„Jau iškritus pirmajam sniegui, lemtis mane apdovanojo dviem ypatingais trofėjais: ryte sužinojau, kad sergu vėlyvos stadijos itin piktybiška sarkoma, o vakarop man pranešė, kad gavau Nacionalinę premiją. Tąsyk priėjau prie lango, pro ašarų miglą pažvelgiau į juodą, pasibaisėtinai abejingą dangų ir pagrūmojau ten aukštybėse sėdintiems Nežinomiesiems, kurie mus, lyg marionetes, tampo už atsitiktinumų, sutapimų ir neišvengiamybės virvučių. Pašnabždomis išrėžiau, nors mieliau būčiau išrėkusi: „Šitaip nežaidžiama!“ Jokio atsako, žinoma, nesulaukiau. Supratau, kad ir toliau reikės gyventi “, – tekste „Švęskime gyvenimą“ rašė viena įdomiausių Lietuvos kūrėjų Jurga Ivanauskaitė.
Jurga Ivanauskaitė gimė 1961 metais Vilniuje, baigė Čiurlionio meno mokyklą, grafikos studijas Vilniaus Dailės akademijoje. Dailininkė, prozininkė, dramaturgė, eseistė ir poetė per savo neilgą 45-erių metų gyvenimą paliko ryškų pėdsaką mūsų kultūros istorijoje. Rašytojos kelionės po Himalajus, Šiaurės Indiją, Nepalą, Tibetą ir po to gimusios knygos turėjo didžiulį poveikį dvasinės ramybės, pusiausvyros ir prasmės ieškantiems žmonėms. Jurga Ivanauskaitė sukūrė ir išleido daugiau nei 20 įvairių žanrų knygų.
Nors praėjo jau aštuoniolika metų, kai Jurga buvo nugalėta sunkios onkologinės ligos, jos kūryba ir šiandien yra skaitoma, perleidžiama ir aktuali. LRT KLASIKA laidoje „Laikas kultūrai“ – unikalus archyvinis interviu su menininke. 2005 metais Vilniaus knygų mugėje, pirmosios Jurgos Ivanauskaitės poezijos knygos „Šokis dykumoje“ pristatymo renginyje, autorę kalbino Vytautas Kernagis. Kviečiame skaityti dviejų kūrėjų pokalbį.
Vytautas Kernagis: Jurga, Tibetas atsirado tavo vaikystėje. Manai, tai jau – antrasis ar trečiasis tavo gyvenimas? Ir bent vienas buvo Tibete?
Jurga Ivanauskaitė: Ko gero. Kiek save pamenu, visada labai žavėjausi Rytais, o su Tibetu buvo magiškas ryšys. Aš visą laiką labai norėjau ten nuvažiuoti. Kai nuvažiavau, buvo prisiminimų banga. Man norėjosi klauptis, bučiuoti tą žemę apsipylus ašaromis. Antra vertus, nesu tikėtoja reinkarnacijos teorija. Ypač tokia naivia, kad mes gyvename tiek ir tiek gyvenimų. Visada sakau, kad praėjusiame gyvenime turbūt buvau katė ir būsimame gyvenime norėčiau būti kate. Gal Tibete buvau kokia nors kate prie vienuolyno ir iš ten tas mano ilgesys Himalajams, budistinėms teorijoms ir vienuoliams, raudonais drabužiais ir skustomis galvomis?
Man atrodė, kad Tibetas yra išrinktųjų salelė šitoje purvinoje Žemėje, kad jie yra Dangaus gyventojai.
V. K.: Ką daryti žmogui, kuris nepaženklintas Tibetu? Pavyzdžiui, aš?
J. I.: Manau, kad kiekvienas žmogus turi šalį, kurios pasąmonėje ilgisi, arba nuvažiavęs į tą šalį ją atpažįsta ir suvokia, kad joje kažkada gyveno. Kai darau interviu su įvairiais žmonėmis, beveik visiems užduodu klausimą, ar turi šalį, kurioje save atpažino. Jie pasakoja įdomiausias istorijas: kad iš tikrųjų kažkada kelionėje atsitinka toks momentas, kaip deja vu, žmogus pajunta, kad jis jau čia kažkada buvo. Gal yra tokių tikrų lietuvių, kurių ir šaknys, ir šakos – čia. Tai irgi yra gerai.
V. K.: Skaitant tavo tibetietiškas knygas, Rytuose yra šviesa, švara, vaivorykštės. Vakarai – absoliučiai materialūs, sutaršyti, sujaukti, nešvarūs. Ar iš tikrųjų taip?
J. I.: Iš tikrųjų, turbūt ne taip. Tiesiog tai yra viena iš klišių.
Gal Tibete buvau kokia nors kate prie vienuolyno ir iš ten tas mano ilgesys Himalajams, budistinėms teorijoms ir vienuoliams, raudonais drabužiais ir skustomis galvomis?
V. K.: Aš vėl nesupratau tavo knygos tada.
J. I.: Buvau budistė fundamentalistė, ypač kai rašiau pirmąją knygą „Ištremtas Tibetas“. Man atrodė, kad Tibetas yra išrinktųjų salelė šitoje purvinoje Žemėje, kad jie yra Dangaus gyventojai. Tai buvo pirmieji įspūdžiai. Paskui, kokioje šventoje erdvėje bebūtum, pamatai, kad šitas žmogiškas kūnas suponuoja ir žmogišką elgesį. Ir kad visur žmonės yra tiesiog žmonės, su žmogiškomis emocijomis ir žmogiškais bjaurumais. Man Tibetas yra susijęs su dviem dalykais – su absoliučiu dvasiniu pakilimu, euforija, ekstaze ir atradimo džiaugsmu. Antra vertus, su pakankamai giliu ir dramatišku nusivylimu.
Šitoje Žemėje iš tikrųjų rojaus lygmenų nėra. Nėra taip, kad čia vaikščiodamas staiga sutinki šventuosius – jie yra kažkokiose kitose erdvėse. Himalajuose labai puikiai supranti, kad užkopus į viršūnę po to reikia leistis į pakalnę. Turbūt visi alpinistai žino – užlipti į kalną, kaip tai bebūtų keista, yra paprasčiau negu nuo jo nulipti. Mano visa Tibeto patirtis buvo panaši: buvo gan sunkus, bet euforiškas lipimas į viršūnę, o paskui leidimasis žemyn. Bendravimas su žmonėmis, matymas jų emocijų, matymas tos pačios budistinės bažnyčios (kad ji niekuo nesiskiria nuo katalikiškos): ten yra begalė intrigų, kova už būvį, noras išstumti vieniems kitus.
V. K.: Bet to tu neaprašei savo knygoje.
J. I.: Aš šito stengiausi neaprašinėti. Yra dalykų, kurių neaprašinėjau, nes norėjau palikti iliuziją žmonėms, kurie norėtų toje srityje kažko ieškoti. Nes budizmas ir bendravimas su budistais, su tibetiečiais nepaprastai daug duoda. Tai yra toks turtas. Dabar sakau, kad mano asmenybės branduolys yra susijęs su ta patirtimi, kurią gavau Rytuose. Aš kartais labai aiškiai jaučiu, kad ne lietuviški dalykai ar vakarietiški tekstai, bet būtent rytietiški yra mano mandalos centras, apie kurį sukuosi.
V. K.: Iki Tibeto irgi buvo Jurga Ivanauskaitė. Kuri klausėsi visokių ilgaplaukių muzikos, hipiavo. Kas buvo iki Tibeto?
J. I.: Gyvenimas iki Tibeto buvo tai, ką ir paminėjai. Labai juokingai skamba, bet aktyvų domėjimąsi Rytais pastūmėjo būtent „bitlai“. Kai įstojau į Rašytojų sąjungą ir tapau teisėta rašytoja, buvo toks bohemiškas tarpsnis, neišeinant iš „Suokalbio“.
V. K.: Tu vartojai alkoholį, rūkei.
J. I.: Stengiausi. Aš stengiausi patirti viską, kas yra bohema, kas yra įvairios kritinės, ribinės patirtys. Buvau dar gan naivi ir man atrodė, kad tai labai padeda kūrybai: jeigu kažko pats nepatyrei – niekad šito neaprašysi. O tada buvo madinga rašyti apie juodesnę gyvenimo pusę ir aš labai norėjau ją visą pačiupinėti – kaip Tomas netikėlis įkišti pirštus į visas stigmas ir tai išgyventi. Buvo toks periodas.
Taip gyvendama save labai išsėmiau. Priėjau kritinę ribą, kai daugiau būti bohemoje ir taip save draskyti, domėtis psichoanalize ir stengtis surasti savyje visas įmanomas patologijas, kurias turėjo Dostojevskis ar Nyčė... Tiesiog save išsėmiau, atėjo laikas kažkam visiškai kitam, naujam žingsniui. Dar buvo Sąjūdis. Bet Sąjūdis buvo kaip sapnas. Man atrodė, kad mes visi buvome vienas kūnas, nebebuvome individai. Atsimenu, mes visi Baltijos kelyje, mes mitinguose. O vėliau atsidarė sienos ir atsirado galimybė išvažiuoti. Dauguma važiavo į Vakarus, aš išvažiavau į Rytus – tada buvau viena iš pirmųjų. Visiems atrodė labai keista – kažkokia Indija, kur komfortų ir gerų prekių dar mažiau nei Lietuvoje.
Kai išeidavo pirmosios knygos, porą mėnesių, pusmetį, bijodavau įeiti į knygyną. Nes man atrodydavo, kad tai yra kažkoks mano nusikaltimo liudijimas.
V. K.: Turbūt kiekvienas vaikystėje rašo kokį nors posmelį sau į albumėlį, bet ne visi išdrįsta išleisti knygą. Ir štai po visų romanų, apysakų, novelių atsiranda pirmoji Ivanauskaitės poezijos knyga. Iš kur mergaitei tiek drąsos, tiek valios geležinės?
J. I.: Tie eilėraščiai seniai gulėjo stalčiuje. Jie visi buvo parašyti būtent Himalajuose. Ir jau buvo vieną kartą skelbti, bet aš nedrįsau skelbti savo pavardės. Juos parašiau labai greitai. Atrodė, tie eilėraščiai nusileido, paskui dingo. Grįžusi bandydavau rašyti poeziją – nieko iš to neišeidavo. Bet man ta istorija buvo graži, lyg ir buvau susitapatinusi su ta moterimi. Eilėraščiai buvo paskelbti knygoje „Prarasta Pažadėtoji žemė“. Ten buvo aprašyta visa graudžioji istorija apie joginę Pemą Dočen.
V. K.: Tai jos iš tikrųjų nėra?
J. I.: Ne, jos nėra, tai yra mano eilėraščiai.
V. K.: Štai taip išsisklaido mitai.
J. I.: Žmonės, kuriuos aš myliu ir gerbiu, man pradėdavo sakyti, kad geriausia toje knygoje yra joginės kūryba. Mano ego, nors ir nugalėtas budistinėmis praktikomis, vis sukirbėdavo. Pirmajam Ryčiui Zemkauskui vis tik išsidaviau. Pasakiau, kad tai – mano.
Tie eilėraščiai seniai gulėjo stalčiuje. Jie visi buvo parašyti būtent Himalajuose. Ir jau buvo vieną kartą skelbti, bet aš nedrįsau skelbti savo pavardės.
V. K.: „Kai juoda nakties katė išlaka baltą dienos pieną“. Čia tu parašei?
J. I.: Čia aš parašiau. O drąsos tai tikrai nėra daug. Kai man atvežė visą paketą egzempliorių, priklausančių autoriams, to paketo kokius du mėnesius nedrįsau praimti ir paimti knygos į rankas. Visai neseniai teko pradėti dalinti knygas draugams, tai knygoje radau dar ir laišką, ir honorarą.
V. K.: Ar taip yra su kiekviena knyga? Taip jautriai į tai žiūri?
J. I.: Anksčiau aš paniškai bijodavau. Kai išeidavo pirmosios knygos, porą mėnesių, pusmetį, bijodavau įeiti į knygyną. Nes man atrodydavo, kad tai yra kažkoks mano nusikaltimo liudijimas. Nemoku paaiškinti. Man būdavo baisu – tas buvo labai ilgai. Kai pamačiau, kad nebebijau savo knygų, tada pagalvojau, kad galų gale turbūt tampu profesionalia rašytoja.
V. K.: Bet šitos irgi neatidarinėjai porą mėnesių.
J. I.: Kadangi buvau pradedanti poetė, tai vėl buvo tas pats jausmas. Antra vertus, tai, kad drįsau ją išleisti, man vėl atidarė dureles, nes pradėjau rašyti gana daug eilėraščių. Bet ne Vilniuje, o kažkur keliaudama.
V. K.: Tu rašai kompiuteriu?
J. I.: Dabar jau rašau kompiuteriu, taip.
Iš tikrųjų, ne knyga, o būtent rankraštis yra dalis gyvenimo. Aš dabar tą pajutau.
V. K.: Klausimas, kuris mane jaudina yra toks: kaip su rankraščiais, kurie nedega? Nebelieka rankraščių? Ką duosi į muziejų? Disketes?
J. I.: Nežinau. Aš niekada nebuvau prisirišusi prie savo rankraščių ir juos naikindavau. Dabar man gaila, kad taip elgiausi. Visos mano Tibeto knygos buvo rašytos Indijoje ant tokių juokingų indiškų sąsiuvinių iš prasto popieriaus. Tame popieriuje gali rasti visokių keisčiausių dalykų: indo plaukų, dar kažko. Jie buvo tokie gražūs. Bet vienu metu man pasirodė, kad jie užima per daug vietos ir šito momento gailiuosi. Bet neišmečiau knygų, kurias rašiau, kai buvau dvylikos, keturiolikos metų. Šito naikinti negalvoju. Iš tikrųjų, ne knyga, o būtent rankraštis yra dalis gyvenimo. Aš dabar tą pajutau.
V. K.: 21 a. Ivanauskaitės rankraščių nebus.
J. I.: Nebus.
V. K.: Kas bus?
J. I.: Išnyksiu kaip dūmas.
Viso pokalbio klausykitės LRT KLASIKOS laidoje „Laikas kultūrai“.
Parengė Monika Augustaitytė-Mickūnienė
Nepraleiskite svarbiausių kultūros naujienų ir gaukite jas kiekvieną penktadienį į savo elektroninio pašto dėžutę užsisakę LRT kultūros naujienlaiškį. Šio naujienlaiškio nenorėsite atsisakyti.
