Ar poetės Salomėjos Nėries mįslė kada nors bus įminta, – vargu. Tačiau pamėginti verta, ir tai darys dar ne viena būsima karta. „Daugelis jos biografijoje paliktų spragų, kaip ir posūkio į kairę vertinimas, veikiausiai taip ir liks atvirais, diskutuotinais klausimais“, – mano LRT.lt kalbinama istorikė Gerda Žalkauskaitė.
Pašnekovė gilinosi į Salomėjos Nėries biografijos šaltinius, pabandė atskirti faktus nuo pramanų, didžiausią dėmesį sutelkdama į poetės psichologinį portretą ir vieną reikšmingą gyvenimo epizodą – „idėjiškai nuoseklios katalikės“ perėjimą į kairuolišką „Trečio fronto“ stovyklą 1931 metais.
Savo išvadas G. Žalkauskaitė paskelbė naujausiame religijos, kultūros ir visuomenės gyvenimo žurnalo „Naujasis židinys-Aidai“ numeryje. Publikacija „Mįslės ir mitai Salomėjos Nėries gyvenime: 1931 m. posūkio analizė“ tapo mūsų pokalbio akstinu.
– Be eilėraščių rinkinių ir rinktinių (raštų), kokiais dar šaltiniais prieš jūsų akis atsiskleidė Salomėja Nėris?
– Mano, kaip ir daugelio, pirmoji pažintis su poetės biografija prasidėjo nuo literatūrologo Viktoro Aleknos sudaryto dvitomio Salomėjos Nėries gyvenimo ir kūrybos metraščio ir biografinės apybraižos. Perskaičiusi suvokiau, koks kruopštus darbas manęs laukia.
Kadangi Aleknos sudarytame leidinyje būta netikslumų, kuriuos pastebėti gali tik kitas tiriantysis, nusprendžiau pati įsitikinti jo minimų šaltinių autentiškumu. Todėl stengiausi, kad mano tyrime būtų kuo daugiau pačios rinktų archyvinių, o ne publikuotų šaltinių.
Rinkdama medžiagą pirmiausia atsižvelgiau į pačios poetės sukurtus šaltinius – nepublikuotus dienoraščio fragmentus, laiškus, įvairius su jos veikla ir gyvenimu susijusius dokumentus, Nėrį pažinojusių ar artimiau su ja bendravusių žmonių atsiminimus. Tiesa, pastarieji palikti dar sovietmečiu, todėl savaime turėjo būti kritiškai įvertinti.
Neišvengiamai akiratyje atsidūrė ir perpasakojimai, nuogirdos, kalbos, kurios kontrastavo su kitais liudijimais. Pavyzdžiui, Amerikos lietuvių kultūros archyve saugomuose išeivijos fonduose aptikau Antano Mažiulio susirašinėjimus su nežinomu prelatu. Jų turinys – versijos dėl Salomėjos Nėries nukairėjimo, jos santykio su kitais rašytojais – faktais nepagrįstos. Vėlgi, tai tik leido suprasti, kiek daug interpretacijų lydėjo poetės gyvenimo pasirinkimus.
Kadangi tyrime daugiausia figūravo egodokumentika – Salomėjos Nėries vyro, artimųjų, draugų, pažįstamų, trečiafrontininkų laiškai ir atsiminimai, – kiekvieną jų teko vertinti itin kritiškai. Taip pat ir pačią Salomėją Nėrį – jos dienoraščio įrašai, juodraščiai, susirašinėjimai, rašytinės autobiografijos skatino atsižvelgti į šaltinių visumą.
Kitaip tariant, stengiausi „nepasiduoti“ vieno ar kito šaltinio diktatui, atsižvelgti, kada ir kokiomis aplinkybėmis jis buvo sukurtas. Visi jie neabejotinai buvo svarbūs iliustruojant Nėries kasdienę patirtį ar užpildant, permąstant tas biografines spragas, kurių ji pati liko neatskleidusi. Galiausiai tai buvo vienintelis būdas pažinti poetės aplinką ir ją pačią. Sakyčiau, šiuo atžvilgiu ypač svarbūs buvo Salomėjos Nėries susirašinėjimai su „Trečio fronto“ bendradarbiais, parodantys jos aiškų ir sąmoningą apsisprendimą tapti kolektyvo dalimi.
Taip pat į tyrimą įtraukiau ir kitų kairiųjų, turėjusių ar galėjusių turėti įtakos jos kairėjimui, archyvines asmens bylas, rėmiausi tarpukario, sovietmečio, išeivijos ir šiandienos periodiniais leidiniais. Įdomiausia buvo skaityti jos pačios interviu to meto spaudoje.
– Kokias poetės asmenines savybes atskleidžia jūsų tyrinėti šaltiniai?
– Jos portretą sunku nupiešti vienpusiškai, nes kaip asmenybė ji iš tiesų buvo labai permainingo būdo. Pakanka dienoraščio įrašų, kur, viena vertus, ji drąsiai kalba apie norą jaunai numirti, rašo apie mirties grožį, bet ir vertina jai skirtą gyvenimą. Daugelis literatūrologų į tai žvelgė kiek romantizuotai, laikydami tai kūrėjos meniška prigimtimi. Mano akimis, dar paauglystėje pasireiškęs jos nenoras gyventi neturėtų būti aiškinamas vien romantine kūrėjos pasaulėjauta. Mat šis pojūtis nebuvo vienkartinis. Tokių dienoraščio įrašų sutinkama ir vėlesniais metais.
Visai tikėtina, kad Salomėja Nėris turėjo psichologinių problemų, kurių iki galo nesuvokė ar negebėjo išspręsti. Kita vertus, tokioms mintims atsirasti įtakos galėjo turėti ir jos jaunas amžius ar asmeninės, skaudžios patirtys. Nors užrašuose ji pernelyg nedetalizavo ankstyvoje jaunystėje patirtų išgyvenimų, tačiau iš dalies juos leido suprasti. Štai pavyzdžiui, 1923 metais, būdama 19-os, ji atviravo, kad vaikystėje tėvai jos jautrumo nesuprato, į jį tinkamai nereagavo, dėl to ji tapo pesimiste.
Jos portretą sunku nupiešti vienpusiškai, nes kaip asmenybė ji iš tiesų buvo labai permainingo būdo.
Kad poetės gyvenime trūko vidinės pusiausvyros, rodo tai, jog kasdienybėje Nėris pasireiškė kaip nepastovi, netgi prieštaringa asmenybė – kitų akyse būdama užsisklendusi, mįslinga, jautri, nenuspėjamos nuotaikos, tarsi izoliuota, kartu puikiai suvokė, kokie žmonės ją žavi.
Jos būdui priskiriamas jautrumas, pažeidžiamumas, sakyčiau, nedarė jos silpna asmenybe. Netgi priešingai. Šaltiniai atskleidžia, kad būdama moraliai reikli, įžeidi, ji aiškiai suvokė, kokioje aplinkoje norėtų būti, todėl paisė savo vidinių įsitikinimų. Būdama išsilavinusi, apsiskaičiusi, ji save veikiausiai siejo su intelektualais. Tokie iš pažiūros galėjo atrodyti „Trečio fronto“ nariai – plačių pažiūrų, besidomintys literatūra, atviri idėjoms.
– Kodėl Salomėja Nėris, ateitininkė, 1931 metais perėjo į kairuolišką „Trečią frontą“?
– Manyčiau, į tai reikėtų žvelgti ne kaip į vienos pažinties, įvykio ar vietos nulemtą padarinį, o kaip į visumą. Visai tikėtina, kad nuo ankstyvos jaunystės nuosekliai eidama ateitininkės keliu, laikui bėgant Nėris pasijuto spaudžiama katalikų autoritetų – juk jų būryje ji ideologiškai brendo, mokėsi ir kūrė. Vadinasi, buvo jų vertinama ir prižiūrima.
Veikiausiai po kelionių į Vieną užsimezgusios glaudžios pažintys su kairiaisiais, diskusijos, o ir aplinkybėms sutapus susibūręs „Trečias frontas“ buvo lūžiniai momentai jos pasaulėžiūroje.
Poveikio galėjo turėti ir spaudos sukurtas vienpusiškas jos matymas. Juk save pažinti ji leido tik per kūrybą, tad natūralu, kad visuomenėje buvo matoma kaip jauna, kylanti neoromantizmo atstovė, neturinti priežasčių nukrypti nuo pasirinkto kelio.
Tačiau tvirtai pasakyti, kas sukosi ir virė jauno žmogaus galvoje, neįmanoma. Dėl manymo, kad Salomėja Nėris – idėjiškai nuosekli katalikė, jos perėjimas į priešingą ideologinę kryptį gerokai kontrastavo su literatūriniame lauke įsitvirtinusiu vaizdiniu.
Kita vertus, pastūmėti galėjo ir kūrybos atsinaujinimo klausimas. Rinkinyje „Pėdos smėly“ pakitusi kūrinių tematika galėjo būti nulemta noro praplėsti skaitytojų gretas, o kartu rodė ir jau tada vykusią idėjinę kaitą. Be to, vien tai, kad eilėraštis „Be bažnyčios, be altorių“ tuo laiku prasprūdo pro katalikų recenzentų akis, rodo, jog domėjimasis jos lyrika galėjo būti ne tik sumenkęs, bet ir paviršutinis.
– Kokie mitai Salomėją Nėrį lydi iki šių dienų ir kurie faktai juos paneigia?
– Manau, pagrindinis iki šiol gajus mitas yra įsitikinimas, kad Salomėja Nėris sprendimus priėmė ir veikė neapgalvotai, pasiduodama kitų įtakai. Mat atkūrus nepriklausomybę įsitvirtinęs naratyvas apie ją kaip kitų (t. y. vyrų) suklaidintą ar „suvedžiotą“ auką, kūrėją, kurios talentu siekta pasinaudoti, iki šiol skatina poetę matyti buvus nesavarankiška, lengvai manipuliuojama asmenybe. Tai pasakytina apie jos apsisprendimą bendradarbiauti su kairiojo avangardo rašytojais leidžiant žurnalą „Trečias frontas“.
Visai tikėtina, kad Salomėja Nėris turėjo psichologinių problemų, kurių iki galo nesuvokė ar negebėjo išspręsti.
Prie to dar prisideda tragizmo jausmas, turint omenyje ankstyvą jos mirtį, dėl šios priežasties už poetę kalbėti, ją išteisinti turi kiti. Tarsi pamirštama, kad už priimtą sprendimą atsakingas pats žmogus, ne kas kitas. Be to, neretai kaip argumentas pasitelkiamas ir jai priskiriamas pažeidžiamumas, jautrumas aplinkai, dėl ko ji paverčiama naivia, silpnavale, tarsi nepajėgia pasirinkti.
Vis dėlto šaltiniai paneigia šiuos vyraujančius įsitikinimus. Nėries psichologinis portretas, susirašinėjimai su „Trečio fronto“ kolektyvu leidžia matyti ją kaip asmenybę, gebėjusią veikti kryptingai ir nuosekliai. Juk sprendimą įsitraukti į tokią aplinką priėmė ne kas kitas, o ji pati. Žmonės, kuriuos rinkosi kaip savo aplinką, nelėmė jos būdo savybių. Vadinasi, nedarė nei silpna, nei lengvai manipuliuojama.
Atkreiptinas dėmesys, kad tokius įsitikinimus kėlė ne moterys, o vyrai. Iki šiol Nėris buvo daugiausia suprantama tik per vyrišką įsivaizdavimą, kaip moteris vertinta jausmų kategorijomis: jautri, todėl silpna, svajinga, todėl naivi, mylinti, todėl lengvai manipuliuojama.
Kalbant konkrečiau, tarkime, Salomėjos Nėries posūkį į kairę 1931-aisiais įprasta sieti su katalikų intelektualu, profesoriumi Juozu Eretu. Esą nelaimingai pasibaigęs judviejų romanas poetę taip emociškai paveikė, kad ši nusprendė nutraukti ryšius su katalikiška aplinka ir šlietis prie trečiafrontininkų. Vis dėlto klausimas, kiek toje draugystėje būta meilės ir ar Nėris iš tiesų galėjo tikėtis, kad vedęs vyras nusigręš nuo savo šeimos.
Esama ir daugiau nuogirdų, sietinų su romantinio ryšio poveikiu. Nėries meilę mėginta lipdyti „Trečio fronto“ nariams Broniui Railai ir Antanui Venclovai, komunistui Valiui Drazdauskui ir net Juozui Keliuočiui. Manau, į tokius amžininkų svarstymus derėtų žvelgti kritiškai, nes nėra aiškus šių paskalų šaltinis. Kas ir kaip nusprendė, kad Nėris buvo kurį nors įsimylėjusi?
Šaltiniai atskleidžia, kad būdama moraliai reikli, įžeidi, ji aiškiai suvokė, kokioje aplinkoje norėtų būti, todėl paisė savo vidinių įsitikinimų.
Netinkamas argumentas pažiūrų kaitai yra ir poetės būdui priskiriamas greitas įsimylėjimas, nes tai reikštų, kad jos apsisprendimas buvo paremtas ne protu, o jausmais. Tokiai interpretacijai prieštarauja poetės žodžiai, išsakyti deklaracijoje įsitraukiant į „Trečią frontą“: „Manau, nepyksit per daug, kad aš tą pareiškimą noriu pakeisti, kitaip sakant, susavinti, kad aš jausčiau, jog čia mano žodžiai ir kuriuos aš atsakau ir kad sąžinė būtų rami.“
Jei persiorientavimas į kitą ideologinę kryptį būtų paveiktas tik jausmų ar kitų įtakos, į pareiškimo rengimą ji nebūtų taip atsakingai žvelgusi. Tai veikiau rodo, kad ji veikė apgalvotai.
Šaltiniuose sutinkama ir daugiau Nėries posūkio į kairę versijų – pradedant tikėjimo kvestionavimu, konfliktu su katalikais ir baigiant Lazdijų, į kuriuos persikėlė mokytojauti, poveikiu. Nė vienos versijos visiškai atmesti ir paneigti negaliu, tačiau ne visos jos pakankamai įtikinamos.
Kvestionuoti Nėries religingumą amžininkus skatino ne tik įsitraukimas į „Trečią frontą“, bet ir pasikeitusi kūryba eilėraščių rinkinyje „Pėdos smėly“ (1931). Tokie dar studijų metais kurti eilėraščiai kaip „Be bažnyčios, be altorių...“ kontrastavo su jos priklausymu katalikiškam sparnui. Vis tik vertinti jos dvasinę būseną, religinius pergyvenimus sudėtinga, nes tai labai subtilus, patyriminis dalykas, kurį interpretuoti kiekvienas gali savaip.
Tai pasakytina ir apie konflikto su katalikais versiją. Buvęs trečiafrontininkas Bronys Raila išeivijos spaudoje rašė, kad Nėris pyko ant dviejų jo neįvardytų katalikų, buvo nusivylusi tikėjimu. Tačiau nėra iki galo aišku, koks katalikų poelgis galėjo Nėrį taip supykdyti, kad ji nuspręstų persiorientuoti į priešingą ideologinę kryptį. Jei neapykanta katalikams iš tikrųjų būtų buvusi tokia didelė, ji net ir iširus „Trečiam frontui“ nebūtų grįžusi prie dalinio bendradarbiavimo su katalikiška spauda.
Konflikto su katalikais židiniu laikytas ir Nėries persikėlimas mokytojauti į Lazdijus 1928 metais. Esą slegianti, primityvi Lazdijų aplinka, taip pat ją priglaudusio gimnazijos direktoriaus Juozo Starkaus užgauliojimai paskatino poetę nusigręžti nuo katalikų. Sudėtinga šiais gandais tikėti, mat yra ir priešingai jų santykį nusakančių pasakojimų.
Šaltiniuose, literatūroje užsiminta ir apie Balio Sruogos organizuotas keliones po Vakarų Europą, iš kurių, manoma, didžiausią poveikį Salomėjai Nėriai turėjo Viena. Dalies autorių nuomone, pažintis su marksistinių pažiūrų medicinos studentu Broniumi Zubricku, įsiplieskusi meilė jam atvedė poetę į „Trečio fronto“ kolektyvą.
Būdama išsilavinusi, apsiskaičiusi, ji save veikiausiai siejo su intelektualais. Tokie iš pažiūros galėjo atrodyti „Trečio fronto“ nariai – plačių pažiūrų, besidomintys literatūra, atviri idėjoms.
Tačiau dažnai pamirštama, kad kelionėje Nėris užmezgė ryšį ne tik su Broniu Zubricku, bet ir su trečiafrontininku Kaziu Boruta. Iš to laikotarpio Kazio Borutos ir Antano Venclovos susirašinėjimų matyti, kad poetė jau tada buvo atkreipusi žurnalo bendradarbių dėmesį. Mat likus kiek daugiau nei metams iki viešo jos įsitraukimo į „Trečią frontą“ jiedu tarėsi dėl jos pakvietimo į kolektyvą. Neatmestina, kad trečiafrontininkai tai matė kaip galimybę išpopuliarinti leidinį, išgarsėti, tačiau Nėris galėjusi tikėtis to paties. Juk laišku ji kreipėsi pati, vadinasi, niekieno neverčiama.
Tikėtina, kad Vienoje užsimezgusi pažintis su Boruta ir Zubricku abiem atvejais prisidėjo prie jos persiorientavimo. Tik galbūt čia derėtų akcentuoti ne romantinį ryšį, o pažintį kaip tokią. Mat ne jausmai formuoja įsitikinimus, o kalbos.
Kalbant apie mitus, norisi pabrėžti štai ką: dalis jau legendomis virtusių pasakojimų, tarkime, mįslingo „juodojo sąsiuvinio“ teorijos, esmė glūdi ne tiesos, o atgailos motyvų paieškoje. Ir, mano akimis, tiriant asmens biografiją labai svarbu atpažinti skirtį tarp to, kas tikra, žinoma, ir to, kas pramanyta, neatrasta. „Juodasis sąsiuvinis“ nėra atrastas, todėl nederėtų juo remtis aiškinant ir mėginant pateisinti žmogaus sprendimus. Juk taip prisidedame prie mito konstravimo.
– Koks atotrūkis skyrė ateitininkų ir trečiafrontininkų ideologines pozicijas?
– Manau, svarbiausia atkreipti dėmesį, kad aptariamu laikotarpiu būta didelės vidinės suirutės „Trečio fronto“ bendradarbių branduolyje. Besikeičiantys kolektyvo nariai pamažu keitė ir leidinio kryptį – nuo 5 numerio, kuriam pasirodant įsitraukė ir Salomėja Nėris, leidinys darėsi vis prosovietiškesnis. Ten pasirodęs jos viešas pareiškimas, poemos niekaip nederėjo su jos priklausymu ateitininkams, kontrastavo su ankstesne jos neoromantine kūryba.
Be to, tuo laiku „Trečias frontas“ net ir pačių komunistų leidžiamo „Priekalo“ buvo vertinamas nepalankiai, tad nėra ko stebėtis, kad jos perėjimas į visiškai priešingą literatūrinę kryptį sukėlė tokį ažiotažą visuomenėje.
Suprantama, tam įtakos galėjo turėti ir netikėtumo faktorius. Ypač kai kalbama apie tada dar tik kylančią, talentingą, kritikų mažai pastebėtą kūrėją, kuri nuo pat ankstyvos jaunystės nuosekliai ėjo ateitininkės keliu. Keltinas klausimas, ar tokio dėmesio ir žinomumo ji būtų sulaukusi, jei jos biografija nebūtų buvusi taip aiškiai susieita su katalikiška aplinka. Be to, tarpukariu ji juk buvo ne vienintelė asmenybė, nusprendusi keisti pažiūras.
– Kuo reikšmingas poetės perėjimas į „Trečią frontą“ 1940-ųjų vasaros kontekstui, (cituoju „Naująjį Židinį-Aidus“) „kai okupantas mynė valstybingumo slenkstį, o Nėris laikė pravertas duris“?
– Salomėją Nėrį ir ją supusių kairiųjų pavienis veikimas tarpukariu nebuvo toks reikšmingas, kol neperaugo į kolektyvinį, atnešusį aiškių pasekmių. Ir visa tai leidžia matyti jos tiek idėjinį, tiek ir ryšių tęstinumą. Juk žmonės, su kuriais 1931 metais užmezgė ryšius, kartu su poete atsidūrė 1940 metų įvykių orbitoje. Ir to laikyti atsitiktinumu nereikėtų.
– Kokį rebusą Salomėjos Nėries asmenybė paliko mums ir būsimoms kartoms? Ar poetės mįslė kada nors bus įminta?
– Manau, daugelis jos biografijoje paliktų spragų, kaip ir posūkio į kairę vertinimas, veikiausiai taip ir liks atvirais, diskutuotinais klausimais. Galime ieškoti kitų šaltinių, legenda tapusio „juodojo sąsiuvinio“ vildamiesi, kad šis padės išspręsti jos paliktas mįsles, atsakys, kodėl ji vienaip ar kitaip pasielgė, tačiau juk pačių faktų, kurie jau nugulė į jos biografiją, tai nebepakeis.
– Ką Salomėjos Nėries istorija jums sako apie šiandieną Lietuvoje?
– Nenoriu veltis į polemikas, tad konstatuosiu visiems akivaizdų faktą, kad tarp skirtingų polių – kūrybos ir politinio režimo – gyvenusios Salomėjos Nėries biografijos vertinimas šiandien tebėra probleminis.
***
Be bažnyčios, be altorių,
Be sumainymo žiedų...
Žirgai skrenda, kiek tik nori,
Skrendam, lekiam vienu du!
Balti vėjai plaukus glosto
Jau toli žmonių garsai –
Iš auksinio žvaigždžių sosto
Štai, mus laimina Jisai!
Jis, kurs davė žmogui širdį
Su troškimais neramiais,
Vasaros vynu nugirdė –
Jis ir nuodėmes atleis!
Be bažnyčios, be altorių...
Žirgai lekia žvengdami –
Lekia, lekia mūsų norai
Nesulaikomi, jauni!
TOLIMAS SAPNAS
Tarp žydinčių kaštanų
Raudona bažnytėlė. –
Juk čia vaikystė mano!
Nejau ji grįžo vėlei?
Aš nedrąsi stovėjau
Pilioriun prisiglaudus, –
O žmonės trankiai ėjo
Ir prie altoriaus spaudės.
Manęs čia nepažįsta
Pro gedulingą šydą.
Bet kojos žengt nedrįsta –
Tiek daug, tiek daugel klydę.
Sakykloj kalba – keista! –
Jisai – iš Galilėjos:
– Tebūna jai atleista,
Nes daug jinai mylėjo!
Ir man be galo graudu –
Malda širdy netilpo.
Vargonai gaudė, gaudė…
Ir žvakės tirpo, tirpo…
Maskva, 1943.I.2.
Nėris, Salomėja. Prie didelio kelio: Eilėraščiai. – Vilnius: Lietuvos rašytojų sąjungos leidykla, 1994.
Nepraleiskite svarbiausių kultūros naujienų ir gaukite jas kiekvieną penktadienį į savo elektroninio pašto dėžutę užsisakę LRT kultūros naujienlaiškį. Šio naujienlaiškio nenorėsite atsisakyti.
