„Būti menininke reiškia ne tik kurti, bet ir nuolat gintis nuo visuomenės lūkesčių, kritinių vertinimų ir abejonių“, – teigia operos solistė Gabrielė Bukinė, sukūrusi Adrianos Lekuvrer vaidmenį to paties pavadinimo Francesco Cilèa`os dviejų dalių operoje.
Šia premjera sezoną pradėjo Kauno valstybinis muzikinis teatras (KVMT). Šis pastatymas, bendradarbiaujant KVMT ir Estijos koncertinei įstaigai „Promfest“, įprasmina pirmąjį kūrinio atlikimą Lietuvoje. Kalbamės su pagrindinį Adrianos Lekuvrer vaidmenį sukūrusia ir pačios operos pastatymą inicijavusia G. Bukine.
– Gabriele, esate pelniusi jau visus įmanomus aukščiausius profesionalaus teatro apdovanojimus Lietuvoje, nors karjera, sakytina, dar tik pradėta. 2023-iaisiais tapote 13-ojo tarptautinio Klaudios Taev konkurso (Estija) 1 vietos ir Publikos simpatijų prizo laureate, tai atvėrė galimybę rinktis norimą sukurti vaidmenį. Jūsų pasirinktas Adrianos Lekuvrer vaidmuo herojės vardu pavadintoje F. Cilèa`os operoje, kurios libreto autorius Arturas Colautti savam kūriniui pasitelkė Eugène`o Scribe`o ir Ernesto Legouvé`o dramą „Adrienne Lecouvreur“.
Pasirinkimas suponuoja kūrinio artimumą, asmeninę reikšmę, tad pasidalinkite, kas ir kaip, kuo ir kodėl jus sieja arba kaip tik yra priešinga su operos pagrindine veikėja, todėl kelia iššūkio išbandymą, galvojant tiek apie Adrianos Lekuvrer vaidmenį, tiek apie visą operą?
– Adriana Lekuvrer turi bene visus komponentus, kuriuos mėgstu operose: tai tikra, gyvenimiška istorija, dramatiškas, įdomus ir įtraukiantis siužetas, graži, melodinga, jausminga, tačiau nešabloniška muzika. Apskritai tikriausiai aš tiesiog labai myliu verizmą.
Be to, ši opera labai rezonuoja su manimi, kaip menininke, kadangi Adriana – aktorė, scenos žmogus. Man asmeniškai puikiai suprantama ta emocijų puokštė jos gyvenime, reakcijos ir plati jausmų amplitudė... Dargi ji įsimyli karininką Maurice`ą de Saxe`ą... Mano vyras taip pat kariškis. Kaip sakoma, turiu tikrąjį savo Mauricijų namie, todėl dar geriau galiu suprasti Adrianą... (Šypteli.)
– Papasakokite apie Adrianos Lekuvrer draminę, peripetijų ir kolizijų nestokojančią siužetinę liniją, galvodama tiek apie moters įprasminimą, apie jos, kaip asmenybės, problematiką, tiek apie tai, kuo ir kodėl šis kūrinys gali būti ir yra aktualus dabartyje?
– Kalbant apie siužeto liniją, pirmą kartą žiūrint operą, gali susidaryti įspūdis, kad viskas pernelyg painu. Veiksmas vyksta greitai, įvairūs laiškai, kurių turinys pakreipia istoriją sava vaga, vardai žmonių, kurių niekada neišvystame, todėl labai svarbu atidžiai sekti spektaklį. Taip pat rekomenduočiau bent truputį pasidomėti tikrąja Adrienne Lecouvreur ir jos gyvenimo peripetijomis; susipažinti su operos veikėjais, nes kiekvienas iš jų turi svarbios įtakos istorijos posūkiams.
Svarbiausia spektaklio ašis visgi ir yra moteris, jos jausmai ir išgyvenimai. Iš karto galiu pasakyti, kad jie labai aktualūs dabartyje, juk pavydas tiek gyvenime, tiek darbe, kerštas, ryžtas, pyktis yra visiškai žmogiški ir natūralūs jausmai ir šiandien, nors dažniausiai ir nepageidautini.
Tik tiek, kad Adrianos atveju, kaip tikrai menininkei ir priklauso, viskas vyksta bene vienu metu – nuolatinė konkurencija ir kartėlis kolegei panelei Duclos, įtarinėjimai, nepasitikėjimas ir negero nuojauta santykiuose su Mauricijumi, aistringas ir beribis įsimylėjimas, vieši pažeminimai, o po jų – pyktis ir noras atkeršyti Princesei de Bouillon.
Kaip sakoma, turiu tikrąjį savo Mauricijų namie, todėl dar geriau galiu suprasti Adrianą...
Žvelgiant dar giliau į tikrosios Adrienne`ės asmenybę ir gyvenimą tuo metu – visuomenės spaudimas, kritikų kirčiai ir lūkesčiai po to, kai ji griovė nusistovėjusias teatro nuostatas, bandė atsisakyti barokinių schemų ir įskiepyti vaidybos natūralumą sceninėje tikrovėje. Lyg to dar būtų maža – visa to akivaizdoje ji visada stengėsi išlikti sąžiningas, nuoširdus, morališkai švarus žmogus. Manau, kad tai labai pažįstama ir šiandienos menininkui – nuolat balansuoti ant savidestrukcijos ribos, kai noras tobulėti kartais nejučia įžiebia per didelį norą išpildyti visus įmanomus lūkesčius.
– Kaip jau minėjote, reikšminga, kad A. Lecouvreur – istorinė asmenybė, realiai gyvenusi ir kūrusi 18 amžiuje aktorė. Gabriele, savo asmeninių patirčių ir pajautų perspektyvoje išskleiskite, kas ir kokios esminės žinios, suvoktys svarbios dabarties moterims, ypač scenos meno asmenybėms.
– A. Lecouvreur man visų pirma yra labai šviesus, žmogiškas simbolis menininkės, kuri išdrįso būti savimi pasaulyje, dar nepasiruošusiame jos tiesai. Ji gyveno laikais, kai moteriai, o ypač aktorei, buvo skiriamas tik paviršutinis vaidmuo, tačiau Adrienne turėjo drąsos atsisakyti teatro kaukės tiesiogine ir perkeltine prasme.
Man labai artima jos vidinė kova: tarp jautrumo ir stiprybės, tarp sceninės šviesos ir asmeninio trapumo. Ji buvo moteris, kuri (iš)jautė viską iki pat gelmės. Tai, man atrodo, būdinga didžiai daliai ir šiandienos kūrėjų. Jos gyvenimo istorija man primena, kad būti menininke reiškia ne tik kurti, bet ir nuolat gintis nuo visuomenės lūkesčių, kritinių vertinimų ir abejonių. Tame slypi ir grožis, ir kartu didelė kaina. Gal todėl man Adrienne tokia artima – jos drąsa ir bandymas nepamesti savęs, net kada tai skaudina, yra turbūt pati svarbiausia esmė ir siekis.
– Gabriele, kiek ir kuo Adrianos Lekuvrer muzikinis turinys jums, kaip operos solistei, yra iššūkis, išbandymas, kiek galbūt pareikalavo atrasti save kitaip, naujai, turint omenyje vokalinį ir vaidybinį vaidmens sukūrimą ir įprasminimą?
– Muzikinė Adrianos partijos medžiaga yra tikrai sudėtinga; šis vaidmuo reikalauja itin plačios balso spalvų paletės, subtiliai niuansuotų balsinių potėpių ir šalto proto, kai širdis dega. Muzikiniai vingiai gali apgaulingai vilioti pamesti reikiamą dainavimo tėkmę ir techniką.
Nesakau, kad kitos, jau dainuotos, partijos viso šito nereikalauja, tačiau šis vaidmuo yra gryniausias būtent tokios pusiausvyros ieškojimo ir išlaikymo pavyzdys. Partijoje nemažai kalbamo, deklamacinio dramatiško teksto, šie intarpai tikrai vertė pasukti galvą, kaip visa tai atlikti įtikinamai, bet kartu ir sveikai balso atžvilgiu. Matyt, čia ir atradau save naujai. Džiaugiuosi savuoju balanso raktu.
– Neatskleisdama visa to, ką žiūrovai pamato atėję pasižiūrėti ir asmeniškai patirti spektaklio, vis dėlto praskleiskite scenos uždangą – kokia toji Adrianos Lekuvrer realybė, sukurta KVMT ir „Promfest“?
– Manau, kad būtent šio pastatymo pagrindinis išskirtinumas yra Mišonė įtaka ir auksinis narvas. Nenoriu per daug atskleisti, tačiau būtent santykyje su šiuo veikėju ir auksinio narvo idėja atsiskleidžia Adrianos vidinio pasaulio gelmės, psichologinė būsena, visuomenės lūkesčių svoris ir tam tikra izoliacija. Be to, teatras ir tikrasis gyvenimas tarsi susilieja – užkulisių nebėra, trinama riba tarp to, kas tikra, ir to, kas iliuzija.
– Adrienne Lecouvreur – garsi aktorė, todėl ir scenoje reikia daugiau ar mažiau sukurti jos sceninę tikrovę. Jūsų asmeniniu įspūdžiu, patyrimu, kiek tai pavyko, kiek apskritai scenos realybė scenoje yra lengva ar, priešingai, sudėtinga užduotis?
– Kurti vaidmenį apie iš tikrųjų gyvenusį žmogų visada yra nelengva užduotis. Bet dar sunkesnė užduotis visa tai sutalpinti į teatrą teatre. Kadangi Adriana yra aktorė, jos vaidmuo turi dvigubą sluoksnį – ji scenoje kuria vaidmenį, bet kartu išgyvena tikrus jausmus. Man asmeniškai tai labai įdomi, bet ir nelengva užduotis, nes viskas vyksta tarsi du kartus.
Pirmiausia turi rasti būdą, kaip kuo įtikinamiau įkūnyti Adrianą, o tada dar kartą – kaip atskleisti personažę, kurią ji scenoje vaidina. Man buvo svarbu, kad tas teatras teatre nevirstų vien struktūra, kad jame liktų tikrumo, emocijos ir gyvybės. Norėjau, kad tai nebūtų vien scena, kad žiūrovai matytų gyvą, visa patiriantį, čia ir dabar jaučiantį žmogų.
– Pradžioje minėtas asmeninis operos pastatymo inicijavimas, suponuojantis svarbą ir reikšmę individualia perspektyva, leidžia klausti, ko išmokta, kas gauta, pasiimta Adrianos Lekuvrer pristatymo procese, aktualizuojant bendradarbiavimo patirtį su režisiere Marta Aliide Jakovski ir dirigentu Erki Pehku?
– Šis procesas man buvo turtinga kelionė – tiek profesine, tiek žmogiškąja prasme. Su režisiere M. A. Jakovski dirbau pirmą kartą. Mane labai palietė jos gebėjimas matyti žmogų už vaidmens, ieškoti tiesos kiekviename žvilgsnyje, kiekviename judesyje. Ši režisierė turi subtilų matymą, todėl darbas su ja privertė mane dar labiau pasitikėti vidiniu impulsu, nebijoti tiek trapumo, tiek stiprybės scenoje.
O su Maestro E. Pehku susitinkame jau ne pirmą sykį, todėl nuo pat pradžių buvo jaučiamas abipusis pasitikėjimas ir bendras alsavimas. Jau žinojau jo precizišką ir labai muzikalų stilių, o jis jau buvo matęs mane scenoje, tai suteikė daug ramybės ir pasitikėjimo kūrybiniame procese.
Apskritai visa kūrybinė komanda teikė pakylėjimo pojūtį. Su šio pastatymo scenografu, kostiumų ir grimo dailininku Madisu Nurmsu taip pat dirbau jau nebe pirmą kartą – juo absoliučiai pasitikėjau ir atsidaviau į jo kūrybos rankas. Scenos judesį tobulinau ir raktų ieškojau kartu su Kristina Želviene, maestro Virgilijus Visockis buvo pasiruošęs tiesti pagalbos ranką bet kokiu muzikiniu klausimu. Tik jų ir kolegų scenoje dėka pajutau, kad galiu daugiau, nei iki tol maniau, jie parodė, kad, priėjus savo ribą, gali ją dar praplėsti.
– Žinome, kad operos solistai, vos pabaigę vieną kūrybinį darbą, iškart imasi kito, neretai netgi dirba prie abiejų paraleliai, Gabriele, kokie artimiausi ir tolesni jūsų siekiai, tikslai ir uždaviniai, tiek galvojant apie šį sezoną, tiek žvelgiant į ateities perspektyvų horizontą?
– Šiuo metu ruošiu dvi sau naujas partijas – Grafienė Almaviva Wolfgango Amadeaus Mozarto operoje „Figaro vedybos“, kurios premjera numatoma 2026-aisiais kovo mėnesį KVMT ir Čio Čio San Giacomo Puccini operoje „Madam Baterflai“, kurioje debiutuosiu 2026 metų balandžio mėnesį Lietuvos nacionaliniame operos ir baleto teatre (LNOBT).
Nepamirštu ir jau esamų brangių vaidmenų, kurie sugrįžo šiame sezone: Mimi „Bohemoje“ (KVMT), Sesuo Andželika „Triptike“ (LNOBT), Violeta „Traviatoje“ (LNOBT ir KVMT), Dona Elvyra „Don Žuane“ (LNOBT), Andželė Didjė „Grafe Liuksemburge“ (KVMT). Visuose juose vis dar atrandu ką nors naujo ir nekantrauju!
– Pokalbio pabaigoje jūsų žodžiai visai operos pastatymo komandai ir publikai, jau mačiusiai ir dar tik pamatysiančiai Adrianos Lekuvrer dramatišką istoriją muzikos teatro scenoje.
– Adriana mums primena, kaip gera, kai nusimeti tai, kas ne tavo, kai nebesistengi įtikti, o tiesiog esi – su viskuo, kas esi. Jei šis spektaklis padės bent vienam žiūrovui prisiminti, koks trapus, stiprus ir gražus savaime yra žmogus, vadinasi, viskas buvo ne veltui!
Nepraleiskite svarbiausių kultūros naujienų ir gaukite jas kiekvieną penktadienį į savo elektroninio pašto dėžutę užsisakę LRT kultūros naujienlaiškį. Šio naujienlaiškio nenorėsite atsisakyti.
