Skaitymas praveria duris į pasaulį, kuriame lengviau suprasti save. Literatūrinė terapija šias duris paverčia saugia erdve augti ir gyti.
Pasaulį viesulu užkariavusi knyga „Ten, kur gieda vėžiai“ apsuka galvą užburiančiu laukinės gamtos grožiu. Lyg akvarelę išlieja vienatvę. Ir visiškai paklaidina prieštaroje tarp gamtos įstatymų bei civilizacijos įstatymų. Tai vienas sėkmingiausių pastarojo dešimtmečio romanų, išverstas į 45 kalbas ir išleistas daugiau negu 50-yje šalių.
Knygos autorė Delia Owens – gimtosiose Jungtinėse Valstijose žinoma zoologijos mokslų daktarė, dešimtmečius gyvenusi toli nuo civilizacijos ir jėgas skyrusi laukinės gamtos tyrinėjimui. Tad būtent gamtą čia „pamatysime“ tokia įgudusia ir viską perreginčia akimi, kokią realybėje retas turime. Taip pat tai ir meistriškai sukonstruotas literatūrinis pasakojimas apie apleisto vaiko virsmą į ramybę išsikovojusią sielą.
Tiesa, detektyvinė romano gija, tikėtina, taip pat prisidėjo prie knygos sėkmės – ir ne tik dėl įtampą išlaikančios pasakojimo manieros, bet ir dėl realaus fakto, kurstančio skaitytojų smalsumą: D. Owens iki šiol siejama su neaiškia kriminaline istorija – Zambijos policija norėtų apklausti ją ir buvusį jos vyrą brakonieriaus nužudymo byloje. Visgi, autorė jau grįžusi gyventi į gimtąjį kraštą Jungtinėse Valstijose, o žmogžudystės įkalčiai sunaikinti laukinės gamtos, kaip kad nutiko ir „Ten, kur gieda vėžiai“ romane.
Dozavimas: nedozuokit. Kas iš to, kad knygą padėsite į šoną, o mintimis vis tiek plaukiosite lagūnomis.
Knyga rekomenduojama:
- gero detektyvo mėgėjams – įtampa, atsiradusi pirmame puslapyje, nenuslūgs nė akimirkai, o paskutiniajame tiesiog priblokš;
- drąsuoliams, nebijantiems vienatvės temos, ieškantiems įkvėpimo vidinei stiprybei;
- nuoširdžiai mylintiems gamtą – jos stebuklų čia apstu.
Knyga nerekomenduojama:
- žmonėms, vaikystėje patyrusiems apleidimo skausmą. Ši žaizda tikrai atsivers ir vėl, tad, prieš skaitant, verta atsakingai įsivertinti, ar jau esate tam pasiruošęs?
- žmonėms, patyrusiems smurtą ar prievartą. Kai kurios scenos gali išprovokuoti automatinę stresinę reakciją;
- žmonėms, jaučiantiems socialinę įtampą ir atskirtį – knyga gali paskatinti dar labiau izoliuotis.
Galimas šalutinis poveikis: norėsis apkabinti artimuosius, būti vienas kitam geresniems. Taip pat norėsis eiti į miškus, klausytis tylos. Gali apsilankyti ir draugiškas liūdesys.
Knygos pavadinimas „Ten, kur gieda vėžiai“ – tai metafora, kuria apibūdinama laukinė, laisva, žmogaus nepaliesta gamta. Tai taip pat ir pirmasis autorės D. Owens grožinis romanas. Jis persmelktas vienatvės temos, neteisybės jausmo, o taip pat ir pačios giliausios meilės apraiškų.
Norėdama jam įtikti, Kaja nusijuokė, nors paprastai niekad taip nedarydavo. Paaukojo dalelę savęs – vien tam, kad kas nors būtų šalia.
Šešiametė Kaja – penktas vaikas smurtaujančio alkoholiko šeimoje. Įsikūrę nuošalioje pelkėje, toliau nuo artimiausio miestelio akių, Klarkai tarpusavyje vadovaujasi gamtos įstatymu: kas stipresnis, to ir tiesa. Tad į kaulus tėtė krečia visiems, kas pasitaiko ant kelio.
Taip pat gamtinio instinkto – išgyventi – vejama, viena dieną iš namų išeina mama. Netrukus ja paseka abi vyresnės seserys ir abu broliai. Galiausiai, prašempa ir pats tėtė.
Kaja lieka viena.
Vienatvė išsikerojo plačiau, nei ji įstengė aprėpti.
Kaja vienintelė iš savo šeimos yra gimusi pelkėse. Ir gyvena čia kaip tikras mauglis. Tik ne pagrobta ir paslėpta, o palikta ir užmiršta. Lyg nujausdama savo likimą, iki šešerių savo pastabumu Kaja susikrovė nemenką išgyvenimo žinių kiekį – namų ruošos pagrindų, riebiausių keiksmų žodyną, slapukavimo ir savisaugos taktikų. Tad, toliau pasikliaudama savo gebėjimu stebėti aplinką ir darytis išvadas, ši mergaitė bando išgyventi.
Jos pagrindinė mokytoja – namus supanti pelkė, augalija ir gyvūnai. Su jais Kaja sugyvena, o štai socialiniai įgūdžiai, kurių pelkėje neišmoksi, sunkiau įkandami.
Kartais naktį ją pasiekdavo garsai, kurių ji kaip neatpažindavo, kartais baugiai šoktelėdavo, per arti trenkus žaibui, bet kai suklupdavo, ją griūvančią kaskart sugaudavo tik žemė. Kol pagaliau, vieną atmintį neįstrigusį akimirksnį, širdperša kažkur nuslūgo kaip vanduo, susigeriantis į smėlį. Nedingo, bet nusėdo giliai giliai. Kaja priglaudė delną prie alsuojančios, įmirkusios žemės ir pelkė tapo jos motina.
Artimiausias miestelis, kuriame Kaja kartais priversta apsipirkti ir kur ji turėtų lankyti mokyklą, labiau domisi egzotiškomis jos gyvenimo sąlygomis ir šiurpių pasakojimų kūrimu, nei kad noru padėti vienišam, apleistam vaikui. Tad basakojė ir skaityti nemokanti Kaja netrunka virsti gąsdinančia Pelkių Dukra.
Nepastebimai nešama atgal į nuspėjamą buožgalvių ciklą ir laumžirgių šokius, Kaja vis giliau grimzdo į bežodę laukinę esatį. Gamta, rodos, buvo tas vienintelis akmuo, ant kurio brastoje koja neslystels.
Visgi, kaip ir mamos, taip ir Kajos instinktas išgyventi – stipresnis už sunkumus, o gamta – nuostabi mokytoja. Išaugusi į žavingą panelę, Kaja ne tik išmoksta skaityti, susiranda artimą draugą, išleidžia biologijos knygų, bet ir nejučia ima svajoti apie meilę bei šeimą. Jos patrauklumas ir paslaptingumas kaitina artimiausio miestelio vaikinų aistras, kol vienas jų, vardu Čeisas, randamas miręs įtartinomis aplinkybėmis.
Kaja tampa pagrindine ir vienintele įtariamąja žmogžudystės byloje. O ją teis prisiekusieji iš miestelio, kurio gyventojai visada buvo atšiaurūs ir abejingi. Kajai vilties nedaug, o miestelėnams vaizdas ir vėl nelabai ryškus, temdomas prietarų ir sąžinės priekaištų.
Ir visgi, Kaja nebijo gresiančios mirties bausmės – lyg laukinis gyvūnas, ji bijo tik narvo grotų. Ten, kur gieda vėžiai, kur žmogaus koja nėra pasiekusi laukinės gamtos, tik ten Kaja jaučiasi namuose ir tikrai gyva.
Kajos kelionė link žmonių civilizacijos, o paskui nuo jos atgal prie laukinės gamtos įstatymų, pagal kuriuos „arba tu mane, arba aš tave“, atskleidžia, kaip žmogaus vidinė stiprybė nepriklauso nuo kitų žmonių. Ji visada yra prigimtinė žmogaus privilegija. O ją surasti, jos semtis, į ją atsiremti visada galima gamtos apsuptyje.
Jei jau perskaitėte ar planuojate skaityti Delios Owens „Ten, kur gieda vėžiai“, štai keletas klausimų tolesniems apmąstymams ar diskusijoms su sielos bičiuliais. Linkint šilumos:
Dvi pagrindinės romano gijos – vieniša Kajos vaikystė ir Čeiso mirtis – pasakojamos lygiagrečiai. Iki bylos paslapties atskleidimo, skaitytojas turi visas galimybes susitapatinti su Kaja, empatiškai išgyventi visą jos patirtą skausmą, skriaudą ir vienatvę. Kaip manote, kaip vertintumėte Čeiso mirtį, nežinodami nieko apie Kajos vaikystę ir patirtus išgyvenimus? Ar situacijos vertinimas skirtųsi?
Kokius jūsų jausmus Kajai sukelia romano baigtis? Pateisinate ir užjaučiate ją, o gal smerkiate? Kodėl?
Kaip manote, kuo Kajos tėtė Džeikas sužavėjo mamą Mariją? Tuo, ką turėjo? Tuo, kuo dėjosi esąs? Tuo, kuo dėjosi nesąs? Gal Džeikas, kaip Kajos stebėti paukščiai, užsiaugino per dideles plunksnas patelėms vilioti, o paskui nebepajėgė skristi?
Kaip manote, kodėl Džeikas jautė tokią stiprią pagiežą savo žmonai ir jos vaikams? Kaip manote, kodėl Kaja nusipelnė jo dėmesio ir meilės, tačiau tik po to, kai neliko mamos, ir tik iki tol, kol vėl sulaukė ženklo iš jos? O gal iš Kajos buvo tikimasi pasirinkti pusę?
Kai Kaja liko dviese su tėte, juodu tarsi susikeitė vaidmenimis – Kaja rūpinosi ir buitimi, ir maistu, ir tarpusavio santykio užmezgimu, o tėtė buvo lyg mažas vaikas, laukiantis dėmesio ir rūpesčio. Kaip manote, kodėl? Kas lemia tokį suaugusio žmogaus infantilumą ir bejėgystę?
Kaip manote, kodėl Džeikas pabėgo iš savo tėvų namų, išsinešdamas šeimos brangenybes? Kas verčia žmones taip elgtis? Ko jam stigo? Meilės, palaikymo, pripažinimo? O gal atvirkščiai? Gal buvo per daug išpopintas? O gal tokį elgesį lėmė charakterio prigimtis, vėliau nulėmusi ir Džeiko elgesį kare?
„Šita kiaulaitė mažoji į turgų žirgliojo“. Kaip manote, kodėl vaikystėje Kajos pasąmonėje gyvas susitapatinimas su kiaulaite? Kokią nuotaiką ir kokią savivertę byloja tokia sąsaja? Vėliau šis leitmotyvas išnyksta. Kaip manote, kiek artimiausių šeimos narių nuomonė gali daryti įtakos žmogaus savivertei?
Kaip manote, kiek atsakomybės už vaikų gerovę tenka ir jų seneliams? Kaip būtumėte pasielgę Marijos tėvų (gal ir sesers) vietoje? Ar būtumėte ieškoję savo anūkų? Ar skirtumėte jėgų jų gerovei užtikrinti?
Škiperis Teitui kartodavo, kad „tikras vyras yra tas, kuris gali verkti nesigėdydamas, kuris skaito poeziją visa širdimi, kuris visa siela gali pajusti operą ir kuris padarys viską, kas būtina, kad apgintų moterį.“ Kaip manote, ar Teitui pavyko būti tikru vyru Kajai?
Koks jūsų santykis su vienatve? Draugaujate ar vengiate vienas kito? Kodėl?
Ar turite tokią vietą, kur jums gieda vėžiai? Kokia ji? Kur? Kada paskutinį kartą ten buvote?
Literatūrinį „receptą“ išrašė Julijona Račiūnė, Oksfordo universitete baigusi trumpąjį literatūros kritikos kursą. „Receptas“ yra rekomendacinio pobūdžio, tad prašome atsakingai naudotis nuosava galva ir šiame straipsnyje pateiktą informaciją vertinti kritiškai.
Nepraleiskite svarbiausių kultūros naujienų ir gaukite jas kiekvieną penktadienį į savo elektroninio pašto dėžutę užsisakę LRT kultūros naujienlaiškį. Šio naujienlaiškio nenorėsite atsisakyti.
