„Kai Jurašui pasakiau, kad norėčiau dirbti teatre, jis man sakė: „Aš būsiu atviras, pas mane prieš dvi dienas buvo atvažiavę du aktoriai iš Jaunimo teatro ir pasakė nepriimti, nes tu saugumietis“, – LRT KLASIKOS laidoje „Pakeliui su klasika“ prisimena Česlovas Stonys.
Aktoriaus, skaitovo, kalinių ir apleistų vaikų organizacijų įkūrėjo Č. Stonio gyvenime, kaip ir Lietuvos istorijoje, yra įvairių atsitikimų. Svajonė pamatyti pasaulį virto didele gyvenimo klaida, noras palaikyti išvarytą Joną Jurašą atėmė galimybę dirbti teatre, užuojauta kenčiančiam žmogui paskatino įkurti pagalbos kaliniams ir apleistiems vaikams organizacijas. O meilė Lietuvai pagimdė dešimtis literatūrinių programų, su kuriomis jis apkeliavo visą šalį.
Kartu su dukra Aiste Stonyte ir sūnumi, kino režisieriumi Audriumi Stoniu Česlovas Stonys kuria ilgus metus gyvuojančią televizijos laidą „Legendos“. Tačiau ir paties Česlovo Stonio gyvenimo istorija yra tarsi legenda – prieštaringa, sudėtinga, pilna prasmės paieškų ir padorumo principų laikymosi.
Česlovas Stonys gimė 1940 metais Kelmėje. Baigė aktoriaus meistriškumo studijas, dirbo Jaunimo teatre, vėliau Kauno dramos teatre. Čia vaidino legendiniuose cenzūros siaubą kėlusiuose Jono Jurašo spektakliuose: „Grasos namai“ (pataisyta 2025-04-22, 09:21)* ir „Barbora Radvilaitė“. 1972-aisiais metais iš teatro brutaliai išmetamas Jonas Jurašas. Česlovas Stonys pats išėjo iš teatro protestuodamas. Kaip pats sako – visiems laikams.
Tuomet prasidėjo literatūrinių programų laikas, kai su Kaziu Saja ar vienas keliavo per miestus ir miestelius, susitikdavo su žmonėmis ir kalbėdavo apie Lietuvą, apie mūsų kalbą ir tai, apie ką žmonės bijodavo garsiai kalbėti. 1991 metais Česlovas Stonys su kitais įkūrė Lietuvos kalinių globos draugiją, o 1996-aisiais įkūrė apleistų vaikų, kurių mamos sėdi kalėjimuose, globos centrą „Auka“.
– Mane labai suintrigavo tai, ką jūs pastaraisiais metais rašote feisbuke. Jūsų paskyra – kitokia nei daugelio. Daug kalbate apie savo gyvenimo istoriją, dalinatės prisiminimais. Ar tai yra noras liudyti tam tikrus dalykus, kad mes prisimintume?
– Ir taip, ir ne. Aš rašau tiems, kurie iš viso tų laikų nematė. Tai yra labai svarbu todėl, kad jie kartais iškreiptai priima dabartinį laiką. Šiek tiek auklėju.
– Sakote, sunku suprasti laiką iš istorijos vadovėlių?
– Taip. Vadovėlis vieną kartą rašo vienaip, kitą kartą – kitaip. Nėra nusistovėjimo, kad tai, kas rašoma, yra teisybė. Aš irgi rašau, kaip galvoju. Bet aš galvoju teisingai.
Aš rašau tiems, kurie iš viso tų laikų nematė.
– Teatras – didelė jūsų gyvenimo dalis. Iš tų laikų labai daug draugų, tiesa?
– Gaila, bet jų vis mažiau ir mažiau. Pavyzdžiui, iš Kauno dramos teatro tai nei vieno nebėra, visi jau išmirę.
– Jonas Jurašas dar yra.
– Jurašas yra, bet jis irgi labai ligotas. Ir Amerikoje.
– Gimėte Kelmėje. Kaip sugalvojote stoti būtent į aktoriaus specialybę?
– Kai baigėme vienuolika klasių ir buvo atsisveikinimas, anglų kalbos dėstytojas paklausė visų, ką darysime. Aš norėjau eiti, kur draugai. Kadangi draugas buvo chemikas, vaistininkės sūnus, tai ir aš sakiau, kad stosiu į chemiją. Nors visai jos nemokėjau ir nemėgau. Po to dvi draugės klasiokės pasakė, kad nori būti aktorėmis. Pagalvojau, jeigu jos nori būti aktorėmis, tai kodėl aš negaliu? Kai keitėmės nuotraukomis, ir vienai, ir kitai parašiau tokį tekstą: „Būsimoms „aktorėms“ nuo tikro aktoriaus Česlovo Stonio.“ Jos net nebandė stoti, o aš stojau ir įstojau.
– Ir kaip tos studijos, ar nenusivylėte?
– Ne. Mes buvome Irenos Vaišytės mokiniai. Pradžioje ją labai dievinome, o antrame kurse jau pradėjome su daug kuo nesutikti. Pačia profesija aš nenusivyliau, bet labai mažai dirbau teatre. Jaunimo teatre dirbau ketverius metus, tada – Kauno dramos teatras. Jaunimo teatre suvaidinau vieną vaidmenį, bet labai gerą. Buvo toks spektaklis „Stiklinis žvėrynas“.
– Esate rašęs apie tai, kad sugalvojote įstoti į Minsko saugumo mokyklą. Didžioji dalis Lietuvos žmonių jus žino kaip lietuviškų programų kūrėją, skaitytoją, lietuvybės propaguotoją. Saugumo mokykloje pasimokėte labai trumpai ir pats išėjote. Kodėl norėjote ten mokytis?
– Norėjau todėl, kad labai gerai apie save galvojau. Kai išėjau iš teatro, Vaišytė mane pakvietė dirbti dėstytoju, juo padirbau tris mėnesius. Galvojau, nesu durnas – stosiu mokytis į Maskvą. Norėjau būti diplomatas. O kur eiti, su kuo pakalbėti? Kadangi jau buvau partinis, nuėjau į CK ir paprašiau, kad mane ten nusiųstų. CK veikėjas buvo atviras, sako: „Žinote, jeigu jūsų dėdė ar tėvas būtų Sniečkus ar Paleckis, tada įstotumėte. O normalių tėvų vaikų tai nepriima.“
– Tik tarybinį elitą.
– Taip. Taip kad nėra vilčių. Bet jam staiga šovė į galvą: „Taigi nueikite į KGB, ten visi darbuotojai – diplomatai. Nuėjau, labai greitai apsiforminau ir atsidūriau Minske.
Mes buvome Irenos Vaišytės mokiniai. Pradžioje ją labai dievinome, o antrame kurse jau pradėjome su daug kuo nesutikti.
– Ir per pusę metų supratote, kad ne ten patekote?
– Supratau labai greitai. Pirmiausia supratau, kad nenuvažiuosiu į jokį užsienį. Kiti važiuodavo, bet tai buvo visai kitas rangas ir tam reikėtų mokytis Maskvoje ar Leningrade. Mokykloje turėjau tokį kaip ir prižiūrėtoją iš Minsko KGB. Vieną dieną jis mane nusivedė į susitikimą su agentu, pasigailėjimo vertu konservatorijos studentu. Matyt, jį prispaudė: arba būsi stukačius arba lėksi iš konservatorijos. Ir jis sutiko. Aš mačiau, ką jis daro.
Ir dar Minske buvo tokia scena. Į Minską atvažiavo garsus dainininkas. Tą dieną vyko futbolo rungtynės, kur atvyko ir labai garsus futbolo komentatorius su žmona. Kol vyko rungtynės, jis paliko savo žmoną viešbutyje. Dainininkas kažkaip su ta žmona atsigulė į lovą ir tą užfiksavo darbuotojos, kurios buvo agentės. Aš galvojau: „Viešpatie, va toks darbas – ieškoti, kas su kuo miegojo, diplomatija nekvepia. Ne, šito darbo aš tikrai nedirbsiu.“ Pasakiau, kad išeinu. Net generolas dėl manęs atvažiavo į Minską prašyti, kad neišeičiau. Galvojo, perkalbės, bet aš buvau užsispyręs, sakiau: „Tikrai nebedirbsiu, neįkalbinėkite.“
– Bet tai nebuvo lengva?
– Žinoma, kad nelengva. Įkalbinėjo visi. Bet kai nori, viską gali padaryti. Mane pasikvietė į pokalbį dėstytojai, generolai ir pulkininkai. Sakiau, kad tikrai negrįšiu, dirbsiu teatre, negaliu be teatro. Tai pasakė: „Tada linkime gerai suvaidinti čekisto vaidmenį.“
– Kai pradėjote dirbti Kauno dramos teatre, ten dirbo režisierius Jonas Jurašas. Šiame teatre vyko dalykai, kurių net negalėjai tikėtis, buvo puikiausi spektakliai.
– Buvo labai geras teatras. Kai Jurašui pasakiau, kad norėčiau dirbti teatre, jis man sakė: „Aš būsiu atviras, pas mane prieš dvi dienas buvo atvažiavę du aktoriai iš Jaunimo teatro ir pasakė nepriimti, nes tu saugumietis.“
– Šitas šleifas persekiojo jus?
– Tai taip. Jis klausė: „Teisybė ar ne?“ Sakiau: „Jeigu sakysiu, kad teisybė, tai bus neteisybė. O jeigu ginsiuosi, galvosite, kad čia tikrai. Negaliu atsakyti į tą klausimą.“ Tada jis pasakė, kad turiu kažką suvaidinti. Paskambinau Nijolei Gelžinytei, kuri „Stikliniame žvėryne“ vaidino sesę, sakau: „Nijole, mes ne draugai, bet prašau kaip aktorius aktorės: padėk man, suvaidinkime vieną sceną.“ Bet ji nemėgo manęs, pasakė „ne“ ir padėjo ragelį. Tada Vanda Marčinskaitė, kuri vaidino motiną, pasakė: „Aš nuvažiuosiu.“ Sceną, kurioje kalbu su Gelžinyte, vaidinau už ją, dialogą suvaidinau už du. Jurašas pasakė: „Tu taip vaidinai, kad aš tavimi tikiu.“ Ir mane priėmė.
Viso pokalbio klausykitės LRT KLASIKOS laidoje „Pakeliui su klasika“
Parengė Monika Augustaitytė
* Šis tekstas buvo redaguotas. Jame pataisyta faktinė klaida.
Nepraleiskite svarbiausių kultūros naujienų ir gaukite jas kiekvieną penktadienį į savo elektroninio pašto dėžutę užsisakę LRT kultūros naujienlaiškį. Šio naujienlaiškio nenorėsite atsisakyti.
