Rusija kariauja ne tik prieš Ukrainos žmones, bet ir prieš jų kultūrinį paveldą. Karas muziejams iškėlė precedento neturintį iššūkį: kaip išsaugoti tai, ko neįmanoma atkurti? Kaip išvežti ir paslėpti vertybes, jei nėra transporto, nėra įsakymo ir nėra laiko? „Kai tankai jau stovėjo Černihivo prieigose, nebuvo įmanoma nei pradėti, nei tęsti evakuacijos. Reikėjo apie tai pagalvoti iš anksto“, – interviu LRT.lt sakė Černihivo dailės muziejaus vadovas Jurijus Tkačas.
Tekstą galite skaityti ir rusų kalba.
„Jei vis dar yra galimybė išvežti, tai turėtų būti daroma griežčiausioje paslaptyje. Niekas neturėtų žinoti, kad, pavyzdžiui, šiuo lėktuvu ar sunkvežimiu gabenami muziejaus eksponatai“, – sako jis.
„Viskas turi būti paruošta iš anksto: ką išvešime pirmiausia, ką išvešime vėliau ir t. t., – pabrėžia jis ir priduria, – nuoširdžiai tikiuosi, kad mūsų patirties jūsų šaliai prireiks tik popieriuje. Tik popieriuje, o ne realiame gyvenime.“
– Jurijau, Lietuvoje daug kalbama apie šalies pasirengimą galimoms ekstremalioms situacijoms, tačiau nekalbama apie tai, kaip ruošiamasi ir ar yra pasirengta meno kūrinių evakuacijai. Mus, žinoma, domina, kaip tai įvyko Ukrainoje 2022 m. vasarį. Kaip vertinate savo muziejaus ir visos šalies pasirengimą meno kūrinių evakuacijai?
– Jei kalbėtume apie pasirengimo lygį, jis tuo metu buvo labai žemas. Formaliai turėjome instrukcijas, gaires. Turėjome valstybinio lygmens taisykles – ką daryti, kaip evakuotis. Tačiau praktiškai tai nebuvo įgyvendinta, nors karas vyksta nuo 2014 m. ir Rytų Ukrainoje buvo muziejų, kurie buvo iš dalies evakuoti. Nežinau tikslių apimčių, bet žinau kolegų, kurie buvo evakuoti iš Luhansko, Donecko sričių. Jie tiesiog patys persikėlė, jų kolektyvai persikėlė. Bet jie nespėjo perkelti eksponatų. Galbūt vieniems dalykams jie turėjo laiko, bet kitiems – ne.
Todėl net ir atsižvelgdami į šiuos įvykius visi pripažįsta, kad pasirengimo lygis buvo labai žemas. Buvo rašytinės instrukcijos, bet praktinio pasirengimo, galima sakyti, nebuvo.
– O kaip buvo jūsų muziejuje?
– Muziejai mūsų šalyje yra vienos skurdžiausių institucijų aprūpinimo požiūriu. Išskyrus keletą nacionalinių muziejų – Kyjive, Lvive, Odesoje, Charkive – likusieji, ypač tokiuose antro lygio miestuose kaip mūsų, yra labai menkai aprūpinti.
Mes, pavyzdžiui, pakavimo medžiagų nusipirkome tik prieš pat karą. Jas gavome vasario 22 d. Tiesiog užsisakėme jų iš anksto. Negalima sakyti, kad netikėjome, bet nemanėme, kad viskas taip staiga prasidės. O vasario 24-ąją jau turėjome jas panaudoti.
Panaudojome viską, ką turėjome. Medžiagų užteko tik pirmojo evakuacijos sąrašo eksponatams.
– Ar galėtumėte paaiškinti, ką reiškia „pirmasis sąrašas“?
– Muziejai turi evakuacijos sąrašų koncepciją. Pirmajame sąraše yra vertingiausi kolekcijos eksponatai. Kiekvienas muziejus pats nustato, kurie eksponatai jam priskirtini ir kiek jų yra. Paskui yra antrasis sąrašas, trečiasis ir t. t. Pakuotės turėjome tiek, kad pavyko supakuoti ir išvežti tik pirmojo sąrašo eksponatus. Likusią medžiagą gavome vėliau, 2022–2023 metais, iš labdaros fondų arba per dotacijas.
Tik pastaruoju metu, 2024–2025 m., pagaliau gavome pakankamai pakavimo medžiagų. Ne visai kolekcijai, bet tai daliai, kurią reikia evakuoti. Turime 16 000 eksponatų. Tai nedidelė kolekcija, bet vis tiek jai evakuoti reikia daug pakuočių, medžiagų, transporto ir pan.
Tačiau, tiesą sakant, pakavimo medžiagos nėra didžiausia problema. Svarbiausia, kur evakuotis. O tai nebuvo nustatyta.
– Už tai atsakinga Kultūros ministerija?
– Taip, tai numatyta mūsų teisės aktuose. Kultūros ministerija yra pagrindinė koordinuojanti institucija, kuri turi užtikrinti evakuaciją, bendradarbiaudama su regionų administracijomis. Regionų administracijos turi užtikrinti transportą, apsaugą, palydą. Kad ir tos pačios pakavimo medžiagos – muziejus jas perka pats arba padedamas administracijos.
Tačiau evakuacijos maršrutas, dokumentai, nes perkėlimas yra tarpregioninis, – visa tai turėtų užtikrinti Kultūros ministerija ir regiono administracija.
Tačiau kai tankai jau stovėjo Černihivo prieigose, nebuvo įmanoma nei pradėti, nei tęsti evakuacijos. Reikėjo apie tai pagalvoti iš anksto.
Pirmosiomis dienomis jie dar nestovėjo prie pat miesto, bet jau buvome apšaudomi. O nuo kovo vidurio, kai buvo susprogdintas tiltas, išvažiuoti tapo nebeįmanoma. Vykstant apšaudymui neįmanoma vežti vertingų daiktų, nes tai dar pavojingiau. Todėl didžiąją dalį muziejaus vertybių slėpėme mieste – rūsiuose, vietose, kurios galėjo bent iš dalies apsaugoti nuo aviacijos smūgių ir raketų.
Tuo metu raketų smūgių nebuvo, tačiau oro pajėgos mėtė bombas. Daugiausia ant gyvenamųjų rajonų. Šaudė ir artilerija. Kartą netoliese nukrito sviedinys. Buvo apgadinti langai, sienos. Viduje – tuščios salės. Nukentėjo tik restauratoriaus dirbtuvės.
Kituose regionuose buvo dar blogiau. Sumų srityje buvo sunaikinti muziejai. Pavyzdžiui, Ivankivo muziejus, kuriame buvo saugomi Marijos Primačenko darbai. Mes taip pat turime jos darbų, bet, laimė, jie nenukentėjo. Tai buvo aviacijos smūgiai arba tankų apšaudymai. Todėl, jei kalbame apie evakuaciją, reikėtų jai ruoštis iš anksto. Geriausia trimis žingsniais lenkti įvykius.
– Tačiau iki 2022 m. vasario Rusija gana ilgai vykdė pratybas prie Ukrainos sienos. Amerikos žvalgyba sakė, kad grėsmė reali. Kaip manote, kodėl vertybės nebuvo evakuotos anksčiau? Nebuvo tikima, kad kils karas?
– Sunku pasakyti. Tikriausiai kada nors sužinosime tikrąsias priežastis. Galbūt jie iš tiesų tuo netikėjo, o gal nenorėjo kelti panikos. Aš nežinau.
Girdėjau versiją, kad apie artėjančią invaziją nebuvo kalbama, kad nekiltų panika. Nes panika galėjo sukelti dar didesnių problemų. Įsivaizduokite, jei pirmosiomis karo dienomis būtume bandę viską skubiai kur nors išvežti – pakeliui viskas galėjo būti užpulta ir sunaikinta. Tai būtų buvusi katastrofa.
– Tačiau kalbame ne apie pirmąsias karo dienas, o apie laikotarpį prieš jam prasidedant.
– Kodėl neevakuota iš anksto – manau, kad tam trūko politinės valios. Greičiau tai buvo įprastas nenoras priimti sprendimą. Niekas iš valstybės lygmens kultūros vadovybės nenorėjo prisiimti atsakomybės. Tačiau lokaliu lygmeniu mes ruošėmės. Turėjome parengę sąrašus, instrukcijas, veiksmų planus. Sudarėme vertingiausių eksponatų sąrašą.
Mes jį turėjome, kaip ir kiekvienas muziejus turėtų turėti. Kiekvienas muziejus pats sprendžia, kiek eksponatų į jį įtraukti. Viskas priklauso nuo daugelio veiksnių: kiek mobilūs yra eksponatai, kiek jie vertingi. Pavyzdžiui, mes daugiausia turime paveikslų ir šiek tiek skulptūrų – visa tai palyginti lengva transportuoti. Tačiau kai kurie žmonės turi varpų, traktorių. Net jiems pakrauti reikia specializuotos įrangos.
Viena iš užduočių yra pakavimas, transportavimas, logistika. Antroji – kur evakuotis. Šio klausimo patys muziejai negali išspręsti. Čia reikia centralizuoto sprendimo. Kultūros ministerijos, galbūt dalyvaujant kitoms struktūroms. Nes kitaip kas pasakys „Vežkite ten“?
Tuo turėtų rūpintis speciali koordinavimo institucija. Dabar daugelis žmonių sako: „Kodėl muziejaus direktoriai patys neinicijavo evakuacijos?“ Bet mes tai padarėme. Mes perspėjome. Susirinkome, rengėme susitikimus, perdavėme informaciją, sakėme, kad reikia kažką daryti. Bet muziejai neturi savo materialinės bazės. Jei būtume turėję, pavyzdžiui, savo transportą, būtume viską išvežę. Kai kurie mūsų kolegos, turėję asmeninių ryšių su Lenkijos, Čekijos ir kitų šalių muziejais, jau pirmosiomis karo dienomis sugebėjo dalį fondų išgabenti į užsienį. Tačiau tai vyko tik asmenine iniciatyva ir su užsienio partnerių parama.
Matyt, kažkas iš užsienio pasakė: „Atvežkite.“ Tačiau oficialiai į užsienį muziejinius eksponatus galima išvežti tik gavus Kultūros ministerijos leidimą.
Mūsų šalyje visas muziejinis fondas priklauso valstybei. Tačiau kiekvienas muziejus yra atsakingas už jam priklausančią šio fondo dalį. Visoje toje masėje yra daug eksponatų, neturinčių didelės vertės, pavyzdžiui, sovietiniais metais sukurti kūriniai. Yra Lenino, Felikso Dzeržinskio biustų, partinių plakatų. Kai kurie iš jų turi meninę vertę, jei, pavyzdžiui, juos sukūrė garsūs dailininkai ar skulptoriai, tačiau evakuacijos atveju ne viskam turi būti skirtas vienodas dėmesys.
Vertingiausius eksponatus pavyko paslėpti jau pirmąją dieną.
Kiekvienas muziejus pats sprendžia, ką pirmiausia išvežti. Pavyzdžiui, mes turime apie 140 pirmojo sąrašo eksponatų. Tai vertingiausi kūriniai, kuriuos reikia skubiai apsaugoti. Antrojo sąrašo eksponatai taip pat vertingi, bet ne tiek. O po to kiekvienas muziejus pats sprendžia: ar vežti trečiojo, ketvirtojo, penktojo sąrašo eksponatus. Pirmasis ir antrasis sąrašai yra tai, ką pirmiausia reikėtų išsaugoti: unikalios drobės, iškilių 20 a. pradžios Ukrainos dailininkų darbai. Kai kurie iš jų yra vieninteliai Ukrainoje.
– O kaip yra su mažesniais, rajonų muziejais – ar jie turi galimybę išvežti savo eksponatus?
– Taip, turime rajoninių muziejų, pavyzdžiui, prie pat sienos su Rusija. Jie taip pat yra apšaudomi. Pavyzdžiui, Semionovskio rajonas – jo muziejus šiuo metu, galima sakyti, yra evakuotas, miestelio praktiškai nebėra. Ir tai nereiškia, kad jis nėra svarbus. Taip, jie neturi tokių reikšmingų kolekcijų kaip nacionaliniai muziejai, bet tai vis tiek yra Ukrainos žmonių kultūrinis paveldas, svarbus vietos gyventojams.
– O ką galite pasakyti apie savo muziejų? Kaip stipriai jis nukentėjo? Kaip elgėtės pirmosiomis karo dienomis – ar pavyko evakuoti bent dalį kolekcijos?
– Vertingiausius eksponatus pavyko paslėpti jau pirmąją dieną. Jei tada mums būtų buvęs suteiktas transportas ir galimybė juos išvežti, galbūt būtume išvežę už regiono ribų. Tačiau taip neatsitiko. Tada nusprendėme kolekciją paslėpti mieste. Juk buvome tikri, kad miestas nebus atiduotas. Žinojome: bus apšaudoma, vyks mūšiai, bet kariuomenė išlaikys gynybą. Taip ir atsitiko.
Tada visą ekspoziciją nuėmėme, vertingiausius eksponatus paslėpėme saugykloje. Kartą netoli muziejaus įvyko sprogimas – išbyrėjo apie 30 langų stiklai, buvo apgadintos restauratoriaus dirbtuvės ir dalis patalpų. Stiklo skeveldros apgadino rėmus ir keletą socialistinio realizmo kūrinių – didžiulių drobių, kurių tiesiog nebuvo įmanoma paslėpti. Tačiau viskas jau sutvarkyta.
Padėjo kolegos iš Kyjivo, mūsų restauratorius. Nebuvo prarastas nė vienas darbas. Sugadinti paveikslai buvo restauruoti. Tik šiemet padedami labdaros fondų pagaliau įstiklinome langus. Dabar užsiimame vidaus remontu. Tikimės, kad po pergalės visa ekspozicija grįš į savo vietą. Noriu pasakyti, kad mums labai pasisekė, jog viskas baigėsi būtent taip.
– Šiuo metu Lietuvoje rengiamos M. Primačenko darbų parodos, jos darbai buvo eksponuojami Vilniuje, o dabar pervežti į Klaipėdą. Turite jos paveikslų – koks jų likimas?
– Jie yra paslėpti, nesakysiu kur (šypsosi). Keletui žmonių pavesta juos išsaugoti. Jiems nenutiko nieko blogo. Turime labai geras kopijas. Dalį kolekcijos suskaitmeninome dar prieš invaziją ir toliau skaitmeniname tai, kas liko. Dalis kolekcijos vis dėlto liko muziejuje – tai nėra patys vertingiausi kūriniai, bet jie taip pat svarbūs. Juos kruopščiai saugome.
Kalbant apie M. Primačenko – jos darbai buvo suskaitmeninti prieš invaziją. Padarėme aukštos kokybės kopijas pagal mastelį ir dabar šių kopijų paroda keliauja po regioną. Ji labai populiari.
Taigi galbūt kada nors patikimoje vietoje saugomus originalus bus galima atvežti ir jums, tačiau tam reikia nemažai lėšų.
– O pats muziejus šiuo metu dirba ar yra uždarytas?
– Tapome pirmuoju mieste atsidariusiu muziejumi – 2022 m. gegužę. Vos tik balandžio pradžioje okupantai paliko regioną, pradėjome tvarkytis: išėmėme sudaužytus stiklus, rėmus, suremontavome viską, ką galėjome.
Gegužės mėnesį jau pristatėme pirmąją parodą. Tai buvo ne mūsų kolekcija, o tarptautinė paroda, skirta Ukrainai ir Japonijos bei Ukrainos kultūriniams ryšiams. Eksponavome šiuolaikinį japonų meną. Mūsų kuratorė, jau daug metų užsiimanti tokiais projektais, rengia įdomias šiuolaikinio Ukrainos ir žydų meno parodas.
Pirmoji paroda buvo pristatyta Tarptautinę muziejų dieną. Taip stengėmės parodyti, kad, nepaisant tragiškų įvykių, menas yra gyvas ir gyvuos toliau. Vasarą atidarėme antrąją parodą – tai buvo patriotiniai vietos menininkės plakatai, agituojantys prieš karą. Grafinis ir skaitmeninis menas. Surengėme visavertę jų parodą.
Tuomet bandėme pritraukti privačias kolekcijas turinčių menininkų. Nepaisant visko, daugelis menininkų liko šalyje. Kai kurie padovanojo mums kūrinių, kuriuos jiems pavyko išsaugoti. Jie buvo perduoti muziejui.
Vėliau pradėjome rengti fotografijų parodas: spausdinti mūsų kolekcijos darbų kopijas pagal skaitmeninius vaizdus. Kartais rodome net originalus – tuos, kurie mums liko ir nėra iš pirmojo, antrojo ar trečiojo evakuacijos sąrašo.
Rengiame nedideles parodas – iki savaitės – nes žmonės labai to prašo. Dabar, karo metu, menas tampa galimybe. Galimybe kvėpuoti, jausti, tikėtis.
– Ką patartumėte Lietuvai šioje srityje, atsižvelgiant į Ukrainoje padarytas klaidas?
– Lietuva yra nuostabi šalis. Deja, esu joje lankęsis tik kartą. Tiesa, Latvijoje turime miestą partnerį, tačiau su draugais lietuviais susitikdavome tarptautiniuose renginiuose, bendraudavome.
Grėsmė akivaizdi, visi tai suprantame. Ukraina yra teritoriškai didesnė ir mes turėjome galimybę bent jau perkelti muziejaus rinkinius į šalies gilumą. Pavyzdžiui, į Vakarų Ukrainą, kur santykinai yra saugiau – nors, žinoma, labai santykinai, nes raketos skraido visur.
Lietuva, Latvija ir Estija yra mūsų draugai, tačiau jų teritorija mažesnė. Todėl turėčiau šioms šalims keletą patarimų.
Pirma – reikia atlikti muziejaus rinkinių inventorizaciją. Esu tikras, kad ją esate atlikę, tačiau svarbu ne tik turėti daiktų sąrašą, bet ir sudaryti evakuacijos prioritetų sąrašus: ką išvešime pirmiausia, ką išvešime vėliau ir t. t. Visa tai reikėtų parengti iš anksto.
Antra – techninė pagalba. Būtina iš anksto nusipirkti pakavimo medžiagų: dėžių, dėžučių, taros. Viskas turi būti po ranka ir reikiamais kiekiais.
Grėsmė akivaizdi, visi tai suprantame.
Ir svarbiausia – maršrutai. Būtina iš anksto žinoti, kur ir kokiu maršrutu evakuoti. Lietuvos atveju greičiausiai tai bus kuri nors kita ES šalis.
– Ar svarbu, kas tokiu atveju yra atsakingas už evakuaciją?
– Suprantama, kad visi darbai turi būti paskirstyti. Muziejai atlieka parengiamąją dalį – pakuoja, ženklina, formuoja partijas. Tačiau sprendimas, kur konkrečiai vežti ir kokiu keliu – jūra, oru ar sausuma – turėtų būti priimtas valstybiniu lygmeniu.
Jei vis dar įmanoma kultūrines vertybes evakuoti, tai turėtų būti daroma griežtai laikantis slaptumo. Niekas neturi žinoti, kad, pavyzdžiui, šis lėktuvas ar sunkvežimis veža muziejaus eksponatus. Tai yra saugumo klausimas.
Taigi yra du pagrindiniai aspektai: paruošimas vietoje, apimantis pakavimą, ženklinimą, sąrašų sudarymą, dokumentaciją ir logistiką, bei transportavimas – tuo rūpinasi valstybė. Muziejus paprastai neturi savo transporto. Mes negalėtume, pavyzdžiui, išsinuomoti sunkvežimio ar organizuoti pristatymo oro transportu. Tai ne mūsų kompetencija. Galėtume tik surasti nedidelį automobilį, bet to nepakanka.
Todėl visą logistiką turėtų užtikrinti valstybinės struktūros. Ir labai svarbu iš anksto nustatyti vietas, kur bus saugoma evakuota kolekcija. Nebūtina įvardyti tikslios datos, tačiau viskas turi būti parengta ir suderinta.
Be to, kiekvienas muziejus turėtų žinoti savo kolekcijos tūrį – kubiniais metrais, kvadratiniais metrais. Tai būtina, kad priimančioji šalis, pavyzdžiui, muziejus Šveicarijoje, galėtų pasakyti: „Taip, mes turime tinkamas patalpas.“
Tokios patalpos turi būti uždarytos, užantspauduotos, o pagal mūsų teisės aktus net priimančioji šalis neturi teisės prieiti prie šių eksponatų. Tik mūsų darbuotojai: direktorius, vyriausiasis kuratorius ir galbūt administracijos atstovas. Ir net mūsų administracijoje ne visi žino tikslų evakuotos kolekcijos saugojimo adresą – ši informacija yra griežtai įslaptinta.
Yra dar vienas svarbus dalykas. Muziejinių objektų negalima ilgai laikyti pakuotėse. Jiems saugoti reikalingos specialios sąlygos. Tai žino visi muziejų darbuotojai, o Europoje, esu įsitikinęs, tuo labiau. Laimė, šiandien turime galimybę naudotis šiuolaikinėmis žiniomis ir praktika.
Muziejaus eksponatai turi „kvėpuoti“, jiems reikia natūralių saugojimo sąlygų. Pakuotėje jie gali išbūti savaitę ar dvi, daugiausiai mėnesį. Paskui pakuotę reikėtų nuimti, kad medžiaga galėtų „pailsėti“. Priešingu atveju objektas gali būti sugadintas.
Čia vėlgi labai svarbūs muziejaus specialistai. Jie žino, kaip tai padaryti. Bet tik iki tam tikros ribos. O tada įsijungia jėgos struktūros, saugumas ir transportas – oro, jūrų ir sausumos. Tai jau nebe muziejų, o valstybės darbas. Ir – noriu dar kartą pabrėžti – saugojimo vieta nustatoma tik Kultūros ministerijos įsakymu. Mūsų šalyje tokie įsakymai turi žymą „slaptai“. Įsakymo tekstą žino tik keletas žmonių. Tai yra saugumo klausimas.
Tačiau nuoširdžiai tikiuosi, kad Lietuvai mūsų patirties prireiks tik popieriuje. Tik popieriuje, o ne realiame gyvenime.
Nepraleiskite svarbiausių kultūros naujienų ir gaukite jas kiekvieną penktadienį į savo elektroninio pašto dėžutę užsisakę LRT kultūros naujienlaiškį. Šio naujienlaiškio nenorėsite atsisakyti.
