„Žmonės į etnoterapiją dažniausiai ateina ne spręsti gilių psichologinių sutrikimų, o patirti bendrystę. Dažnai ateina mažiau dainuojantys žmonės – etnoterapijos forma neįpareigoja būti muzikaliems, tai patyriminė praktika“, – „Skamba skamba kankliai“ parengtoje publikacijoje sako etnoterapeutė Austėja Agnietė Čepulienė.
Vilniuje nuo gegužės 29-osios iki birželio 1 d. vyksiantis tarptautinis folkloro festivalis „Skamba skamba kankliai“ kviečia susipažinti su savo marga bendruomene. Minėdami Lietuvių liaudies dainų metus, nagrinėjame tradicinių dainų reikšmę ir jų kelius dabartiniame, neretai skubančiame, bet tikrumo tebeieškančiame pasaulyje.
Apie etnoterapiją, dainą kaip emocinio išgyvenimo būdą ir šiuolaikinio žmogaus santykį su gyvąja tradicija pasakoja Austėja Agnietė Čepulienė – psichologijos mokslų daktarė, folkloro atlikėja ir etnoterapijos praktikė, savo veikloje aktyviai ieškanti jungčių tarp lietuvių liaudies dainų ir psichologijos mokslo.
– Tavo darbas glaudžiai siejasi ir su psichologija, ypač su Karlo Gustavo Jungo teorijomis. Ar šios teorijos padeda skaityti liaudies dainas ir jose esančius archetipus?
– Karlo Jungo teorija apie mitus ir simbolius kaip žmogaus pasąmonės ir psichikos dalį man puikiai dera su liaudies dainų analize. Nors jungistiniu požiūriu dažniausiai analizuojamos pasakos ar mitai, aš mūsų liaudies dainas matau kaip tam tikras mitologijos dėlionės dalis ar net pilnas detales.
Prieš dvejus metus lietuviškai buvo išleista Karlo Jungo knyga „Virsmo simboliai“. Skaitydamas ją gali nuolat matyti sąsajas su liaudies dainomis, kuriose gausu įvairių mitologinių motyvų. Kiekvieną simbolį iš knygos galima iliustruoti daina. Kartais net stebiuosi, kodėl apie tai kalbama tiek mažai, juk mūsų dainos yra nepaprastas lobis, turtingas ne tik savo simbolių, bet ir to, kad jas galima ne tik perskaityti ar analizuoti, bet ir išgyventi dainuojant.
Kai kuriose dainose yra net ir išsamiai atpasakotos mitologinės istorijos. Šios istorijos nėra vien lokalaus pobūdžio, jos jungiasi su tarptautiniu kontekstu, nes panašius dalykus atspindi įvairių pasaulio tautų pasakos ir mitai.
– Kaip tai taikoma terapiniu požiūriu?
– Mitologinė simbolika leidžia pažvelgti į savo subjektyvią patirtį, tačiau etnoterapijoje šis procesas vyksta kiek kitaip. Kai dainuoji, suaktyvini tam tikras savo vidines temas ir susieji jas su savo asmenine patirtimi. Dažnai pasitaikančios temos – anima ir animus: moteriško ir vyriško prado santykis. Dainose atsiskleidžia ryšys tarp tavęs ir tavo vidinio animus arba anima.
Mūsų dainos yra nepaprastas lobis.
Kita svarbi Jungo teorijos dalis – šešėlis. Tai visa tamsioji, nuneigta, paslėpta žmogaus pusė, kuriai priklauso temos apie mirtį, netektį, agresiją, pyktį ar net žudymą. Yra daugybė liaudies dainų apie tragiškus įvykius, o dainuodamas jas gali atrasti, kas tavo viduje surezonuoja, kas yra užslopinta ar ignoruojama. Tokiu būdu žmogus gali geriau suprasti, ko trūksta jo gyvenime, kas galėtų papildyti jo patirtį ir užkirsti kelią agresijai kitų arba paties savęs atžvilgiu.
– Su kokiais rūpesčiais dažniausiai žmonės ateina į etnoterapiją?
– Žmonės į etnoterapiją dažniausiai ateina ne spręsti gilių psichologinių sutrikimų, o patirti bendrystę. Dažnai ateina mažiau dainuojantys žmonės – etnoterapijos forma neįpareigoja būti muzikaliems, tai patyriminė praktika. Jie ieško ryšio – su daina, savimi, savo tapatumu. Etnoterapijos principas ir yra toks – nesvarbu, kaip dainuoji. Gali būti beklausis, tai nėra skirta scenai. Dažniausiai užsiėmimuose pasitaiko nerimo tema, mėgstu dirbti advento laikotarpiu – tada žmonės, ypač gyvenantys miestuose, jaučia didelį skubėjimą, abstraktų nerimą. Daina tuo metu padeda įsižeminti.
– Kai prasidėjo karas Ukrainoje, ar padaugėjo norinčių prisijungti prie pasidainavimų?
– To nepastebėjau. Kai praeitais metais Vilniaus etninės kultūros centre vedžiau karinių-istorinių dainų pasidainavimus, neatėjo nė vienas žmogus. Gal tai atrodė kaip druska ant žaizdos. Dainos neša ir šešėlį – ne visos jos linksmos, bet jei įsigilini, tai net gali imti traukti ir patikti.
– Kada žmonės atsiveria tavo vedamuose pasidainavimuose ar etnoterapinėse grupėse? Ar tai susiję su ritmu, dainos žodžiais, ar buvimu dermėje su kitais balsais?
– Iš tikrųjų žmonės labiausiai atsiveria po dainos. Po kiekvienos dainos mes truputį patylime – tai momentas, kai daina vis dar aidi žmogaus viduje. Ir būtent tada dažnai kyla noras kalbėti. Tai gali būti ir konkrečios dainos poveikis – jei ji tą dieną kažką žmoguje sužadino. Tai tarsi įsižeminimo akimirka – sustoji, iškvepi ir atsiranda erdvės atvirumui.
Dainos neša ir šešėlį – ne visos jos linksmos, bet jei įsigilini, tai net gali imti traukti ir patikti.
Visgi grupėje veikia dinamika. Jei kažkas trukdo – ir kitas žmogus išdrįsta tai pasakyti – tai jau terapinė situacija. Svarbu, kaip pasijauti išgirdęs tokį komentarą. Ką tai apie tave atskleidžia? Žmonės dažnai kuklinasi, bet kartais ima ir išdrįsta. Yra buvę atvejų, kai kas nors kuria papildomą balsą, kuris nelabai dera, ir tada kiti susierzina. Tai taip pat tampa refleksijos objektu.
– Ar liaudiškas dainavimas gali padėti įveikti baimę suklysti ir norą viską atlikti tobulai?
– Manau, taip. Dainuodama liaudies dainas nejaučiu sceninės baimės – tai natūralu, lyg būtum dalis gyvos tradicijos. Jei tai hobis, nėra ko bijoti. Be to, esu mačiusi, kaip liaudies dainos padėjo žmonėms apskritai atrasti savo balsą. Jie sakydavo, kad „aš nedainuoju, niekada nedainuosiu“, o paskui atsiveria. Gimti be klausos – labai retas atvejis. Dažniausiai ji tiesiog nelavinta. Jei yra noras – viskas įmanoma.
– O kaip tau pačiai sekasi „paleisti“ balsą?
– Mokyklos chore, kurį lankiau, jaučiausi užspausta – tuo metu mutavo balsas (merginoms, beje, irgi mutuoja). Buvau save nurašiusi, kad nesu dainininkė. O folklore atradau, kad galiu atsipalaiduoti. Irena Strazdienė – mano lietuvių kalbos mokytoja Vilniaus Jėzuitų gimnazijoje – mane pastiprino. Iš pradžių ėjau šokti, bet ten ir dainavome, nežinojau, kad yra tokių gražių dainų. Man reikėjo pačiai jas atrasti ir pačiai sau padainuoti. Taigi, nors buvau gerai susipažinusi ir mėgau akademinę muziką, vis tiek folkloras patiko tūkstančius kartų labiau.
– Kas yra tavo įkvėpėjai folklore?
– Petras Zalanskas – jis mano mėgstamiausias. Patinka jo dainos, įrašai. Labai įsiminė Sauliaus Spindi albumas „Vai tu girala“, kur senoviniai Petro Zalansko dainų įrašai derinami su elektronika.
– Liaudies dainų tekstai dažnai paliečia sudėtingas, egzistencines temas – netektį, skausmą, vienatvę. Ar išdainuotas skausmas, ypač dzūkų moterų raudose, buvo visiškai improvizuotas, ar vis dėlto tai – tradicijos suformuota, aiški, nuosekli sistema su tam tikra hierarchija ir chronologija?
– Taip, viena gedėjimo formų mūsų tradicijoje – tai raudos. Ir šiandien daugelis iš mūsų tos formos gedėti jau nebeturime – ji išnykusi arba atitolusi, todėl tenka jos ieškoti iš naujo, dėti pastangas ją atrasti ir suprasti. Liturgija šiuo atveju dažnai atlieka panašią funkciją – ji suteikia gedulo apeigas, struktūrą, leidžia jaustis saugiai tuo sunkiausiu metu. Lygiai taip pat ir raudos – tai ne tik emocijų išliejimas, bet ir savotiška vidinė struktūra, kurioje galima saugiai būti su savo skausmu.
Raudos – tai ne tik emocijų išliejimas.
Psichologiniu požiūriu tai artima vadinamajai exposure therapy (liet. ekspozicinė terapija) – skausmo neišvengiame, bet į jį žiūrime, jį išgyvename sąmoningai. Tik šiuo atveju – per garsą, balsą, žodį. Kartais ši terapija vyksta net per nuotraukas – žmogus lėtai atsisveikina, leidžia sau jausti. Tačiau mūsų kultūra vis dar gana toli nuo sąmoningo buvimo šalia mirties temos – dažnai slepiame, vengiam, nemokame būti. O grįžtant prie dzūkų raudų – jose buvo ir improvizacijos, ir tam tikra tradicijos struktūra. Kiekviena raudotoja turėjo savitą stilių, buvo svarbus siužetas, kartojimosi motyvai, emocinė dramaturgija.
– Tavo daktaro disertacijos tema „Po partnerio savižudybės gedinčių moterų dvasingumo samprata ir patyrimas“. Kaip į tai reagavo universiteto bendruomenė?
– Dvasingumo aspektą teko ginti nuo pirmos dienos. Tai jautri ir subtili tema, kuri dažnai kelia klausimų – ypač akademinėje aplinkoje, kur į žmogaus patirtį dažnai žvelgiama per racionalumo prizmę. Kai nuimi sakralumo, paslapties sluoksnį ir imi tyrinėti, ką žmogus iš tiesų patiria – ne teorijose, o realybėje – labai svarbu neperžengti ribų, neprojektuoti savo reikšmių, bet likti tyrėjo pozicijoje, išlaikyti pagarbą. Pats tyrimas buvo labai sunkus – tai buvo kokybinis darbas, paremtas giluminiais interviu. Reikėjo ypatingo jautrumo, klausymo gebėjimo ir kantrybės.
– Ar folkloras tapo šio tyrimo dalimi?
– Viena dalyvė pasakojo, kad folkloras jai padėjo išgyventi gedulą – buvimas prie vyro kūno, šarvojimo procesas, apeigos – visa tai padėjo ne tik atsisveikinti, bet ir atrasti vidinę atramą. Tačiau tuo pat metu – folkloras savižudybę stigmatizuoja.
– Etnoterapijos susitikimuose atliekamos kalendorinės dainos, kurios liečia kitas temas. Kalendorinės šventės, cikliškumo, pastovumo laikymasis, suteikia saugumo jausmą. Ar tai nepanašu į krikščionių liturgiją, kur metų laikų kaita yra tampriai suaugusi su liturginiu kalendoriumi ir reguliariomis šventėmis?
– Tikrai taip. Beje, net ir karinės dainos turi tam tikrą kalendorinį pobūdį – folkloristų jos dainuojamos Vasario 16-ąją, Kovo 11-ąją. Jei gyvename ciklais, tai leidžia jaustis saugiau, nes nereikia visko kurti iš naujo – galime remtis jau egzistuojančiomis tradicijomis. Tačiau šiandien svarbu sąmoningai pasirinkti, ką iš šio ciklo pasiliekame ir tęsiame toliau. Folkloras yra resursas, iš kurio galima semtis įkvėpimo, stiprinti save ir atrasti ryšį su savo vidiniu ritmu.
– Kiekvieną pavasarį vykstantis tarptautinis folkloro festivalis „Skamba skamba kankliai“ daugeliui žmonių yra neatsiejama pavasario dalis. Tai tampa tam tikra ciklo dalimi šiuolaikiniam žmogui. Papasakok, ką tau reiškia šis festivalis, koks tavo santykis su juo?
– Folkloro festivalis „Skamba skamba kankliai“ man buvo ir tebėra tikri folkloro atlaidai. Nors esu vilnietė, apie „Skamba skamba kanklius“ pirmą kartą išgirdau tik devintoje klasėje – man tada buvo 14 metų. Tuo metu pradėjau lankyti folkloro ansamblį „Reketukas“ ir būtent per jį mano gyvenime atsivėrė visiškai naujas, iki tol nematytas pasaulis. Tai buvo tarsi alternatyvi realybė, kurios anksčiau neliudijau ir net neįsivaizdavau, kad tokia egzistuoja.
Labai svarbi dalis buvo ansamblio draugai – kartu eidavome į renginius, dalyvaudavome, patirdavome. Būtent ten, šiame folkloro rate, užsimezgė viso gyvenimo draugystės. „Skamba skamba kankliai“ man buvo pasaulis, kurio labai trūko ir kurį atradau. Ir iki šiol, prisiminus tuos pirmuosius kartus festivalyje, apima šilta nostalgija.
– Ar festivalyje jaučiama bendrystės, neformalaus pasibuvimo dvasia, ar yra įtraukiami pasiklausyti atėjusieji? Juk Atgimimo laikotarpiu tai buvo labai ryšku.
– Taip, bendrystė tikrai jaučiama – yra daug bendrų renginių: pasidainavimai, žaidimai, amatai, vadinamosios dūzgės. Tai kuria neformalų, gyvą ryšį. Mane ypač įkvepia užsienio svečių koncertas „Svetukai mano, rygailio!“ – visada ten einu. Labai įdomu išgirsti kitų tautų folkloro skambesius.
Folkloro festivalis „Skamba skamba kankliai“ man buvo ir tebėra tikri folkloro atlaidai.
Visgi „Sutartinių ratas“ man yra pats svarbiausias festivalio renginys. Atliekant ilgesnes dainas, ypač sutartines, atsiranda tėkmė. Tėkmės motyvas – iš psichologijos. Darbe tai pavojinga – jei įsitrauki per daug, gali persidirbti. Bet dainuojant – tai visiškas atsipalaidavimas. Jautiesi pailsėjęs, pilnesnis, buvęs tėkmėje – tai resursas.
Kalbino Justina Juozėnaitė
Nepraleiskite svarbiausių kultūros naujienų ir gaukite jas kiekvieną penktadienį į savo elektroninio pašto dėžutę užsisakę LRT kultūros naujienlaiškį. Šio naujienlaiškio nenorėsite atsisakyti.
