Nacionalinės premijos laureatui poetui Gintarui Grajauskui, įvertintam už rinkinį „Vandens skonis“, gražmenos poezijoje – negražu. Ornamentuota kalba prabylančių poetų kūryboje jis įžvelgia pernelyg didelį norą patikti ir manipuliavimą skaitytojais. Vis dėlto pripažįsta – poetinės virtuvės būna labai skirtingos.
„Vieniems patinka eilėraščiai „pyragaičiai-su-kremu“, kitiems eilėraščiai „foie-gras-su-triufeliais“, dar kitiems eilėraščiai „cepelinai-su-spirgučiais“ ir eilėraščiai „solianka-su-sosiskomis“. Man patinka ruošti eilėraščius „žalią-žuvį“. Ir dažnai ta žuvis yra fugu – jei neteisingai ją paruoši, visi nusinuodys“, – sako laureatas.
Nacionalinės kultūros ir meno premijos laureatas poetas, dramaturgas, eseistas, prozininkas, vertėjas Gintaras Grajauskas gimė 1966-aisiais Marijampolėje. 1985-aisiais baigė Klaipėdos aukštesniąją muzikos mokyklą, vėliau Lietuvos konservatorijos Klaipėdos fakultetuose studijavo humanitarinius mokslus. Dirbo Klaipėdos radijuje ir televizijoje „Balticum“, dienraštyje „Klaipėda“, Klaipėdos dramos teatre buvo literatūrinės dalies vedėjas, nuo 2018 metų yra teatro meno vadovas.
– Gintarai, kodėl žmonės sumanė premijas? Žiū, kas išeina: vieni jų pavydi, kitiems parūpsta, kur bus išleistos, treti murma: „Už ką, už ką“? Tik vargas, nemanai?
– Žmonės iš liūdesio prisigalvoja daugybę dalykų – kad būtų įdomiau ir truputį linksmiau. Ir kad suteiktų savo buvimams kokią nors, kad ir iliuzinę, reikšmę. Premijos tikrai ne blogiausias žmonių sugalvotas dalykas. Jei kam nors nuo tos premijos pasidaro truputį geriau, jei ją gavęs žmogus pasijunta kiek mažiau priklausomas nuo kasdienių išgyvenimo darbų – puiku, vadinasi, visai neblogai sugalvota.
– Nacionaline premija esi įvertintas už poetinį šiuolaikinio buvimo pjūvį. Baugus tai žodis, lyg rankoje būtų ne poeto plunksna (atsiprašau už senamadišką įvaizdį), o skalpelis ar peilis. Kaži, kur ir kaip tą pjūvį būtų galima pamatyt? Ir, sakykime, ėjimas skustuvo ašmenimis – ar toks įvaizdis būtų artimas tavo kūrybai?
– Ašmuo ir pjūvis – gali būti ir labai baugūs žodžiai, jei kalbame apie skerdyklą. Gali būti ir visai nebaisūs – jei kalbam apie tikslumą, apie, sakykim, mikrochirurgiją. Geras chirurgas, kaip aš įsivaizduoju, turi būti ir gailestingas, ir negailestingas vienu metu. Jis negali sau leisti, kad jį užvaldytų emocijos, turi stengtis pamatyti, kaip yra iš tikrųjų, kokia objektyvi situacija. Tik tada pjūvis bus tikslus.
Ir dar: tas tikslus pjūvis kartu turi būti ir labai paprastas (prisiminkim ta proga Okamo skustuvą). Yra toks eilėraštis, „Virtuvės šefas“:
kiek tu peilių turi? šešis?
o, net aštuonis?
jaunystėje aš turėjau dvylika
trys iš jų buvo damasko plieno
neblogas tu vaikis, stengiesi
tai pasakysiu tau paslaptį
tų didžiųjų šefo peilių
ir tų japoniškų galandimo akmenų
kuriais taip didžiavausi jaunystėje
iš tiesų gyvenime visai ir nereikia
viskam užtenka
vieno manęs
vieno pusplyčio
ir vieno mažyčio peiliuko
kai įgundi
gali juo kad ir dramblį
mišrainei supjaustyti
reikia tik žinot
kur įpjauti
(iš rinkinio „Vandens skonis“, 2025)
– Yra ir toks tavo eilėraštis „Daryba“, netikėtai tapęs politine aktualija, kai per naktinį Seimo posėdį liberalas Simonas Kairys skyrė jį Kultūros komiteto pirmininkui Kęstučiui Vilkauskui. Regis, etikos požiūriu dabar jį (eilėraštį) nagrinės Seimo etikos ir procedūrų komisija. Ką manai apie šią situaciją?
– Čia labai panašu į tą liūdną situaciją, kai žmogui be humoro jausmo desperatiškai mėgini išaiškinti, kodėl ką tik papasakotas anekdotas juokingas.
jei tave gerbia –
vadinasi, esi gerbtinas
jei tave myli –
vadinas, esi mylėtinas
jei tave mini –
vadinas, esi minėtinas
jei tave tarantina –
vadinasi, esi tarantinas
jei tau šika ant galvos –
esi šiktinas antinas galvotinas.
(„Daryba“, iš rinkinio „Nykstamai menkų dydžių poveikis megastruktūroms“)
– Pamenu, dievaži, pamenu paskutinį sovietų genseką 80-inių viduryje Reikjavike sakantį: „Nenorėčiau, kad mano žodžiuose būtų daug vandens, bet vanduo vis dėlto reikalingas.“ Kaip vandens skonio žinovo (įrodymas – tavo rinkinys „Vandens skonis“) noriu paklausti: ar žmogui už vandenį nėra svarbesnis oras? Nerimtai polemizuoju su viena tavo mintimi.
– Gal ir svarbesnis. Esu kadaise fiziškai patyręs, kad kai žmogui trūksta oro, nei troškulys, nei alkis jam visiškai neberūpi. Bet iš tiesų gyvoms būtybėms vienodai svarbu ir pneumatika, ir hidraulika. Žodžiuose vandens ir oro galėtų ir visai nebūti – nebent esi sovietų gensekas, tada jau statusas įpareigoja skiesti, pumpuoti ir pūsti arabus.
– Turiu iškart lyg atsiprašydamas pridurti, kad ano galo, turiu mintyje Rytų, temų, paminėjimų visai teisingai vengiame. Ir venkime ryžtingai toliau. Tik anais laikais sovietiniam piliečiui per minkštąją (galią) įskiepyti skrajūs posakiai vis išlenda kasdienybėje. Tarkime, apmaudu savo senose publikacijose vis atrasti tų, atsiprašant, „perlų“. Esu kalbinęs net Spivakovą, įsivaizduoji? Kaip manai, ar po 35 metų jau pamažu vaduojamės iš kultūrinės jų okupacijos?
– Labai pamažu, bet vaduojamės. Tačiau paaugliai gatvėse vis dar keikiasi rusiškai – nors rusų kalbos ir nebemoka. Keista – panašu, kad kažkur gilumoje užkratas tebėra išlikęs. Nuo sovietmečio gerai moku rusiškai, bet pastebėjau, kad kalbėti ir skaityti ta kalba tapo kažkaip fiziškai nemalonu. Net pagaunu save, kad kalbėdamas tyčia apsimetu, jog nelabai tos kalbos moku.
– Esi grupės „Kontrabanda“ lyderis. Na, jei ne lyderis, tai bent „atraminis saugas“, ašinė figūra. Užklaustas apie lietuvišką muziką anksčiau sakei, kad visos šalies „cicinizacija“, regis, jau baigėsi, o kas toliau – nežinia. Jei paklausčiau plačiau, apie mūsų valstybę, kaip pavadintum dabartinę jos situaciją?
– „Kontrabanda“ – deja, jau istorija. Seniai nebegrojame, grupės nebėra. Tiesa, kartais dar pagroju scenoje su kitais muzikantais – spektaklyje „Pašaliniams draudžiama“ pagal mano pjesę, režisuotame Oskaro Koršunovo ir teberodomame Klaipėdos dramos teatre.
Su „Kontrabandos“ ir „Rokfelerių“ būgnininku Kęstučiu Bubliu darome tokias „Smėlio radijo“ programas – grojame savo sukurtą elektroninę muziką ir naudojame mano tekstus. Festivaliuose „Open Books“ Vilniuje, „Prozos krantas“ Klaipėdoje ir Poetiniame Druskininkų rudenyje neseniai pristatėme jau trečią „Smėlio radijo“ programą.
Jei plačiau apie dabartinę situaciją valstybėje – atsirado jėgų, kurios labai sėkmingai mobilizavo mažiau išsilavinusią tautos dalį ir puikiai išnaudoja jos neapykantą labiau išsilavinusiems. Ne pirmas ir ne paskutinis kartas pasaulio istorijoje.
Kartais tokioms jėgoms netgi pavyksta perimti valdžią – apsimetus, kad jų didžiausias rūpestis yra nuskriaustas paprastas žmogus. Nors iš tikrųjų niekas joms nerūpi, išskyrus valdžią ir galią. Tas „paprastas žmogus“ joms yra tik įrankis pasiekti valdžią. Kai reikia – pasiimi, kai nereikia – nukiši į sandėliuką. Tegul sau būna ten, kol vėl prireiks.
– Kaskart šnekindamas klaipėdietį kultūrininką būtinai turiu jam įteigti, kad uostamiestis nyksta, tuštėja. Trūks plyš turiu (šypsosi). Kaip tau pavyko prisitaikyti prie Klaipėdos, nepalikti? Jei toks apskritai yra, ar nusakytum „nedidelio miesto su dideliu uostu“ gyventojų bendrabūvio geną?
– Jei man patiktų gyventi didmiestyje, gyvenčiau Berlyne ar Niujorke. Bet man labiau patinka gyventi nedideliame mieste, kuriame žmonės nesigrūda vienas prie kito. Taip tiesiog komfortiškiau. Jei pasiilgstu minios, einu į turgų. Šiaip esu labiau vienišius, intravertas – tad mažas žmonių tankumas gatvėse man jokių fobijų nekelia. Gal kaip tik – kai žmonių nedaug, pradedi labiau vertinti kiekvieną tau artimą dūšią. Kaip retą dovaną. Gal tai ir būtų tas nedidelio miesto bendrabūvio genas?
– Prisiminkime iš Klaipėdos kilusį Leonidą Donskį. Kęstučio Navako sudarytame rinkinyje „Lyrika plius“ yra tavo eilėraštis iš ciklo „Paguodos giesmės“, skirtas Leonidui. Į tą knygą pateko poetams reikšmingi jų eilėraščiai su paaiškinimais. Kuo tau buvo svarbi pažintis su Leonidu, kuo svarbus jo (ir eilėraščio lyrinio subjekto) siekis bent vos vos pakeisti pasaulį?
– Leonidas buvo savotiškas romantikas – kartu puikiai jaučiantis realybę ir racionaliai suvokiantis savo galimybę ką nors joje pakeisti. Knyga, kurioje buvo išspausdintos „Paguodos giesmės“, vadinasi „Nykstamai menkų dydžių poveikis megastruktūroms“ (2021): čia galbūt ir yra apie tą galimybę vos vos pakeisti pasaulį į geresniąją pusę. Nepaisant nieko, Leonidas tai darė – puikiai žinodamas, jog tai beveik beviltiška.
Stengiuosi tai daryti ir aš. Nors dydžiai nykstamai menki, bet visai tikėtina, kad jei jų bus labai daug, tai pasiekus kritinę masę tas poveikis megastruktūroms ims ir nutiks.
visi kažkodėl manė, kad man ištisai sekasi,
kad aš tiesiog laimės kūdikis, keista net
jei ko ir pasiekiau, tai tik darbu, sėkmės čia nė lašo
buvau svetimas jiems, nuo pat pradžių – tad privalėjau
būti trim galvom už kitus geresnis,
kad bent pastebėtų
pastebėjo – pradėjo spausti ranką, kalbėti
puošnius žodžius, o už akių
vis labiau nekentė
stengiausi būti jiems geras, kantrus –
jie gi kaip vaikai, nesupranta
net ir tuomet, kai supratau, geriau įsižiūrėjęs,
kad garbingo žaidimo nebus – nes iš tiesų jokie
ne vaikai jie, akys išduoda – jie sẽniai, patyrę,
įgudę, pilni klastos ir metų pagiežos –
tuomet bandžiau būti bent jau mandagus jiems
taip, kai kurie žavėjosi – bet ir tie nesuprato esmės:
aš čia visai ne tam, kad žavėčiau visus savo protu
aš tik noriu pakeisti pasaulį – kad ir vos vos, kad ir
visai nedaug, bet į geresniąją pusę
kiek kartų sakiau sau – nebetversiu, jau nebėra jėgų,
Viešpatie, nebeištversiu to buko įtūžio
negerėja tie žmonės, Viešpatie – kokie buvo, tokie ir liko:
tamsūs, pikti, pavydūs ir godūs
Ir kartą man visgi pasisekė –
kai suklupau, plyšus širdžiai.
Ir Dievas man tarė: ateik, vaikeli,
tu pasiklydai: tiek šviesos, kiek tu išsiilgęs,
būna tik čia, pas mane, Dangaus Karalystėje.
(„Šeštoji giesmė“)
– Kodėl būtent šį eilėraštį, minimą ir Mykolo Katkaus laudacijoje tau, parinkai Kęstučio knygai?
– Man jis atrodė ir tebeatrodo svarbus, gal net vienas iš raktinių. Ir Leonidas yra vienas iš tų žmonių, kurių buvimo man labai trūksta.
– Kad jau prakalbome apie Navaką, negaliu neatkreipti dėmesio, kokie jūs nepanašūs, kontrastuojantys: pramokęs „laužyti“ metaforas, Kęstutis „žaidė gražiais paviršiais“, kartais sunkiai pridengiančiais tokios žaismės tuštumą ir kaip poetas turbūt užaugo tik paskutiniame rinkinyje „Šeši šeši“. (Mane užmuš.) Tavo eilėraščiuose savitikslių gražmenų, noro žavėti – tik „būtinas minimumas“. Ar galėtume tai vadinti tavo estetine programa – „distiliuoti“ poeziją iki kasdienio kalbėjimo, aforizmo?
– Tave tikrai užmuš. (šypsosi)
Taip, mes su Navaku skirtinguose poliuose. Man negražu gražumynai, aš juose įžvelgiu pernelyg didelį norą patikti ir manipuliavimą skaitytojais. Bet poetinės virtuvės yra labai skirtingos, ten pilna receptų visokiausiems skoniams. Tai normalu: vieniems patinka eilėraščiai „pyragaičiai-su-kremu“, kitiems eilėraščiai „foie-gras-su-triufeliais“, dar kitiems eilėraščiai „cepelinai-su-spirgučiais“ ir eilėraščiai „solianka-su-sosiskomis“. Man patinka ruošti eilėraščius „žalią-žuvį“. Ir dažnai ta žuvis yra fugu – jei neteisingai ją paruoši, visi nusinuodys.
Rašė tai nu žiauriai gerai, taip savotiškai.
Ir dar ranka rašė, tikru rašalu ant popieriaus,
įsivaizduoji. Buvo laikomas geriausiu
savo kartos poetu. Ir staiga viską metė.
Sako, galutinai išėjo iš proto. Gyveno
kažkokiam vienkiemy. Paskui numirė, per
karantiną. Pameni karantiną? Bet ne nuo to,
kažkaip kitaip numirė, lyg ir nuo skrandžio.
Ieškojom paskui rankraščių, būtumėm
išleidę, jau ir paramą buvom gavę, bet
taip ir neradom nieko, gal prieš mirtį
viską sudegino.
Radom tik kažkokį atseit mokslinį
darbą, bet jau aiškiai bepročio rašyta,
vien kažkokios niekam nesuprantamos
formulės. Ir pavadinimas keistas:
„Nykstamai menkų dydžių
poveikis megastruktūroms.“
(„Devintoji giesmė“ iš rinkinio „Nykstamai menkų dydžių poveikis megastruktūroms“)
– Daug metų esi susijęs su Klaipėdos dramos teatru. Dabar eini meno vadovo pareigas. Ko jums su buvusiu teatro vadovu Tomu Juočiu pavyko teatre pasiekti?
– Bene svarbiausias dalykas – užsiauginome publiką, kuri domisi visomis teatro atmainomis, nėra užstrigę praeityje ir neblogai išmano šiuolaikinio teatro kontekstą. Prie to daug prisidėjo tarptautinis teatro festivalis „TheAtrium“. Kitąmet vyks jau dešimtasis.
Pradžia buvo nelengva, bet dabar jaučiame apčiuopiamus rezultatus. Tai ir puiki festivalio publika, ir bendradarbiavimas su užsienio režisieriais, kurie po rodymų festivalyje atvyksta į Klaipėdos dramos teatrą statyti spektaklių, ir aktorių profesionalumo šuolis, dirbant su skirtingų stilių, žanrų ir teatrinių mokyklų režisieriais. Maždaug to ir tikėjomės darbų pradžioje. Nors žinoma, tobulėjimui ribų nėra.
– Ar teatro meno vadovo rūpesčiai netrukdo dar keliems tavo amplua – prozai, dramaturgijai? Juk teatro veikalų ir prozos kūrinių, kitaip nei poezijos, turbūt „neišvaikščiosi“, prie jų reikia gerokai pasėdėti?
– Kai galvoje nuolat sukasi teatro reikalai, sunku persijungti į rašymo režimą. Kai rašai, galvoje nuolat sukasi kūrinio struktūros, idėjos, personažai, siužetinės linijos... Visa kita reikia pamiršti ir susikoncentruoti ties kūriniu. Tad taip, trukdo. Netgi eilėraščiams.
Keletą kartų pastaraisiais metais pavyko išvažiuoti į tokias nedideles keliones, susietas su literatūra ir trumpam pamiršti teatro darbus: tekstai staiga pradėjo plūste plūsti, lyg kokią užtvanką pralaužus.
– Daugelis kalba (spėju, „pagal nutylėjimą“) apie tavo įtaką sūnui poetui. O ko tave patį išmokė sūnūs – poetas Dovydas Grajauskas ir reperis, sporto komentatorius Rokas Grajauskas?
– Ir Dovydas su Roku, ir dukra Lina, kuriai dabar 11 metų, išmokė mane būti vienu iš Grajauskų. Ir tai puiku. Išmokė pamatyti tai, kas yra iš tikrųjų „grajauskiška“, kas mus visus sieja, kuo mes panašūs ir kuo skirtingi. Labai savo vaikais džiaugiuosi. Ir didžiuojuosi jais.
tėti, iš manęs kiti vaikai juokiasi
nes visų tėčiai kaip tėčiai, vairuotojai
ar policininkai, tiktai tu vienas poetas
puiku, sūnau, kad jie juokiasi
būti poetu yra juokingas užsiėmimas
ir tu juokis su jais kartu, bet viską stebėk
stebėk visą laiką, nepaliaudamas
stenkis gerai įsiminti tą juoką, stebėk
jų judesius, jų slaptus susižvalgymus
ypatingai stebėk, ką jie slepia už savo
žodžių, kai kalba niekus
stebėk kaip jie auga, kaip užauga ir
pradeda keistis, kaip retėja jų plaukai
ir blausiasi akys, raukšlėjasi oda
kaip linksta stuburas ir iškrenta dantys
tavo darbas bus stebėti jų džiaugsmą, jų
buvimą ir neviltį, tavo darbas bus
galiausiai suprasti, kad jie buvo verti
įsižiūrėjimo ir lašo gailestingumo
stebėk, kad nepraleistum to ypatingo
momento - tai ir bus vienintelis atlygis
už tavo viso gyvenimo darbą
jeigu tau pasiseks, pamatysi,
kaip juokingai ištįs jų veidai,
kai galiausiai supras, jog visą gyvenimą
jie tebuvo tavųjų eilėraščių medžiaga.
– Ar po Nacionalinės – tik dangus? Tiesa, dar yra Nobelis. Kokia tokio įvertinimo svarba amžinam poeto atminimui? Štai vienas rašė „išnyksiu kaip dūmas“ ir neišnyko, niekad neišnyks. Kitas šių dienų personažas sakė „aš dar ne Čiurlionis net“. Na, turbūt tu irgi „dar ne Donelaitis net“? Ar Nacionalinė premija nekelia pavojaus nykstamai menkiems dydžiams virsti megastruktūra?
– Aš Grajauskas, ir man visai patinka juo būti. Nespoksau kasryt į veidrodį susižavėjęs, bet juk galėjau ir kokia neįdomesne gyvybės forma gimti.
O dėl to amžino atminimo... Va, išeis po kokio šimto metų koks tų dienų personažas ir pasakys „aš dar ne Grajauskas net“. O aš labai pyksiu ir nervinsiuosi... A, ne, aš jau būsiu seniai numiręs ir man bus visai vis vien.
O premija, manau, didelio pavojaus nekelia. Nebent pavojumi laikytume dar labiau sustiprėjusią iliuziją, kad nykstamai menki dydžiai visgi gali daryti poveikį megastruktūroms.
**
vienas žmogus
(dažniausiai moteris)
pagalvoja: štai šitas žmogus
žino, kaip mane išgelbėti
kitas žmogus
(dažniausiai tai vyras)
pagalvoja: net neįsivaizduoju kaip
bet gal galiu pabandyti
dar jis pagalvoja:
iš tiesų tai visai norėčiau
ką nors išgelbėti
o ta moteris pagalvoja
kitaip: aš tai labai norėčiau
būti išgelbėta
niekas nieko
žinoma neišgelbsti
ir niekas neišsigelbsti
(nes kas gi galėtų)
bet kartais nutinka
kad tie žmonės tiesiog
pradeda gyventi kartu
ir begyvenant
jiems nutinka visokių dalykų
kartais ir labai nesmagių
bet kai kuriose nuotraukose
jie atrodo iki kvailumo laimingi
atrodo lyg būtų išgelbėti
(iš rinkinio „Vandens skonis“)
**
Mes daug dirbame,
nes reikia išgelbėt pasaulį.
Mes diskutuojame
apie didžiojo blogio prigimtį.
Analizuojame blogio priežastis,
baisimės blogio pasekmėmis.
Ieškome, ką tokio galėtume
jam pasakyti,
kad jis galų gale liautųsi.
Gal pasakyti jam, kad jis
iš tiesų geras, tik to nežino?
Ir jis susidrovės ir išeis.
O gal pasakyti jam, kad
dabar XXI amžius, ir jau niekas
taip seniai nebedaro, kaip jis?
Pasakyti jam, kad jis archajiškas,
kad jis visiškas anachronizmas?
O gal pasakyti jam –
utiutiu, koksai putlutis,
ir jis ims krykšti ir guguoti,
ir jo kruvinos iltys iškris,
ir jis pradės mums šypsotis
bedante burna?
Mes diskutuojame, ir pasiekiame
konsensusą, ir prieš pat balsavimą
su triukšmu atsidaro dvivėrės durys.
Ir įeina blogis pro jas.
Ir juokiasi, nes mes tokie juokingi,
ir šitaip juokingai mirštame.
(iš rinkinio „Vandens skonis“)
Meistras
jei gyvenčiau iš naujo,
tai norėčiau taisyti ką nors,
kažką, kas nebeveikia
suneštų man tai, kas nebeveikia,
viso miestelio moterys
taisyčiau lėtai, neskubėdamas,
sutaisęs prisukčiau spyruoklę – ir kad sužibtų
lemputės! kad sukrutėtų ratukai!
vožtuvėliai pradėtų linksmai pūškuoti,
dumplės kilnotis, velenai suktis,
pompos kad pradėtų pumpuoti,
basi vaikai kad imtų bėgioti po pievas,
saulė vėl kad kiltų ir leistųsi,
ir viskas kad imtų vėl veikti!
o vienam vakar numirusiam
atsivertų parištas žandikaulis
burna lėtai prasižiotų,
o iš burnos iššoktų gegutė
ir susirinktų viso miestelio žmonės
ir sakytų man – ot geras tu meistras esi,
niekas visai jau nebeveikė, o tu taip
gerai pataisei, dabar viskas vėl veikia.
(iš rinkinio „Vandens skonis“)
Nepraleiskite svarbiausių kultūros naujienų ir gaukite jas kiekvieną penktadienį į savo elektroninio pašto dėžutę užsisakę LRT kultūros naujienlaiškį. Šio naujienlaiškio nenorėsite atsisakyti.
