„Jo paveiksluose, pasižyminčiuose lengvomis formomis ir ekspresionistiniu požiūriu, užfiksuota judančios energijos esmė, atkartojanti temas, kurias nagrinėju savo fotografijose“, – Nacionalinio M. K. Čiurlionio dailės muziejaus parengtoje publikacijoje apie M. K. Čiurlionio kūrybą sako japonų fotografas Kodo Chijiiwa.
Nepaprasto grožio Jakušimos saloje gyvenantis ir kuriantis japonų fotografas Kodo Chijiiwa kūryboje ieško dermės su nevaldomomis gamtos stichijomis. Analoginės fotografijos technika atliktose fotografijose menininkas įamžina taifūnų gausmą, jūros šėlsmą ir miškų rimtį.
Šiemet, Lietuvoje minint Mikalojaus Konstantino Čiurlionio 150-ąsias gimimo metines, K. Chijiiwa fotografijas bus galima išvysti Nacionaliniame M. K. Čiurlionio dailės muziejuje vyksiančioje parodoje „Nuo gintarų iki žvaigždžių: M. K. Čiurlionis, amžininkai ir bendraminčiai“.
Parodoje menininko kūryba megs dialogus su M. K. Čiurlioniu, jo amžininkais ir šiuolaikiniais, gamtai ir mokslui neabejingais, menininkais. Pašnekesyje K. Chijiiwa dalinasi mintimis apie savo meilę gamtai, siekius fotografijoje ir katarsiškas patirtis kartą jau aplankytoje Lietuvoje.
– Kaip pradėjote savo kelionę į fotografiją?
– Mano kelionė į fotografiją prasidėjo netikėtai. Dalyvavau žymaus fotografo Nobuyoshi Araki portretų projekte. Tai buvo gili patirtis. Mane sužavėjo fotografijos galia ne tik užfiksuoti vaizdą, bet ir perteikti emocijas bei pasakojimą. Šis susitikimas sužadino manyje gilų smalsumą, paskatinusį užsiimti fotografija kaip meninės išraiškos forma. Vėliau išvykau į rezidenciją Berlyne, kur asistavau fotografei Iris Janke ir įgijau neįkainojamų įžvalgų apie kūrybinį procesą. Šis laikotarpis tapo svarbiu etapu, kurį vainikavo mano pirmoji personalinė paroda.
– Ką siekiate užfiksuoti savo fotografijose?
– Mano fotografijos tyrinėjimai prasidėjo nuo susižavėjimo gaivališka taifūnų energija. Mane traukė dinamiška jėgų sąveika, didžiulė gamtos galia ir nenuspėjamumas. Pamažu mane dominančių siužetų laukas išsiplėtė ir dabar apima natūralų visų formų energijos judėjimą – lietų, upes, vandens garus.
Fotografijos tyrinėjimai prasidėjo nuo susižavėjimo gaivališka taifūnų energija.
Šiais tyrinėjimais siekiu atsekti žmogaus, susiduriančio su gamtos pasaulio platybėmis ir nenuspėjamumu, troškimų ir susitaikymo trajektoriją. Pastaruoju metu mane vis labiau intriguoja terroir sąvoka, kalbanti apie tai, kaip unikali vietovės aplinka formuoja jos charakterį ir daro įtaką žmogaus patirčiai.
– Gamta atlieka svarbų vaidmenį jūsų darbe. Koks yra Jūsų asmeninis santykis su gamta ir kas gamtoje Jus labiausiai įkvepia?
– Gyvenimas Jakušimoje, saloje, kurią dažnai siaubia taifūnai, stipriai suformavo mano santykį su gamta. Kai užklumpa taifūnas, dažnai atsiduriu pakrantėje, bandydamas užfiksuoti neaprėpiamą šėlstančios jūros energiją.
Vėjas siaučia, lietus lyja, o matomumas labai ribotas. Stengiuosi išlaikyti pusiausvyrą ir jaučiuosi visiškai nereikšmingas šios žiaurios, gaivališkos jėgos akivaizdoje. Jūra, tarsi milžiniška kvėpuojanti būtybė, šniokščia priešais mane, ištrindama bet kokį laiko ir erdvės pojūtį. Tokiomis akimirkomis baimę keičia gilus susižavėjimas ir pagarba didingai gamtos galiai.
– Fotografuoti taifūnus ir audras gali būti techniškai sudėtinga. Su kokiais iššūkiais susiduriate kaip fotografas?
– Nors techniniai fotografavimo tokiomis ekstremaliomis sąlygomis iššūkiai neabejotini, manau, kad tikrasis iššūkis yra atsiduoti akimirkai, leisti sau visiškai pasinerti į patirtį. Fotografavimas tampa bendradarbiavimo su gamtos jėgomis forma, dialogu su audros energija. Žinoma, įrangos sugadinimas yra nuolatinis rūpestis, tačiau jis nublanksta prieš gilią patirtį stebint ir fiksuojant gaivališką gamtos jėgą.
– Ar manipuliuojate fotografijas po to, kai jas padarote? Ar naudojate tik dvigubą ekspoziciją?
– Savo darbams daugiausia naudoju senesnį juostinį fotoaparatą „Rolleiflex“. Naudodamas daugkartinę vieno negatyvo ekspoziciją, stengiuosi užfiksuoti daugiasluoksnį scenos sudėtingumą ir išvengti intensyvaus vėlesnio apdorojimo. Toks metodas dera prie mano įsitikinimo, kad svarbu bendradarbiauti su energija, esančia fotografavimo metu, ir leisti, kad fotografija atsirastų organiškai iš susitikimo su vaizduojamu objektu.
– Daugiausia fotografuojate Jakušimoje – saloje, garsėjančioje nuostabia gamta. Sala įtraukta į UNESCO pasaulio paveldo sąrašą, tad salos gyventojai su gamta elgiasi labai pagarbiai. Koks yra gyvenimas šioje senovinėje saloje ir kaip ten atsidūrėte?
– Gyvenimas Jakušimoje glaudžiai persipynęs su gamtos ritmais. Šiltų vandenyno srovių apsuptoje ir subtropinio klimato apdovanotoje saloje stūkso aukšti kalnai, kuriuos nuolat gaubia rūkas, todėl gausiai lyja. Vanduo nepaliaujamai nuo kalnų teka į jūrą, paskui išgaruoja ir vėl grįžta į kalnus, taip sukurdamas nesibaigiantį atsinaujinimo ciklą. Šis nuolatinis srautas atspindi paties gyvenimo ciklus.
Mūsų šeima persikėlė į Jakušimą 2003 m. Tuo metu daugiausia dėmesio skyriau dokumentinei fotografijai. Tačiau gilus salos poveikis mano sielai palaipsniui nukreipė mano meninį dėmesį į gilesnių žmogaus ir gamtos pasaulio ryšių tyrinėjimą.
– Papasakokite daugiau apie Jakušimos fotografijos festivalį, kurį 2015 m. įkūrėte kartu su prancūzų fotografu Antoninu Borgeaud. Ar tiesa, kad šiemet planuojami festivalio renginiai?
– Jakušimos fotografijos festivalis (YPF – Yakushima Photography Festival) yra bendras Japonijos ir Prancūzijos projektas. Mūsų iniciatyva apima kas dvejus metus Jakušimoje vykstantį tarptautinį fotografijos festivalį, menininkų rezidencijų programas, archyvinį projektą, kuriame dokumentuojama salos kaimų fotografijos istorija, ir parodas įvairiuose fotografijos festivaliuose bei renginiuose visame pasaulyje.
Gyvenimas Jakušimoje glaudžiai persipynęs su gamtos ritmais.
Festivalyje vyksta nuolatinių ir kviestinių menininkų parodos, kūrybinės dirbtuvės, pokalbiai, darbų rinkinių peržiūros ir įdomios programos saloje gyvenantiems vaikams. Šiuo metu planuojame penktąjį Jakušimos fotografijos festivalį, kurį planuojama surengti 2025 m. spalį, jei pavyks surinkti lėšų.
– Jūsų fotografijos ne kartą eksponuotos Lietuvoje. 2023 m. Nacionaliniame M. K. Čiurlionio dailės muziejuje Kaune buvo surengta Jūsų paroda „Jūra Yura“, o 2024 m. ta pati paroda buvo pristatyta Lietuvos nacionalinėje bibliotekoje Vilniuje.
Parodos kuratorė Jolita René-Šegždaitė jau tada pabrėžė Jūsų kūrybos ryšį su M. K. Čiurlioniu. Šiemet parodoje „Nuo gintarų iki žvaigždžių: M. K. Čiurlionis, amžininkai ir bendraminčiai“ Jūsų fotografijos megs tiesioginį dialogą su M. K. Čiurlionio darbais. Ką manote apie M. K. Čiurlionio kūrybą? Ar ji rezonuoja su Jumis kaip menininku?
– Prieš susipažindamas su Jolita René-Šegždaite, nebuvau pažįstamas su M. K. Čiurlionio kūryba. Lankydama 2019 m. Les Rencontres d’Arles festivalį, Jolita atėjo į YPF galeriją ir pasiteiravo apie menininką, sukūrusį konkrečią fotografiją. Mūsų pokalbis tapo sėkmingo bendradarbiavimo pradžia. Jolita, kaip menotyrininkė, supažindino mane su M. K. Čiurlionio kūryba ir mane iš karto pribloškė gilus rezonansas. Jo paveiksluose, pasižyminčiuose lengvomis formomis ir ekspresionistiniu požiūriu, užfiksuota judančios energijos esmė, atkartojanti temas, kurias nagrinėju savo fotografijose.
– Esate lankęs Lietuvą parodų atidarymų proga. Ar turėjote galimybę susipažinti su šalimi? Kokie buvo jūsų įspūdžiai?
– Kartą aplankiau Kryžių kalną Šiauliuose. Kaip jau minėjau, mane žavėjo sąvoka to, kas yra už horizonto. Tai paskatino mane tyrinėti pasakojimus apie Sakichima-maru laivą Jakušimoje, sujungusį salą su pomirtiniu gyvenimu, ir apie Japonijos slaptuosius krikščionis Nagasakyje, priėmusius tikėjimus ir tikinčiuosius iš už jūrų marių.
Būtent šios savęs pažinimo kelionės metu, stovėdamas ant Kryžių kalno, patyriau apreiškimą – gilią žmogiškojo troškimo galią. Įsitikinau, kad šis pamatinis jausmas yra ta atrama, į kurią remiasi žmonija, siekianti ateities. Ir galbūt būtent savo norų srityje mes randame tikrąją prasmę to, kas slypi už horizonto.
Paroda „Nuo gintarų iki žvaigždžių: M. K. Čiurlionis, amžininkai ir bendraminčiai“ Nacionaliniame M. K. Čiurlionio dailės muziejuje (V. Putvinskio g. 55, Kaune) veiks nuo šių metų kovo 21 iki spalio 12 dienos. Parodą globoja Lietuvos Respublikos prezidentas, finansuoja Lietuvos Respublikos kultūros ministerija.
Daugiau apie parodą skaitykite.
Kalbino ir tekstą parengė Justė Litinskaitė.
Nepraleiskite svarbiausių kultūros naujienų ir gaukite jas kiekvieną penktadienį į savo elektroninio pašto dėžutę užsisakę LRT kultūros naujienlaiškį. Šio naujienlaiškio nenorėsite atsisakyti.
