2026 m., minėdama 35-erius metus nuo tada, kai Danija de facto pripažino atkurtą Lietuvos nepriklausomybę, Lietuvos nacionalinė Martyno Mažvydo biblioteka kartu su Danijos Karalystės ambasada Lietuvoje bei Danijos kultūros institutu Estijoje, Latvijoje ir Lietuvoje organizuoja renginių ciklą „Metai su Danija: kultūros ir solidarumo tiltai“ ir kviečia prisiminti daugiau nei tris dešimtmečius trunkančią šalių draugystę bei geriau pažinti bičiulę Daniją, rašoma bibliotekos parengtoje publikacijoje.
Vienas iš sumanymų – skelbiami interviu su Lietuvos ir Danijos santykių puoselėtojais, tyrinėtojais ir stebėtojais praeityje ir dabar.
Vaidotas Mažeika dvidešimt šešerius metus tarnauja Lietuvos žvalgyboje – dirba Valstybės saugumo departamente. 1991 m. Vilniaus pedagoginiame universitete įgijo istorijos mokytojo specialybę, 1999 m. apsigynė daktaro disertaciją apie Danijos santykius su Lietuva 1918–1940 m., 2002 m. jos pagrindu išleido knygą.
Nors daugiau nei du dešimtmečius V. Mažeika nuo istorijos buvo nutolęs, šiandien jis į praeitį sugrįžta nauju žvilgsniu. Tai įdomi kelionė tiek skaitytojui, tiek jam pačiam – proga dar kartą pažvelgti į Lietuvos ir Danijos ryšius ir jų reikšmę šiandien.
– Nusikelkime į 1990-uosius. Kaip kadaise priėjote prie Lietuvos ir Danijos santykių temos?
– Mano studijų universitete pabaiga ir savarankiškos karjeros pradžia sutapo su atgimimu, nepriklausomybe. Labai stipriai visuose šiuose procesuose, ypač po 1990 m., Lietuvą rėmė Skandinavijos valstybės, taip pat ir Danija. Parama reiškėsi kone visose gyvenimo srityse – ir politikoje, ir visuomeniniame gyvenime. Mūsų artimiausi kaimynai laisvajame pasaulyje, manau, siekė mus supažindinti, koks yra gyvenimas Vakaruose, kokios yra galimybės ir būdai kurti savarankišką valstybę.
1992 m. man pasitaikė galimybė keturis mėnesius studijuoti Kopenhagos universitete. Tuo metu jie turėjo tokią specialią Danijos tarptautinių studijų programą, kurioje Europą studijavo Amerikos ir Kanados studentai. Tose vieno semestro keturių mėnesių programose kviesdavo dalyvauti po vieną ar daugiau atstovų iš Baltijos šalių.
Susidomėjimą Danija ir danišku gyvenimo būdu lėmė du dalykai. Tai – kursas „Skandinavijos politika ir visuomenė“, kuriame nagrinėjome, kas yra skandinaviška gerbūvio valstybė. Kitas dalykas buvo danų kalba. Visi mokėmės danų kalbos ir per keturis mėnesius susiformavome gana stiprius pagrindus. Tiesa, dar vienas labai svarbus faktorius – gyvenome danų šeimose ir realybėje matėme, kaip gyvenimas vyksta. Tai iš esmės suformavo aiškų ir pozityvų supratimą, kas yra skandinaviško gerbūvio valstybė.
Tiesioginė pažintis su Danija, jos žmonėmis, jų gyvenimo būdu, sąlytis su danų kalba ir aktyvi Danijos valstybės parama neseniai nepriklausomybę atkūrusiai Lietuvai buvo tas priežasčių rinkinys, kuris lėmė mano norą pažinti 20 amžiaus pradžios, laikotarpio, kai Lietuva ir Danija buvo savarankiškos valstybės, daniškąjį Lietuvos suvokimą ir viziją.
– Gal prisimenate, kokios buvo išvykimo aplinkybės?
– Jei gerai prisimenu, danai iš esmės kvietė jaunus žmones iš Baltijos šalių akademinių institucijų. Aš tuo metu dirbau Vilniaus pedagoginiame universitete, kuris per Švietimo ir mokslo ministeriją gavo tokį kvietimą. Ten buvo vieta istorikui, tai man universitetas ir pasiūlė. Kelionė buvo finansuojama Danijos demokratijos fondo, kuris rėmė visas demokratijos sklaidos Rytų Europoje ir Baltijos valstybėse iniciatyvas.
Vėliau, jau po studijų Kopenhagoje ir tapus Vytauto Didžiojo universiteto ir Lietuvos istorijos instituto doktorantu, tarpininkaujant pirmajam Vilniaus universiteto Filologijos fakulteto Skandinavistikos katedros danų kalbos lektoriui, Šiaurės ministrų tarybos biuro Vilniuje vadovui Ebbei Flatau, pavyko užmegzti asmeninius kontaktus su Lietuvos bičiuliais Danijoje ir danų akademikais.
Jų tarpininkavimas leido gauti stipendiją iš Danijos demokratijos fondo ir dar du kartus lankytis Danijoje, šiuo atveju tikslas buvo rinkti medžiagą Danijos archyvuose. Iš viso Danijos archyvuose praleidau septynis mėnesius. Danijos archyvų medžiaga buvo disertacijos, vėliau virtusios knyga, pagrindas.
– Jau šiek tiek užsiminėte, bet gal galėtumėte plačiau papasakoti apie danų kalbos ypatumus?
– Nesu filologas, todėl apie kalbos ypatumus būtų sunku kalbėti, tačiau galiu pasidalinti patirtimi, kaip man sekėsi prisijaukinti danų kalbą. Mano pažinties su danų kalba pradžia buvo Kopenhagoje, kurioje viešėjau keturis mėnesius ir gana intensyviai mokiausi šios skandinavų kalbos. Vėliau, jau grįžęs, toliau mokiausi ir net laikiau danų kalbos egzaminą pas vertėją, danų kalbos specialistę Svetlaną Steponavičienę. Svarbiausias dalykas su danų kalba, kaip ir apskritai su kiekviena kalba, yra darbas – paimi žodyną, atsisėdi prie daniško teksto ir jį skaitai.
Per tuos septynis mėnesius, praleistus archyve, išmokau tikrai neblogai skaityti. 20 a. pradžios kanceliarinė danų kalba yra konkreti ir aiški – nėra fantazijų, penkiaaukščių būdvardžių, viskas aiškiai konkrečiai aprašyta, vartojamos nusistovėjusios frazės ir posakiai, todėl lengvai suprantami (bent jau man taip atrodė).
Kita kalbinės patirties ir įgūdžių dalis – danų istoriografija. Pietų Danijos universiteto Odensės mieste Kopenhagos universiteto ir Danijos karališkoji biblioteka buvo po ranka. Didžioji dalis literatūros apie tarpukario Danijos užsienio politiką ir ją formavusius asmenis, biografinės rodyklės ir pan. buvo daniškai, bet labai daug publikacijų, svarbių tyrimui, paskelbta ir anglų kalba.
– 1999 m. apsigynėte disertaciją, 2002 m. jos pagrindu išleidote knygą „Danijos santykiai su Lietuva 1918–1940 m.“. Kaip trumpai apibūdintumėte, kokie tie santykiai buvo?
– Pačia bendriausia prasme, nesigilinant į to meto tarptautinės aplinkos detales ir valstybių laikysenos ar sprendimų niuansus, būtų galima pasakyti taip: Danijos požiūris, santykiai ir politika Lietuvos atžvilgiu buvo racionali, pragmatiška ir visiškai atitiko svarbiausias Danijos užsienio politikos po Pirmojo pasaulinio karo nuostatas. Kopenhaga visą tarpukario dvidešimtmetį laikėsi tradicinės nuostatos prisitaikyti prie tarptautinės sistemos, o ne mėginti ją keisti.
Tad Kopenhaga neracionaliu laikė norą kiek labiau prisidėti prie iš esmės revizionistinių Lietuvos užsienio politikos pastangų. Danijos diplomatai puikiai suprato Vilniaus reikšmę Lietuvai ir neabejojo teisės į jį pagrįstumu, tačiau pirmiausia siūlė sukurti stiprią, konsoliduotą ir ekonomiškai pajėgią valstybę, galinčią integruoti Vilniją, kai tam atsirastų galimybė.
Remdamiesi tokia Lietuvos ateities vizija ir įgyvendindami savo užsienio politikos tikslą – plėsti daniškos rinkos eksportą, Kopenhagos užsienio politikos formuotojai ir jos vykdytojai Lietuvoje konstravo Danijos santykių su Lietuva darbotvarkę.
Tarpukario dvidešimtmečio Danijos ir Lietuvos santykiai suskyla į tris etapus. Kiekvieno jų savitumą lėmė Europos politikos realijos ir priklausomai nuo jų besikeičiantys dviejų mažųjų valstybių interesai, poreikiai ir galimybės. Santykių pradžią žymėjo didelis sumanymas – Lietuvoje sukurti daniško ūkininkavimo centrus, kurie platintų prekinės žemės ūkio produkcijos gamybos patirtį.
Lietuviai nuolat deklaruodavo susidomėjimą danų patirtimi ir net projektavo šalies žemės ūkio raidą taip, kad jis ateityje pasiektų Danijos lygį. Danai palaikė tokį lietuvių siekį, tačiau pirmiausia, atrodo, čia ruošėsi grįžimui į Rusijos rinką. Žlugus europiečių viltims, kad bolševikinis režimas „normalizuosis“, žlugo ir danų viltys, tačiau Lietuvoje iki pat 1940-ųjų sėkmingai gyvavo H. D. Donso administruojamas Aniškio dvaras, reprezentavęs daniškąjį ūkininkavimo modelį.
Trečiojo dešimtmečio viduryje Lietuva danams tampa partnere, kuriančia užsienio politikai abipusiai naudingus precedentus ir sulaukiančia Danijos vyriausybės paramos Lietuvos strateginių objektų statybai. 1927–1932 m. danų kompanija „Højgaard & Schultz“, panaudodama Danijos vyriausybės eksporto kreditą, įgyvendino tris didelius, brangius ir Lietuvai labai svarbius transporto infrastruktūros projektus – pastatė Vilijampolės ir Aleksoto tiltus Kaune, nutiesė geležinkelį iš Telšių į Kretingą ir modernizavo Klaipėdos uosto žiemos baseiną.
Trečiasis santykių etapas buvo pažymėtas pasaulinės ekonominės krizės ir didėjančio agresyvių kaimynių spaudimo abiem valstybėms. Viena vertus, tai didino abejingumą politiniams santykiams, tačiau skatino domėjimąsi viena kitos galimybėmis patenkinti būtinus rinkos poreikius, kurie tapo ir saugumo politikos aspektu, o Vokietijos praktiškai okupuotai Danijai 1940 m. liepos mėn. prekybos sutartis su sovietizuota ir neaiškios ateities Lietuva tapo ir valstybinio suvereniteto manifestacija.
Danijos poveikis Lietuvai 1918–1940 m. nebuvo didelis, bet apčiuopiamas. Danija didžiausią įtaką padarė Lietuvos visuomenės ir ūkio modernizacijai, neabejotinai prisidėjo prie strateginių valstybės vystymo ir konsolidavimo tikslų įgyvendinimo. Manau, būtų galima teigti, kad Danija ir Lietuva išnaudojo praktiškai visas galimybes, kurias mažosioms valstybėms teikė tarpukario tarptautinė konjunktūra.
– Esate vienas pirmųjų, Lietuvoje tyrusių Danijos ir Lietuvos santykius. Ar per daugiau nei dvidešimt metų šie tyrimai pasistūmėjo į priekį?
– Dėmesys Skandinavijos valstybėms atsirado su Lietuvos laisvėjimu, galimybe pažinti sovietmečiu praktiškai neprieinamus kaimynus ir apskritai su istorinių tyrimų lauko plėtimusi. Lietuvos diplomatiją Skandinavijoje tyrinėja prof. Sandra Grigaravičiūtė. Prof. Saulius Pivoras 2024 m. paskelbė monografiją „Lietuva Švedijos Baltijos politikoje 1917–1991 m.: nuo pripažinimo iki jo atnaujinimo“.
2019 m. pasirodė kapitalinis, didžiulės apimties danų istoriko Mikkelio Kirkebæko tyrimas „Den yderste grænse“ („Paskutinė riba“), nagrinėjantis danų savanorių dalyvavimą Estijos ir Latvijos nepriklausomybės karuose. Nors Danijos ir Lietuvos santykiai jame nėra aptariami, autorius pateikia plačią danų politinės diskusijos dėl įsitraukimo į naujųjų Baltijos valstybių savarankiškumo siekius panoramą ir išsamiai aptaria tarptautinį Kopenhagos sprendimų kontekstą.
Dar viena publikacija, kurią norėčiau paminėti, yra pirmojo Danijos diplomato Kaune giminaitės Kirsten Biering straipsnis „Erik Biering, the 1st Danish Honorary Consul in Kaunas“, 2021 m. paskelbtas straipsnių rinkinyje „Denmark and Lithuania through 100 years of bilateral relations“. Autorė, remdamasi asmeniniu E. Bieringo archyvu, pateikia įdomių ir žinias praplečiančių 20 a. pradžios danų diplomato pastebėjimų ir išvadų.
Taip pat norėtųsi pabrėžti naują tendenciją – tam tikrą istorijos skandinavistikos perėjimą į kitas sritis: istoriniai faktai pereina į istorinės statistikos, sociologijos sritį. Pavyzdžiui, 2025 m. filosofas, sociologas Zenonas Norkus, tiksliųjų mokslų srities atstovė Jurgita Markevičiūtė ir istorikė Aelita Ambrulevičiūtė paskelbė straipsnį „Denmarkisation and agricultural growth in the Baltic countries during the interwar period“, kuriame analizuojama tarpukario Baltijos šalių strategija modernizuoti ekonomiką kopijuojant Danijos žemės ūkio modelį.
Kitas reikšmingas Danijos santykių su Lietuva faktas – investicija į Lietuvos geležinkelių vystymą. Šis transporto infrastruktūros, kaip valstybės konsolidavimo priemonės, svarbos aspektas analizuojamas neseniai apgintoje istoriko Adomo Žirlio daktaro disertacijoje „Pirmosios Lietuvos Respublikos sausumos susisiekimo sistema: vizija, lūkesčiai ir galimybės“.
– Galiausiai – įdomi paralelė. Kol rengėte disertaciją apie Lietuvos ir Danijos santykius tarpukariu, dabartinis Danijos karalius, tuo metu princas Frederikas X, rašė magistro darbą apie Baltijos šalių užsienio politiką atkūrus nepriklausomybę.
– Natūralu. Tas abipusis interesas buvo objektyvių sąlygų nulemtas. Griūvant sovietijai, Vakarų valstybės gavo galimybę ir prasmę domėtis, kas jie tokie, gyvenantys už Baltijos jūros. Taip pat ir mums atsilaisvino kelias pažinti, kas yra mūsų artimiausi ir tolimesni kaimynai.
Bet kas yra įdomu – danai visą laiką domėjosi Lietuva. Reikėtų prisiminti Ågę Meyerį Benedictseną, kuris jau 19 a. pabaigoje aplankęs Lietuvą konstatavo, kad lietuviai kenčia politinę, kultūrinę ir ekonominę priespaudą, tačiau tauta bunda kovai už savo laisvę. Taigi, interesas ir supratimas yra labai senas ir išlieka gyvas.
Kalbino Lietuvos nacionalinės Martyno Mažvydo bibliotekos Valstybingumo centro vyr. tyrėjos Rasa Alė Petronytė ir Ignė Rasickaitė.
Nepraleiskite svarbiausių kultūros naujienų ir gaukite jas kiekvieną penktadienį į savo elektroninio pašto dėžutę užsisakę LRT kultūros naujienlaiškį. Šio naujienlaiškio nenorėsite atsisakyti.
