Korėjietis Jinseok Seo yra patyręs baltų kalbų ir kultūros ekspertas. Jis verčia poeto ir rašytojo Balio Sruogos memuarinę knygą „Dievų miškas“ – šiemet sukanka 80 metų nuo tada, kai ji parašyta. Gražia lietuvių kalba pašnekovas pasakoja, kokie keliai jį atvedė prie lietuvių literatūros.
– Papasakokite, kaip atradote Lietuvą ir kas jums atrodo patrauklu mūsų šalies kultūroje.
– Nors šeimoje nebuvo visuomeninių aktyvistų, mane nuo paauglystės labai domino komunistinės valstybės, socialistinės santvarkos mechanizmai Europoje. Dėl to, baigęs mokyklą, įstojau į Korėjos užsienio studijų universiteto Lenkų kalbos departamentą, kuriame mokiausi lenkų kalbą, šalies istoriją. 1991 metais Lietuvai atgavus nepriklausomybę, programoje atsirado paskaitos apie Lietuvą. Mane itin sužavėjo pirmą kartą girdima šalis, turinti daug istorinių paralelių su Lenkija. Kilo noras apsilankyti Lietuvoje, tad įsiregistravau į kalbos kursus Vilniaus universitete. Netrukus įstojau į Baltistikos katedrą Varšuvos universitete, kur buvo itin daug informacijos apie Lietuvos istoriją ir literatūrą. Literatūros programą mums dėstė profesorė Małgorzata Zdzisława Kasner – buvusi Lenkijos instituto Vilniuje direktorė. Sulaukdavome daug užduočių, skaitėme ir aptarėme įvairius apsakymus. Man labai patiko tas kursas ir taip susiformavo mano ateities svajonė, susijusi su lietuvių kalba. Varšuvoje galėjau pasirinkti dvi specialybes: kalbotyrą arba literatūrą. Pasirinkau literatūrą. Gyniausi disertaciją, kurioje lietuvių apsakymus lyginau su korėjiečių apsakymais.
– Ir radote paralelių?
– Abiejų šalių kūriniuose pabrėžčiau tokią bendrą jauseną kaip sielvartas. Neturiu mintyje, kad literatūra liūdna, tik sielvartinga. Lietuva išgyveno laikotarpį, kai buvo draudžiama rašyti lietuviškomis raidėmis. Toks laikotarpis buvo ir Korėjoje, tik vėliau. Populiarūs lietuvių ir korėjiečių rašytojai kūrė panašiu laikotarpiu. Įstabu, kad tame tamsiame amžiuje kultūra vystėsi greičiau nei laisvės sąlygomis. Šios bendros patirtys atspindi laikmečio realybę ir jauseną, kai nebuvo galima reikšti savo minčių atvirai ir aiškiai. Tai jie paslapčia juos reiškė savo literatūriniuose apsakymuose, dainose, tame radau daug panašumų.
– Kokius lietuvių autorius pažinote studijuodamas?
– Varšuvos universiteto literatūros kurse man teko skaityti Žemaitės, Jono Biliūno, Vinco Krėvės, Antano Vienuolio kūrinius. Daug apie juos diskutavome. Pirmas asmeniškesnis santykis ir profesinis susidomėjimas atsirado paskaičius šiuolaikinę literatūrą. Susipažinau su Romualdu Granausku, Kaziu Saja, Alvydu Šlepiku. Pastarojo kūrinį „Mano vardas Marytė“ išverčiau į korėjiečių kalbą.
– O lietuvių kalbą jūs išmokote savo noru? Ar buvo sunku?
– Taip, šis noras atsirado studijuojant lenkų kalbą universitete Korėjoje. Lietuvių kalba nėra lengva, bet mokytis ją ne taip sunku, kaip įsivaizduoja žmonės. Gramatika gana gerai susisteminta ir sutvarkyta – kaip matematika. Jei supranti formulę ar taisyklę, gali sėkmingai dėlioti žodžius kaip skaičius. Pavyzdžiui, aš mokiausi estų ir suomių kalbų, tai jose nėra gramatikos visai. Sunkus mokslas, bet jis turi savo logiką ir ta logika padeda.
– Kiek iš viso mokate kalbų?
– Lenkų kalbą mokiausi Korėjoje. Baltistikos programoje buvo lietuvių, latvių kalbų programos. Estijoje studijuojant folkloristiką ir šamanizmą, dar teko šiek tiek pramokti anglų ir rusų kalbas.
– Ar vertimas yra jus maitinanti profesija?
– Vertimas nėra mano pagrindinis darbas. Yra Korėjos užsienio studijų universitetas, kuriame mokoma daugiau kaip 50 kalbų. Aš dėstau ten latvių kalbą. Esu Baltijos šalių tyrimų centro vadovas. Kalbame apie Baltijos šalių desovietizacijos procesus ir atminties politiką.
– Tai vertėjavimas ir vertimas yra jūsų pomėgis?
– Aš norėčiau būti profesionalus vertėjas, bet nėra ko versti (juokiasi). Kol kas lietuvių literatūra labai mažai žinoma. Daug rašytojų gauna prizus įvairiuose konkursuose. Neseniai skaičiau Park Sang Youngo „Love in the big city“, aprašantį seksualinių mažumų gyvenimą. Ji buvo Bookerio premijos ilgajame sąraše. Tikėtina, kad šis autorius gali gauti šį prizą artimoje ateityje. Jo knyga buvo man labai patraukli, nes aprašo nežinomą Korėjos visuomenės aspektą. Tuo tarpu lietuvių literatūra per mažai žinoma, kad pavyktų įtikinti leidyklas ją versti. Vis tiek paruošiau kelis projektus leidykloms, bet susidomėjimo maža. Lietuva turėtų investuoti į talentingus rašytojus.
– Paminėjote, kad vertėte Alvydą Šlepiką. Kaip jį atradote?
– Rašytojas Hailji, kuris 2009 metais parašė knygą apie Užupio respubliką korėjietiškai, man davė kelias populiarių kūrėjų knygas. Tarp jų buvo ir Šlepikas. Paruošėme projektus įvairioms Korėjos leidykloms – visos atsisakė. Tačiau prieš dvejus metus atsitiktinai pateikiau jau parengtą projektą vienai gana žinomai leidyklai. Paskaitę pirmą lapą, jos atstovai buvo įsitikinę, kad būtinai turi išleisti šią knygą. Kadangi ta leidykla leidžia knygas daugiausia apie vaikus ir jų padėtį karo metais arba tremtyje, Šlepiko knyga juos labai sujaudino. Dėl šių sutapimų knyga buvo išleista. Lietuvos kultūros institutas dar suteikė galimybę pakviesti rašytoją į Korėją knygos pristatymo renginyje tarti prakalbą apie Lietuvą, jos literatūrą. Šis atvejis iš visų pusių gražiai susiklostė.
– O Balys Sruoga ir jo „Dievų miškas“ jūsų iniciatyva verčiamas? Žinau, kad Vertėjų rezidencijoje viešite Lietuvos kultūros instituto ir „Vilnius, UNESCO literatūros miestas“ projekto rėmuose.
– Kai Korėjoje dar nebuvo Lietuvos ambasados, tuometis kultūros atašė Tomas Ivanauskas man atsiuntė pavartyti daug knygų ir parinkti vieną geriausią vertimui. Parengiau projektus ir pateikiau leidykloms. Viena prestižinė, didžiausia ir populiariausia leidykla „Minumsa“, leidžianti ne tik Korėjos, bet ir pasaulio literatūrą, turi populiariausių klasikų seriją, juos labai sudomino B. Sruogos kūrinys. Atstovai nuodugniai susipažino su autoriaus gyvenimu, kūryba ir paprašė manęs išversti „Dievų mišką“.
– Kuo jus asmeniškai sudomino šis nelengvas kūrinys, atsispindintis rašytojo išgyvenimus nacių Štuthofo koncentracijos stovykloje?
– Tiesą sakant, iš pradžių knyga man pasirodė keista ir nesuprantama. Bet kai skaičiau antrą kartą, buvo labai įdomu. Be konteksto jos neįmanoma suprasti teisingai.
Knygoje yra daug dalykų, kurių neįmanoma išversti į korėjiečių kalbą. Pavyzdžiui, žodžių žaismas, posakiai, specifinė vokiečių kareivių hierarchija. Dar labai sunku buvo išversti žodžius „klipata, katorgininkas, kalinys“. Labai daug reikėjo svarstyti, kokius žodžius pasirinkti. Dar ir dabar nesu visai tikras. Yra skyrių, kurių man nepavyko iki galo išversti. Teks susitikti su profesoriais ir aptarti vertimo subtilybes. Kūrinys įdomus, bet labai sunkus ir sudėtingas.
– Kaip sprendžiate dilemą, kai susiduriate su neišverčiamais žodžiais?
– Aš tiesiog aiškinu korėjietiškai. Tarkim, kas yra klipata? Labai silpnas, sergantis, arti mirties kalinys. Jei nepavyksta rasti atitinkamų žodžių, reikia paaiškinti juos kūrinio kontekste.
– Ar Jums teko matyti Algimanto Puipos filmą pagal „Dievų mišką“?
– Taip, žiūrėjau. Aš tikėjausi, kad tas filmas man padės suvokti knygos esmę, bet išėjo visiškai atvirkščiai. Pavyzdžiui, knygoje yra vienu sakiniu paminėta japonė. O filme ji gyvena kartu su kaliniais lageryje. Labai keistai sukurtos kai kurios filmo scenos.
– Kaip jaukinotės „Dievų mišką“, kas kūrinyje sujaudino jus asmeniškai?
– Radau labai įdomų faktą, kad Antrojo pasaulinio karo metais japonai pastatė viešnamius kareiviams Pietų Azijoje ir priverstinai siuntė moteris ir merginas į juos dirbti prostitutėmis. Karui baigiantis, jas visas žudė. Dabar Japonija nepripažįsta, kad buvo toks dalykas. Skaičiau „Dievų miške“, kad vokiečiai darė tą patį. Korėjoje tai bus didelė sensacija. Mane taip pat šis faktas nustebino.
– Kuo, jūsų manymu, knyga aktuali šiandienos realijų kontekstuose?
– Apmaudu, bet Šiaurės Korėjoje lageriai ir katorgininkai egzistuoja ir šiandien. Yra daug žmonių, kurie gyvena be laisvės. „Dievų miškas“ pasakoja, koks yra žmogaus gyvenimas be laisvės, primena laisvės vertę ir reikšmę, kurią sunku įvertinti normaliame gyvenime. Tai padeda suvokti laisvės svarbą ir vertę.
– Ar dirbant jums tekę susidurti su cenzūra?
– Ne, ne, ne! Tai nėra Šiaurės Korėja. Negali būti cenzūros. Bet verčiant knygą „Mano vardas Marytė“ buvo kilę diskusijų apie antraštę ir eilėdarą. Jos sandara truputį primena eilėraščius, tai aš verčiau, kaip parašyta, bet leidyklai taip netiko, o jų pertvarkymai nepatiko man. Jie argumentavo, kad jiems svarbiau turinys. Dar buvo padidintas knygos formatas, kad ji geriau matytųsi knygynuose, nes mažo nesimato – vadinasi, nepirks. Tai nėra cenzūra, bet diskusijų buvo ir aš galų gale nusileidau leidyklai.
– „Dievų miško“ formatas taip pat planuojamas didelis?
– Ne. Knygos leidykla laikosi filosofijos, kad klasikos serijos knygos turi tilpti kišenėje, kad būtų galima jas nešiotis su savimi ir skaityti bet kur.
– Kada pasirodys išversta knyga Korėjoje?
– Planavau vertimą įveikti rezidencijos Lietuvoje metu, bet dabar matau, kad teks padirbėti rudenį, tada jau siųsiu vertimą leidyklai. Tuomet keli mėnesiai darbo redaguoti, maketuoti, tikrinti. Jei gerai pasiseks, knyga pasirodys pavasarį. Pasistengsiu, kad iki pavasario ji būtų išleista.
– Ar planuojate versti kokią kitą lietuvišką knygą?
– Jei tik gausiu pasiūlymą – su malonumu. Kitą savaitę ketinu aplankyti knygynus ir pažiūrėti, kokie autoriai dabar populiarūs Lietuvoje. Bandžiau paruošti „Vilniaus pokerio“ projektą, bet buvo dar sunkiau nei su „Dievų mišku“. Esant poreikiui, galiu imtis bet kokios knygos vertimo.
Aš kartą vedžiau seminarą apie lietuvių literatūrą Korėjos universitete magistrantūros studentams. Jie skaitė įvairių rašytojų apsakymus, kuriuos verčiau savo malonumui, ne leidybai. Skaitėme, diskutavome ir apsakymai visiems labai patiko. Turiu svajonę išleisti lietuvių apsakymų rinkinį.
Nepraleiskite svarbiausių kultūros naujienų ir gaukite jas kiekvieną penktadienį į savo elektroninio pašto dėžutę užsisakę LRT kultūros naujienlaiškį. Šio naujienlaiškio nenorėsite atsisakyti.
