35-erius metus teatrą kuriantis Koršunovas: maišto prieš mane netrūksta

Drįstu spėti, kad, ištarus vardą Oskaras, didelei daliai žmonių Lietuvoje prieš akis iškyla arba Amerikos akademijos apdovanojimas, arba Oskaras Koršunovas.

Pristatinėti jo nereikia, kūrėjo pilna visur: scenoje, kitų kūrėjų darbuose, visuomenėje. O. Koršunovas pasidalina apie gaisrą – rašo visi, organizuoja dramaturgijos konkursą – dalyvauja šimtai, pasidalina apie spektaklį – į jį traukia visi, pasidalina savo nuomone – ji nuskamba plačiai, šitaip jau 35-erius metus.

Prieš daugiau nei dešimtmetį, grįžus iš „Hamleto“, prie veidrodžio prisilipinau lapelį: „Kas tu esi?“ Šiandien, susitikus su spektaklio režisieriumi, jau 35-erius metus kuriančiu Oskaro Koršunovo teatrą, klausiu, ar jis jau žino atsakymą, o kas yra jis?

Atvirai LRT.lt – apie „aukso amžių“, teatrą, atspindintį istoriją, ir maištą.

Atsitiktinumai ir „Tvin Pyksas“

Viename pirmųjų interviu jo paklausė: „Kas yra režisierius?“ Tada vos pirmus žingsnius teatro scenoje žengiantis kūrėjas atsakė, jog atsitiktinumas, o režisierius, matyt, sugeba tuos atsitiktinumus sugaudyti.

1990 m. vos kelios dienos po Lietuvos Nepriklausomybės atkūrimo įvyko „Ten būti čia“ premjera, pirmoji premjera atkūrus Nepriklausomybę. Atsitiktinumas?

„Atsitiktinumas, kaip ir viskas teatre ir gyvenime, – šypsosi režisierius. – Taip ir keliaujame per tą naują epochą jau trisdešimt penkerius metus. Tolimesni spektakliai taip pat visuomet buvo susiję su įvykiais Lietuvoje. Vėlgi sutapimai. O gal ir ne?“

Anot režisieriaus, analizuojant „Ten būti čia“ galima suvokti Lietuvos dešimtąjį dešimtmetį ir visa tai, kas ten įvyko. Spektaklio pabaigoje nuskamba klausimas: „Kas pakeistų įvykių eigą ne tik Žemėje, bet ir kitose planetose?“ Moters balsas, sklindantis iš dangaus, atsako: „Pelytė.“ „Taip ir įvyko. Lietuva, tarsi ta pelytė, pakeitė visą pasaulį“, – prisimindamas sako O. Koršunovas.

Nors spektaklį, minint atkurtos Nepriklausomybės metines, citavo Vytautas Landsbergis, tačiau jo pradžia nebuvo laukta ar paprasta. Režisierius su aktoriais repetuodavo slapta, spektaklis ėjo be jokios reklamos, o pirmųjų rodymų metu pusė salės išsivaikščiojo. „Bet mūsų tai, tiesą sakant, nejaudino. Mes labai tikėjome tuo, ką darome. Ir mums netgi buvo nesvarbu, ką galvoja žiūrovas. Mums buvo svarbu tiesiog daryti“, – prisiminimais dalijasi kūrėjas.

Analizuojant „Ten būti čia“ galima suvokti Lietuvos dešimtąjį dešimtmetį ir visa tai, kas ten įvyko.

Anot jo, per atsitiktinumą spektaklį pamatė prodiuserė, pakvietė į Edinburgą, kur jis buvo įvertintas pagrindiniu prizu. O grįžus prasidėjo sunkūs laikai, blokada. Žiūrovai nustojo eit į teatrus. O Jaunimo teatras, kuriame rodė spektaklį, užsidarė moratoriumui ir neberodė jokių spektaklių, išskyrus vieną – „Ten būti čia“.

„Visiškas paradoksas, bet tas spektaklis buvo neįtikėtinai lankomas. Atsirado gerbėjų klubas, žmonės žiūrėjo po 10–30 kartų. Susikūrė toks fenomenas, kuris ir lėmė tai, kad atsirado Oskaro Koršunovo teatras, pavadinimas įvardytas buvo tada“, – pasakoja režisierius.

Atsitiktinumas ar ne, bet „Ten būti čia“ 35-metį švenčia drauge su „Twin Peaks“, legendiniu D. Lyncho serialu. Atsitiktinumas ar ne, kūrinius lydi daug sutapimų – nuo šachmatinių grindų iki siaubo.

Anot O. Koršunovo, tai tam tikra metafizika. „Matyt, buvo kažkokia banga, kuri išnešė „ten“ ir „čia“ ir atsiradome „ant vienos bangos“, nes serialo tikrai nebuvau matęs“, – sako režisierius ir prisimena, kad praėjus keliems metams po premjeros jis sutiko Laurą Palmer (personažę iš „Twin Peaks“, kurią sukūrė aktorė Sheryl Lee) lėktuve į Vilnių ir prisėdo šalia...

Ar atsitiktinumai lydi kiekvieną, tik ne visi moka juos pagauti, o gal tik režisieriai juos prišaukia? „Ir taip, ir taip. Manau, kad kiekvieno gyvenimą lydi atsitiktinumai, tik reikia juos pamatyti, leisti jiems sąveikauti ar tiesiog atsiduoti, reikia drąsos. „Gaudyk momentą“ – nuskamba tame pačiame „Ten būti čia“, – sako kūrėjas.

Neliesti klausimai teatre ir maištingas kelias į šlovę

Po „Ten būti čia“ Akademiniame dramos teatre (dab. Lietuvos nacionalinis dramos teatras) gimė tokie spektakliai kaip „Senė“, „Labas, Sonia, Nauji Metai“, „Senė 2“, „P. S. Byla OK“, taip pat ir „Roberto Zucco“ (1998 m.), kurio metu vienoje svarbiausių teatro scenų iškilo rampa, pasigirdo techno, o tik užsimezgančios subkultūros atsidūrė dėmesio centre.

Anot režisieriaus, spektaklis atėjo iš gatvės ir iš teatro vėl grįžo į gatves. „Pamenu, einu 6-ą ryto pro Vilniaus dailės akademijos bendrabučius ir girdžiu pro langus visu garsu grojančią „Roberto Zucco“ muziką“, – prisimena kūrėjas.

Į spektaklį atėjo žiūrovas, kuris niekada iki tol į teatrą nevaikščiojo. „Beje, man dabar daug žmonių sako, kad būtent „Roberto Zucco“ ir pastūmėjo juos ateiti į teatrą“, – priduria pašnekovas.

Tuo metu, anot O. Koršunovo, buvo ekonominė ir teatro krizė, atsirado tam tikras vakuumas, su tuo susijęs ir režisieriaus atsiradimas teatre.

„Nebuvo taip, kad jaunas žmogus ateitų į teatrą. Režisieriaus profesija priklausė vyresniems, „patyrusiems“, lyg taisyklė – vyrams. Ir ne tik Lietuvoje. Gastrolių Vakaruose prodiuseriams ir kritikams, pamačius mane, ištįsdavo veidai. Dabar visi keliai atverti jauniems žmonėms, ir labai gerai, tada tikrai taip nebuvo, bet buvo anarchija, atsirado tam tikros properšos. Iš vienos pusės – laisvas laikas, iš kitos – buvo daug blogybių, daug laukinio kapitalizmo“, – pasakoja režisierius.

Proveržis įvyko ir dramaturgijoje. Atkūrus Nepriklausomybę buvo laukiama, kada pasirodys šiuolaikinė lietuvių dramaturgija, tikintis, kad cenzūros laikotarpiu visi „rašė į stalčių“, tačiau nors to neįvyko, įvyko „P. S. Byla OK“ (1997 m.). Šis, pagal Sigito Parulskio pjesę pastatytas spektaklis, anot režisieriaus, buvo sprogimas, o spektaklį buvo norima nuimti ir uždrausti.

1998 m. oficialiai žymi Oskaro Koršunovo teatro (OKT) gimimą. Ar tai paskatino maištas? „Mus pradėjo kviesti svarbiausi festivaliai, tokie kaip Avinjonas, besikuriantis nacionalinis teatras nelabai sąveikavo. O mes buvome per daug žinomi, kad mus būtų galima uždaryti ar išvyti“, – sako kūrėjas.

OKT tapo bene pirmuoju nepriklausomu teatru Lietuvoje. Anot režisieriaus, Nacionalinis teatras buvo kaip „skėtis“, jame buvo tuometinio Akademinio teatro trupė, Vilniaus mažasis teatras (pastariesiems vadovavo Rimas Tuminas), buvo Eimunto Nekrošiaus teatras.

„Tapome vienu iš akmenų Nacionalinio teatro statybose. Buvome pusiau nepriklausomi, tada keitėsi įstatyminės bazės, kiti dalykai ir tapome vieni pirmųjų, įkūrusių nepriklausomą teatrą“, – prisimena O. Koršunovas ir sako, kad viso to pradžia buvo dar „Roberto Zucco“, kuris turėjo savo prodiuserį – Martyną Budraitį.

Nebuvo taip, kad jaunas žmogus ateitų į teatrą. Režisieriaus profesija priklausė vyresniems, „patyrusiems“, lyg taisyklė – vyrams.

„Tai buvo toks nepriklausomas spektaklis Nacionaliniame teatre, mezgėme kontaktus su festivaliais, patys važiavome, o kai susikūrėme, žiauriai šovėme į viršų, nes niekas mums nebetrukdė, mus pradėjo remti pagrindiniai Europos ir pasaulio teatro festivaliai ir staiga mes, nepriklausomas teatras, galėjome statyti didžiausius pastatymus, kviesti geriausius aktorius“, – pasakoja režisierius.

Pasak kūrėjo, galingasis teatro aukso amžius buvo nuo 1999 iki 2008 m., „Hamleto“ gimimo ir išėjimo iš Nacionalinio dramos teatro.

Vadinamasis aukso amžius žymi ir OKT kredo „klasiką – šiuolaikiškai, šiuolaikinę dramaturgiją – kaip klasiką“. Pirmaisiais spektakliais, įgyvendinusiais tai scenoje, tapo legendinis „Shopping and Fucking“ (1999 m.) pagal Marką Ravenhillą bei „Vasarvidžio nakties sapnas“ (1999 m.) pagal Viljamą Šekspyrą.

„Pamenu, sėdėjome su Jūrate Paulėkaite, šviesaus atminimo scenografe ir teatro vizioniere, diskutavome, buvo pirma OKT spaudos konferencija ir kalbėjome apie tai, kad nebegalime būti toks teatras, kuris verda savo sultyse. Atėjo laikas kalbėti apie skaudulius be metaforų, visiškai šiuolaikiškai. Tai buvo milžiniškas žingsnis kalbant ne tik apie estetiką, bet ir apie etiką, turinį, moralės suvokimą. Teatras neturi gyventi atskiro meninio gyvenimo, jis turi atliepti tai, kas vyksta visuomenėje, turi būti kritiškas, teatre turi reikštis aktyvizmas“, – sako kūrėjas.

„Shopping and Fucking“ pirmą kartą atvirai kalbėjo apie LGBT, apie socialinę nelygybę, apie narkotikus, apie kuriuos niekur nebuvo kalbama, nors jie egzistavo, apie kitą vakarietiško kapitalistinio pasaulio pusę. Tai buvo žiauri kapitalizmo kritika. Labai gerai atsimenu, kai pirmą kartą įvyko pjesės skaitymas, aktoriai sėdėjo nuščiuvę. Paklausiau: „Ką jūs galvojate?“ O jie sėdi sutrikę, supranta, kad tai – labai gerai parašytas reikalas, bet ką su juo daryti? Arūnas Sakalauskas pirmasis prabilo ir pasakė: „Žinai, man baisu“, – prisimena režisierius.

Pasak jo, 1999 m. pasirodęs „Shopping and Fucking“ tapo bene pirmuoju spektakliu, atvirai kalbančiu apie žmonių teises, lygybę, o pasirodžius jam scenoje, kūrinį buvo siūloma uždrausti. „Tai supurtė konservatyvią visuomenę, tokią iš tikrųjų pseudokrikščionišką, nes tikrasis krikščioniškumas buvo spektaklyje“, – sako režisierius.

Tada kūrėjai suprato, kad po spektaklių reikia rengti diskusijas, kuriose dalyvavo tokie intelektualai kaip Leonidas Donskis, Irena Veisaitė ar Julius Sasnauskas, kuris, kalbėdamas apie personažus (taip pat ir aktorius) yra pasakęs, kad jie – arčiausiai dangaus.

„Tada dar nebuvo oficialios LGBT bendruomenės, pamenu, LGBT bendruomenės žmonės ateidavo į spektaklius, o per diskusijas net nekalbėdavo, tuo metu jie negalėjo turėti balso visuomenėje, negalėjo, kaip dabar, atsistoti ir kalbėti apie savo teises, bet jie rinkosi į spektaklį“, – pasakoja O. Koršunovas.

„Shopping and Fucking“ tapo bene pirmuoju spektakliu, atvirai kalbančiu apie žmonių teises, lygybę, o pasirodžius jam scenoje, kūrinį buvo siūloma uždrausti.

Spektaklio premjera įvyko Jonavoje, o po to, keliaudamas po Lietuvą, jis ir toliau, anot režisieriaus, kėlė žiūrovams „šoką“, spektaklis vykdavo visiškoje tyloje, o po to prasidėjo anšlagai. „Shopping and Fucking“ ėjo 10 metų. Spektaklis dėl populiarumo net buvo vadintas komerciniu. „Tačiau to nebuvo, tai buvo labai rimtas spektaklis, palietęs egzistuojančias, bet nutylimas problemas, ir pateikęs radikaliai kitokio teatro estetiką“, – sako kūrėjas.

„Vėl grįžtame prie to, kad analizuodami spektaklį analizuojame tai, kas tuo metu vyko Lietuvoje“, – priduria O. Koršunovas.

Partnerystė su Paulėkaite ir aukso amžius

Paraleliai „Shopping and Fucking“ buvo statomas „Vasarvidžio nakties sapnas“.

„Įdomu tai, kad „Shopping and Fucking“ buvo įvykis Lietuvoje, o „Vasarvidžio nakties sapnas“ – pasaulyje. Jis peržengė teatro ribas, tai buvo ir savotiškas šiuolaikinis šokis. Pina Bausch mus pakvietė į savo šokio festivalį, o po pasirodymo restorane ji pasakė, kad seniai nematė tokios naujos, originalios choreografijos“, – prisimena kūrėjas, beje, su P. Bausch tada susitikęs antrą kartą, pirmasis susitikimas įvyko dar Edinburge, apdovanojimų metu.

Šiuolaikinio šokio elementų buvo ir daugiau, pavyzdžiui, spektaklyje „Vienatvė dviese“, kurį įkvėpė pirmasis lietuviškas skelbimas – vyras ieško moters. „Tai buvo tarpukario nepriklausomos Lietuvos skelbimas, kuris skambėjo maždaug taip – vyras ieško šviesios moters, kuriai net už šeimą svarbiau būtų lietuvybė. Šviesios – tai išsilavinusios“, – pasakoja režisierius.

Pastarajame spektaklyje buvo pasakojamas miegančiosios gražuolės mitas, o jame išskirtinį šokį sukūrė Vesta Rasa Grabštaitė. „Tas šokis atrodė gana šiurpiai, o po to vyras ją palikdavo ir eidavo į salę, būdavo atvejų, kai žiūrovai apalpdavo“, – sako O. Koršunovas.

Šalia didžiųjų aukso amžiaus spektaklių, tokių kaip „Meistras ir Margarita“, „Įstabioji ir graudžioji Romeo ir Džuljetos istorija“, „Oidipas karalius“, buvo ir kitų, pasak režisieriaus, mažesnių, bet labai svarbių. Vienas tokių – „Ugnies veidas“.

Spektaklį pagal šią pjesę užsienyje pamatė Jūratė Paulėkaitė. Ji papasakojo apie tai režisieriui, taip jie pirmieji išvertė „Ugnies veidą“ į lietuvių kalbą ir vieni pirmųjų pasaulyje pastatė pagal ją spektaklį.

„Tai pjesė apie miesčionių šeimą, kuri gyvena pagal nustatytus kriterijus, laikosi jų įsikibę ir nemato, kas vyksta su jų vaikais. Tai buvo Gyčio Ivanausko debiutas, per premjerą, kai finale jis apsipylė benzinu ir kvapas pasiekė žiūrovus, jie visi pradėjo bėgti iš salės. Spektaklis nebuvo Lietuvoje labai įvertintas, bet jis sulaukė žiūrovų ir didelio tarptautinio dėmesio.

Tuo metu vakariečius labiausiai domino Rytų Europos metaforinis teatras, o mes pastatėme šiuolaikinę, vakarietišką pjesę, buvome vieni iš dramaturgo Mariaus von Mayenburgo atradėjų, statėme spektaklį tuo pat metu kaip ir Thomas Ostermeieris. Tada jie, Mayenburgas ir Ostermeieris, garsiausias Europos režisierius, atvažiuodavo į Vilnių žiūrėti mūsų premjerų“, – prisimena O. Koršunovas ir išduoda, kad dabar tuo pat metu su Ostermeieriu stato „Laukinę antį“.

Mayenburgas ir Ostermeieris, garsiausias Europos režisierius, atvažiuodavo į Vilnių žiūrėti mūsų premjerų.

„Kartu su J. Paulėkaite mes kūrėme naują teatrą. Dešimtasis dešimtmetis buvo toks, galima sakyti, nekultūringas, kad kultūros žmonės jį ignoravo, atsitraukė ir paniro į savo pasaulį. Su Jūrate daug diskutavom apie tai, kad šito laiko negalima ignoruoti, nes tai – mūsų laikas, negalima gyventi kažkokiame paraleliniame, utopiniame, gražesniame pasaulyje. Teatras turi kalbėti apie būtent šį pasaulį, kad ir koks jis negražus būtų“, – sako režisierius.

Tuo metu Lietuvoje kūrė Eimuntas Nekrošius, Rimas Tuminas, galima sakyti, toje pačioje scenoje. „R. Tuminas turėjo savo žiūrovus, savo apologetus ir kritikus, kurie jį mylėjo, o mes darėme kažką visiškai atvirkščio ir darėme tai sąmoningai, teatro kritikai tai vertino kontroversiškai“, – pasakoja O. Koršunovas.

Todėl OKT Lietuvoje aktyviai spausdino užsienio recenzijas ir dirbo aršiai dėl kiekvieno žiūrovo, nes spektaklių rodyti nuostolingai teatras tiesiog negalėjo. Jie neturėjo jokių dotacijų. O žiūrovams kilus klausimų, rengdavo jau minėtas diskusijas.

„Susiformavo progresyvi mažuma, kuri kultūros lauke kėlė svarbius klausimus. Neseniai mano mokinys Jokūbas Brazys, kalbėdamas apie OKT, pasakė, kad teatras baigiasi ne tada, kai baigiasi žiūrovas, o tada, kai teatras nebeturi klausimų, ir pridūrė, kad OKT jis stato todėl, kad jis visuomet kėlė klausimus“, – sako O. Koršunovas.

Vadinamuoju aukso amžiaus laikotarpiu, kuris viršūnę pasiekė su „Hamleto“ gimimu ir išėjimu iš Nacionalinio dramos teatro, OKT pateko į aukščiausią lygį.

„Buvome pasaulio geriausiųjų dešimtuke. Mūsų skrydis buvo fenomenalus. Mes 11 ar 12 spektaklių rodėme pagrindinėje Avinjono programoje, tai vienintelis lietuvių teatras, patekęs į pagrindinę Avinjono programą. Iš lietuvių tik E. Nekrošius ten buvo vieną kartą.

Mūsų skrydis buvo epopėja, gastroliuodavome be sustojimo, aplankėme visus garsiausius ir svarbiausius pasaulio festivalius, tuomet ir naujus spektaklius repetuoti pradėjome gastrolėse, nes tiesiog neturėjome laiko“, – prisimena O. Koršunovas.

Kas tu esi?

Gastrolėse gimę „Hamletas“, „Dugne“ padėjo pamatus naujam lūžiui OKT ir pakvietė kiekvieną užduoti esminį klausimą: „Kas tu esi?“

Atsakymams ieškoti teatras atvėrė studiją-laboratoriją, nors minėtas klausimas, anot režisieriaus, nebėra taip stipriai keliamas, tačiau ar jis atsakytas, – neaišku. „Galbūt tame pačiame „Hamlete“ yra atsakymas, jog pažindamas kitą pažįsti save“, – svarsto kūrėjas.

Mūsų skrydis buvo fenomenalus.

„Įdomu ir tai, kad dabar labai jauni žmonės kelia šitą klausimą: „Kas aš esu?“ Bet aš šitą klausimą iškėliau būdamas 40-ies. Manau, kad jauniems žmonėms šitas klausimas iš viso neturėtų būti aktualus. Būkime atviri, jaunas žmogus yra dar nesusiformavęs ir tai yra labai gerai. Tai, jog tu esi dar tas, kuris gali tapti bet kuo, yra labai vertinga. Geriau galvoti apie tai, kuo tapti, negu apie tai, kas tu esi“, – sako O. Koršunovas.

Anot režisieriaus, nors Hamletas dažnai vaizduojamas kaip jaunuolis, iš tikrųjų pagal pjesę jam yra 30 metų, žvelgiant iš dabartinio žmogaus perspektyvos. Hamleto tema – atsakomybės prisiėmimas. „Jam reikia prisiimti atsakomybę, išdrįsti pasakyti, kas jis yra, ar jis gali prisiimti atsakomybę už save, valstybę, karalystę? Esminis klausimas yra ne „būti ar nebūti?“, bet „dabar arba niekada“. Man, būnant 40-ies, kilo tas klausimas, tai buvo lygiai 10 metų mūsų teatrui“, – pasakoja kūrėjas.

Pirmieji 10 OKT metų buvo be galo intensyvūs, tuo metu O. Koršunovas statė ne tik OKT, bet ir „Comédie-Francaise“ (Prancūzija), „Schaubuhne“ (Vokietija) ir kituose teatruose.

„Per teatrą, per viską buvo lekiama nusirovus galvas, puolama į patį epicentrą, sūkurį, mūšį. Tai buvo ne tik mano, bet ir viso teatro gyvenimas. J. Paulėkaitė neišeidavo iš teatro, sėdėdavo per visas repeticijas, aktoriai ėjo iš spektaklio į spektaklį. Išvažiuodavom į gastroles mėnesiams. Kas tai yra? Rokenrolas“, – sako O. Koršunovas.

Būkime atviri, jaunas žmogus yra dar nesusiformavęs ir tai yra labai gerai. Tai, jog tu esi dar tas, kuris gali tapti bet kuo, yra labai vertinga.

Gastrolės, spaudos konferencijos, fotografų blykstės, rampų šviesa, interviu, repeticijos 10 metų buvo nuolatinė teatro rutina.

„Teatras tiek ilgai negyvena. Tu gali pagauti vieną bangą, kitą, jei kalbėtume apie rokenrolą, ir viskas. Tada ir iškilo klausimas – ką mes darome? Kur mes esame? Kur, taip lėkdami, atlekiame? Man 40 m., aktoriai jau subrendo, iš kai kurių vaidmenų išaugo. Kas mes esame ne tik profesiškai, bet ir asmeniškai? Kas mums yra scena, žiūrovai? Tada ir iškilo šitas, tiesą sakant, kankinantis klausimas. Tada reikėjo arba stabdyti arklius, išeiti iš teatro, arba gydytis tais pačiais vaistais“, – pasakoja kūrėjas.

„Pasakiau – darom „Hamletą“ ir atsakom sau į esminį klausimą – kas mes esame tiek gyvenime, tiek profesijoje?“ – pridūrė režisierius. Taip Elsinoras tapo grimo kambariu, o spektaklis prasidėdavo nuo kiekvieno aktoriaus, sėdinčio priešais veidrodį ir užduodančio esminį klausimą: „Kas tu esi?“ Tai – Hamleto klausimas šmėklai.

„Pasakiau aktoriams, kad nebegalime taip gyventi, tiek gastroliuoti, tiek visko daryti. Mums reikia atsakyti į šitą klausimą. Buvo nesvarbu, ar tai bus spektaklis, ar ne, tiesiog turėjome pabandyti atsakyti į tuos klausimus“, – sako O. Koršunovas.

Taip gimė vadinamoji didžioji trilogija: „Hamletas“, „Dugne“ ir „Žuvėdra“, kurios metu ir toliau buvo analizuojama profesija, aktoriai svarstė, kiek personažas kuria tave, o kiek tu personažą. Taip susikūrė ir savotiška mokykla.

Oskaro Koršunovo mokykla, spektakliai, kurių geriau būtų nestatęs, ir žiūrovai

Pats O. Koršunovas kažkada maištavo ne tik prieš savo mokytoją J. Vaitkų, bet ir prieš visą tuometinę teatro sistemą. Šiandien jis pats dėsto LMTA. Ar skatina studentus maištauti prieš jį?

„Man atrodo, to maišto prieš mane netrūksta. Atgarsių girdime net iš tų, kurie kurti pradėjo OKT scenoje, ir tai yra normalu, neišvengiama. Reikia pasakyti, kad nors OKT ir skamba kaip Oskaro Koršunovo teatras, iš tikrųjų jis visada buvo atviras kitiems. Pavyzdžiui, sukūrėme „Sirenų“ festivalį, kvietėme pačius geriausius. Sukūrėme festivalį Druskininkuose. Ši studija-laboratorija tapo atvira jauniems žmonėms. Daugybė iš jų, pavyzdžiui, K. Gudmonaitė, N. Jasinskas ir kiti čia statė pirmuosius savo spektaklius“, – pasakoja režisierius.

Anot jo, OKT, gimęs Nacionaliniame teatre, po to iš jo išmestas, labai savotiškai į jį sugrįžo ir perkūrė, nes teatrui vadovauti atėjo M. Budraitis, o po to ir pats O. Koršunovas. Ten atsidūrė ne tik jo studentai, bet ir aktoriai, apšvietėjai ir kiti teatro technikai, rinkodaros žmonės.

„Vėl grįžtu prie minties, kad analizuojant tokį nepriklausomą, savotiškai paribinį reiškinį kaip OKT, galima daryti labai dideles išvadas apie teatrą ir visą šalį. Mūsų gastrolės Europoje susijusios su naujos Europos gimimu, 2004 m. įstojome į Europos Sąjungą, visi festivaliai atsigręžė į Rytus. Tose šalyse atsirado visa karta režisierių, su kuria mes ir judėjome. Teatre vyko tam tikri tektoniniai lūžiai, slinktys, o mes buvome viso to dalyviai“, – prisimena režisierius.

Iš bene 100 per 35-erius metus sukurtų spektaklių dauguma jų tapo įvykiais. Tačiau ar yra tokių, kurių pats režisierius būtų nestatęs?

„Yra. Pavyzdžiui, pastačiau „Audrą“ Islandijos nacionaliniame teatre ir supratau, kad taip ir neįėjau į Šekspyro esmę. Buvo didelis pastatymas, graži V. Narbuto scenografija, fantastiškas aktorius, o išėjo – pasaka. Mane tai kankino, dėl to grįžęs į Lietuvą pastačiau „Mirandą“. Taip pat M. Gorkio „Dugne“ Oslo nacionaliniame teatre, mano nuomone, buvo nesėkmingas, bet medžiaga manęs nepaliko, dėl to grįžau prie jos OKT“, – sako O. Koršunovas.

Man atrodo, to maišto prieš mane netrūksta. Atgarsių girdime net iš tų, kurie kurti pradėjo OKT scenoje, ir tai yra normalu, neišvengiama.

Čia jis prisimena ir kitą, daug atgarsio sulaukusį pastatymą, šį kartą – Lietuvoje, tai J. Marcinkevičiaus „Katedra“ LNDT. „Visi tikėjosi, kad padarysiu kažką koršunoviško, demontuosiu klasikinę „Katedrą“, dėl to daug kas sako, kad tai – baisiai didelė mano nesėkmė, nes kūrinį pastačiau labai tradiciškai, bet aš to nesigailiu. Spektaklis netapo postdraminiu, šiuolaikiniu, bet jis buvo labai reikalingas pačiam teatrui ir, svarbiausia, žiūrovui“, – dalijasi kūrėjas.

„E. Nekrošius, pažiūrėjęs spektaklį, pasakė: „Niekas šiais laikais nepastatytų J. Marcinkevičiaus „Katedros“, o tu pastatei“, – pridūrė O. Koršunovas.

Kitas, bene legendinis LNDT einantis spektaklis, – „Išvarymas“ (dramaturgas Marius Ivaškevičius). „Visiškai fenomenalus epas. Spektaklis kalba apie nepriklausomos Lietuvos istoriją, apie tai, kaip mes keliavome į Vakarus ir tapome vakariečiais. Pamenu, iš premjeros bėgo žmonės, o teatro vadovybė buvo nusiteikusi spektaklį išbraukti, nes jis – per ilgas, su keiksmažodžiais, bet po to „Išvarymas“ įsivažiavo, gavome „Auksinių scenos kryžių“, o spektaklis iki šiol renka anšlagus ne tik teatre, bet ir arenose“, – džiaugiasi režisierius.

Anot jo, žiūrovai – svarbus įvertinimas, nes teatras – tai ne tik kūryba, tai ir planavimas, lankomumas, galvojimas, kaip uždirbti trupei ir kad teatras duotų duoklę visuomenei. „Teatras neišvengiamai tave įkinko į vergovę. Aš to per tuos 35-erius metus daug patyriau“, – sako kūrėjas ir priduria, kad aukų buvo daug.

„Paaukotas asmeninis gyvenimas, šeima. Kiek žmonių dėl tokio gyvenimo būdo, kuris galėjo būti tik toks, prisikentėjo. Jei dirbi teatre, turi atiduoti jam viską“, – mano O. Koršunovas.

Nukanalizuotas pasipriešinimas

„Esu susidūręs su labai dideliu pasipriešinimu, buvau labai žlugdomas, man tiesiog neleido to ar ano daryti, nuo manęs buvo slepiami kvietimai į užsienį ir t. t. Esu su tuo susidūręs. Gal dėl to, o gal tiesiog man kilo idėja „Sirenose“ sukurti lietuviškų spektaklių „showcase“, į kurią teatro prodiuseriai atvažiuoja žiūrėti lietuviškų spektaklių“, – atkreipia dėmesį režisierius.

Maištą nupirko. Užuot problemą sprendus iš esmės, barikadose, atsirado nukanalizuotas pasipriešinimas.

Pats visą gyvenimą buvęs nepatogus, šiandieninio teatro laikyseną jis vertina skeptiškai.

„Šiandien maišto pasigendu. Visuomenė ir teatras pasidarė tokie teisingi, bet „meinstryminiai“, maištas tapo sukoordinuotu, parodomuoju fasadu. Maištą nupirko. Užuot problemą sprendus iš esmės, barikadose, atsirado nukanalizuotas pasipriešinimas.

Kai statėme „Shopping and Fucking“, buvo baisu apie tai kalbėti, bet kalbėti reikėjo. Dabar, kai apie tai pasiūlyta kalbėti, apie tai kalbama, bet tai tapo norma, „meinstrymu“, tokioms temoms suteikti saugumo garantai, jos nuleistos iš viršaus, finansuojamos. Teatras fojė kalba apie ekologiją ir tvarumą, o miškai Lietuvoje totaliai kertami. „Shopping and Fucking“ ir sakė – palaukite, sustokite, pažiūrėkite, kas vyksta, o ne būkite per atstumą. Susikūrė labai įdomus precedentas“, – sako O. Koršunovas ir priduria, kad maištų pats dar planuoja.

„Nemanau, kad „Laukinė antis“ praskris virš Lietuvos tyliai“, – paslaptingai sako jis.

O kol maištai dar pakeliui, scenoje – nauji Koršunovo kūriniai. Vienas jų jau pasirodė Vilniaus mažajame teatre, tai – „Kantas“ (dramaturgas M. Ivaškevičius), kitas pasirodys gegužės mėnesį, tai – „Polaroidinės nuotraukos“ (dramaturgas M. Ravenhillas).

Kokie žodžiai apibūdintų 35-erius teatro metus? „Tikėjimas ir nepasidavimas“, – šypsosi O. Koršunovas.

Nepraleiskite svarbiausių kultūros naujienų ir gaukite jas kiekvieną penktadienį į savo elektroninio pašto dėžutę užsisakę LRT kultūros naujienlaiškį. Šio naujienlaiškio nenorėsite atsisakyti.