„Sovietams nepavyko perlaužti religinio santykio su laidotuvėmis, nes santykis su mirtimi yra sunkiausiai keičiamas“, – sako dr. Nerija Putinaitė, kalbėdama apie naują savo knygą „Mirties politika sovietinėje Lietuvoje. Prasmės, ritualai, simboliai, jausmai“. Kaip sovietiniu laikotarpiu valdžia stengėsi išstumti religines tradicijas? Kodėl net finansiniai svertai neturėjo tokio poveikio, kokio tikėjosi valdžia? Kiek lėmė iš senosios mitologijos ateinantys stiprūs jausmai ir suvokimas?
– Ketvirta jūsų knyga yra apie sovietmetį, apie žmonių gyvenimo būdą, galios svertus. Kuo jums, kaip mokslininkei, įdomus šis laikotarpis? Koks rakursas jums įdomus?
– Man įdomus būtent postalininis laikotarpis. Įdomus tuo, kad režimas taikė minkštąsias priemones. Chruščiovo metais buvo keliamas klausimas, kaip sukurti naują sovietinį žmogų, kuris perimtų sovietines vertybes. Stalino laikotarpiu labiau buvo taikomos išorinės represinės priemonės, išorinis spaudimas. O jau Chruščiovo laikais buvo aišku, kad reikia taikyti minkštas auklėjamąsias priemones, kurti materialines paskatas, kad žmonės elgtųsi taip, o ne kitaip.
Pavyzdžiui, pasirodė labai stipriai psichologizuotų romanų. Nebėra tų primityvių prieškarinių Stalino laikų romanų, kurie yra herojiški, labai vienpusiškai rodantys žmones. Man įdomu, kaip politiškai elgiamasi šitame režime ir kaip visuomenė tą priima: ar ji atmeta, ar pastebi, kiek priima.
Kitas dalykas, įdomus pačios politikos įgyvendinimas: aišku, kad kai kurie politiniai tikslai tarpusavyje nedera. Kartais į sovietmetį, net ir į vėlyvesnį, žiūrima labai primityviai: kad buvo kokia nors bendra politinė kryptis ir visos grandys vieningai ją vykdė. Bet iš tikrųjų postalininiu laikotarpiu ir Stalino laikais nesutarimų tarp skirtingų politinių tikslų buvo. Vėlesniu laikotarpiu jie tampa daug akivaizdesni.
Sovietinė modernizacijos banga siekė minimizuoti žmonių buitį, padaryti ją labiau pragmatišką, racionalią, taip pat ir santykį su mirtimi.
Aš tiriu mirties lauką. Ten akivaizdus noras ateizuoti visuomenę, visus ritualus, bet, kita vertus, yra noras įdėti tam tikrų prasmių, daryti žmones lojalius režimui. Aš tą vadinu patriotizmo politika. Sovietinė modernizacijos banga siekė minimizuoti žmonių buitį, padaryti ją labiau pragmatišką, racionalią, taip pat ir santykį su mirtimi. Politiką vykdė skirtingos žinybos ir kai kada jų priemonės prieštaraudavo tarpusavyje. Šitose prieštarose atsirasdavo erdvių, kuriose žmonės galėdavo naviguoti, laviruoti.
Kodėl man mirties tema yra tokia įdomi? Visi tyrėjai kalba apie tai, kad santykis su mirtimi yra vienas iš pastoviausių, sunkiausiai keičiamų dalykų. Žmonės čia sunkiausiai pasiduoda išorinėms manipuliacijoms. Tą yra pripažinę ir sovietiniai vadovai. Vestuves ar krikštynas pavyko transformuoti, o laidotuvėse tų tikslų nepavyko pasiekti.
– Kai išgirstu žodį „mirtis“, man visada atrodo, kad tai mano asmeninio gyvenimo įvykis, dėl kurio esu absoliučiai garantuota. Kiek mirties politika įsikišo į tą asmeninį gyvenimą? Kiek žmonės sugebėjo nubrėžti ribą?
– Mirties politika – labiau metafora. Nors kiekvienas žmogus, žinoma, mirtį priima ir išgyvena asmeniškai, mirtis vis dėlto yra ir socialinis, ir politinis dalykas. Tam tikras normas, kaip pridera elgtis mirties atžvilgiu, visuomenė labai stipriai reguliuoja. Jei jūs nuspręstumėte, kad norite elgtis visiškai individualiai, visai kitaip nei visuomenė, ko gero, sulauktumėte visuomenės pasmerkimo.
Mirties sfera liko labiausiai religiška. Nors oficiali statistika skelbė, kad yra tik 30 procentų religinių laidotuvių, patys pareigūnai, kurie tą statistiką rodė Maskvai, puikiai žinojo, kad situacija yra visiškai kita. Aš tą matau iš pažymų, svarstymų. Jie puikiai suprato, kad religinės laidotuvės dominuoja, bet vėlyvuoju sovietmečiu jau buvo nuleidę rankas.
Perlaužti religinio santykio su laidotuvėmis nepavyko, bet kai kurias naujas prasmes pavyko įdiegti. Pavyzdžiui, sovietmetis stengėsi iškilmingiau laidoti tuos, kurie labiau nusipelnę valstybei, ir mažiau iškilmingai – tuos, kurie mažiau. Stalino laikais buvo paniekinamas represijų aukų laidojimas, anoniminiai kapai, kremacija – rodoma nepagarba. Tas nužudytų pokario partizanų laikymas aikštėse irgi yra iš paniekinimo.
Buvo stengiamasi per laidotuves įvesti tam tikrą hierarchiją, parodyti, kas čia yra svarbesnis. Buvo sąmoningai stengiamasi komunistus laidoti daug iškilmingiau, daug gražiau. Man buvo įdomu tai, kad žmonės tą perėmė. Patys pradėjo savo artimuosius laidoti kuo iškilmingiau. Tas pabrėžtinas netekties jausmas, pabrėžtinas netekties sentimentalumas, skausmas buvo būtent sovietmečiu.
– Kaip jūs matote, iš kur tas atsparumas? Ar dėl dvejopo gyvenimo, nes žmonės labai aiškiai suprato, kad yra oficialusis ir asmeninis gyvenimas? Paminėjote partizanų kūnus, kuriuos sovietinė valdžia norėjo pažeminti, išniekinti. Bet artimieji tą labai jautriai išgyveno. Man teko skaityti, kad buvo užperkamos mišios, pagarba buvo nusileidusi kažkur į pogrindį. Ar tai buvo dviejų sluoksnių visuomenė?
– Gal taip nevadinčiau. Žinoma, kai kalbame apie pokario represijas, tai yra viena situacija, bet vėlyvuoju sovietmečiu susidūriau su tuo, kad iš administracijos pusės apie 1963 metus buvo užsidegimas spausti materialinėmis priemonėmis.
Kodėl kolektyvai buvo raginami įsitraukti į laidojimo procesus? Todėl, kad per kolektyvus, per profsąjungas buvo skiriamos lėšos laidotuvėms, artimiesiems. Dar 1965 metais darbo kolektyvai buvo spaudžiami, jei laidojama su religinėmis apeigomis, neduoti materialinės paramos. Vėliau rankos buvo nuleistos.
Po 1975 metų labai aiškiai matyti, kad materialinių išteklių skiriama ir tiems, kurie laidojami su religinėmis apeigomis. Visi darbo kolektyve turėjo mamas, kurios buvo tikinčios. Net ir aukščiausių vadovų (Sniečkaus ar Griškevičiaus) tėvai buvo religingi, laidojami su religinėmis apeigomis. Tai viena yra politinis administracinis užmojis, o kita – praktinė realybė. Pradžioje kolektyvai būdavo spaudžiami, kad jei nuvažiuoja į laidotuves ir pamato, kad jos religinės, jie turėtų nedalyvauti. Kaip jie gali nedalyvauti laidotuvėse? Vis dėlto nugalėjo tradicinės normos.
– Ar galima sakyti, kad mirties politika Lietuvoje visiškai nesuveikė?
– Nesakau, kad visiškai nesuveikė. Suveikė tuo, kad atsirado papildomų prasmių santykyje su mirtimi. Pavyzdžiui, kad esi gerbiamas po mirties todėl, kad užmezgei stiprius socialinius santykius. Pomirtinis gyvenimas nusistūmė į antrą planą, atsirado formulė „mes tavęs niekada neužmiršime“. Tai aš vadinu socialiniu nemirtingumu. Kai mirė Sniečkus, visose telegramose buvo sakoma: „Tavo atminimas amžinai išliks mano širdyje.“ Tą normą visuomenė perėmė.
Ikisovietinėje Lietuvoje labai aiškiai buvo suprantama, kad gyvųjų pasaulis yra gyviesiems, o mirusiųjų – mirusiesiems. Ir kad gyvųjų ir mirusiųjų pasauliai neturėtų maišytis. O čia yra pastanga gyvųjų pasaulyje išlaikyti mirusiojo atminimą, pastanga nuolat prie jo grįžti, su juo palaikyti kažkokį ryšį. Tuo metu gana stipriai pasikeitė supratimas, kas yra geros laidotuvės: turi būti daug žmonių, daug gėlių, daug vainikų, labai stipriai parodyta pagarba.
Viso pokalbio klausykitės LRT KLASIKOS laidoje „Laikas kultūrai“.
Parengė Monika Augustaitytė-Mickūnienė
Nepraleiskite svarbiausių kultūros naujienų ir gaukite jas kiekvieną penktadienį į savo elektroninio pašto dėžutę užsisakę LRT kultūros naujienlaiškį. Šio naujienlaiškio nenorėsite atsisakyti.
