, tą galima padaryti balandžio mėnesį Šiauliuose, gegužės mėnesį – Klaipėdoje, spalio mėnesį – Panevėžyje, lapkritį – Anykščiuose.
Nepraleiskite svarbiausių kultūros naujienų ir gaukite jas kiekvieną penktadienį į savo elektroninio pašto dėžutę užsisakę LRT kultūros naujienlaiškį. Šio naujienlaiškio nenorėsite atsisakyti.
