„Tikriausias praeities pasakojimas gimsta ne akademijose ir vadovėliuose, o autentiškuose asmeniniuose prisiminimuose, prakalbintuose šeimos fotografijų albumuose ir net slapčiausiuose sapnuose. Nėra istorijos be konkrečių artimų žmonių, konkrečių pasakojimų ir konkrečių vietų – visa tai esminės mozaikos detalės didžiuosiuose mūsų praeities paveiksluose“, – sako istorikas Norbertas Černiauskas. Būtent tokia ir yra unikali žinomos grafikės Ramunės Vėliuvienės knyga „Šeimos albumai. Regimoji atmintis“, kurioje per be galo turtingą savo giminės istoriją ji pasakoja dramatišką visos Lietuvos istoriją, rašoma leidyklos „Tyto alba“ pranešime žiniasklaidai, kuriame – knygos ištrauka.
R. Vėliuvienė ne tik talentinga dailininkė, bet ir puiki pasakotoja – jos istorijose veriasi įspūdingas mūsų šalies paveikslas, kuriame esama ir valstiečių, ir bajorų kilmės protėvių, paprastų kaimo žmonių ir tokių, kurie išsikėlė gyventi į miestus, taip pat Lietuvos savanorių, išsilavinusių inteligentų. Išties reta, kad karų ir okupacijų audrose šeimai pavyko išsaugoti daugybę fotografijų, atvirukų, sveikinimų, šeimos relikvijų – visa tai papildo šią įspūdingą istoriją.
Kovo 26 dieną, trečiadienį, 18 valandą šis unikalus leidinys visuomenei bus pristatytas MO muziejuje, o dabar kviečiame susipažinti su „Šeimos albumais“ ir skaityti ištrauką – nusikelkime į vieną iš R. Vėliuvienės šeimai svarbių miestelių – Merkinę. Pasakojimas apie vieno tarpukario Lietuvos miestelio kasdienybę leidžia geriau suprasti, kuo gyveno stiprėjanti jauna valstybė.
Kviečiame skaityti knygos ištrauką
***
Po karo visko trūko. Į Lenkiją per Merkio brastas buvo nešama degtinė, tabakas, cukrus, sacharinas. Šios prekės dėl Lenkijoje gyvavusių monopolių Lietuvoje buvo pigesnės. Lietuvoje buvo paklausūs tekstilės, galanterijos gaminiai, ypač Lodzės skaros. Sučiupę lietuvius KOP (Korpus Ochrony Pogranicza) pasieniečiai konfiskuodavo lietuvišką spaudą, apkaltindavo šnipinėjimu ir areštuodavo. Lenkai visaip kenkė Šv. Kazimiero ir „Ryto“ draugijų veiklai, neišduodavo leidimų srenginiams, konfiskuodavo skaityklų knygas. Lietuviai skųsdavosi: praklenci paliokai uždarydavo belangėn net už lietuviškas giesmes.
Merkinės miestelyje veikė kelios plytinės, trys puodžių dirbtuvės, malūnas. Merkys ir ežerai buvo žuvingi. Keliolika miestelėnų vertėsi žvejyba. Nuo senų laikų Merkinėje gyveno dvi gausios brolių totorių Miko ir Jano Gembickų šeimos. Jie išdirbdavo odas ir iš jų gamino pakinktus, balnus. Gembickai ruošė žaliavines odas stambiai I. Koževniko odų apdirbimo įmonei. <...>
Seniūnijos, urėdijos, pašto, banko tarnautojai, mokytojai, vaistininkai, kunigas, vargonininkas sudarė negausią išsilavinusių inteligentų miestelio „grietinėlę“. Dar buvo policijos nuovada, pasienio tarnybos baras, felčerio medicinos pagalbos kabinetas. Lietuviai, sudarę mažesnę miestelio gyventojų dalį, beveik visi ūkininkai. <...>
Miestelyje nuo ūkininkų kiemų link Rinkos aikštės – tarsi bitės avilyje susispietusi gausi žydų bendruomenė, anuomet su dariusi didesnę pusę miestelio gyventojų. Sklypeliai maži, namai prigludę vienas prie kito. Nuo gatvės pusės kiekviename jų krautuvėlė, karčiama ar amatininko dirbtuvėlė. Veikė kelios mėsinės, kepyklos. Susitelkusiose ir uždarokose žydų bendruomenėse gyvenimą reguliavo gerbiamų žydų taryba. Ji rūpinosi tradicijų laikymusi, konfliktų sprendimu, vargšų šelpimu.
Svarbiausi vadovai sprendžiant religijos, moralės, teisės reikalus – rabinai. Sinagogų aikštėje – dvi medinės ir aukštesnė už visus aplinkinius pastatus graži mūrinė sinagoga. Pasakota, kad joje būta puošnaus interjero, giedoti atvykdavo žymūs kantoriai. Ta tema anekdotas: „Moiše, pasakyk, kam mums trys sinagogos?“ – „Oi, Joške, taigi viena tau, kita man, o į trečią mes kojos nekelsim!..“
Aikštėje stūkso ir gražus mūrinis dviaukštis žydų mokyklos pastatas. Bendruomenė raštinga. Berniukai mokosi sinagogoje ir mokykloje, mergaitės rašto ir aritmetikos mokosi namuose. Veikė viešoji žydų biblioteka, kurioje buvo keli tūkstančiai knygų jidiš ir ivrito kalbomis, įvairių periodinių leidinių. Bibliotekos vedėjas – M. Miklašauskis.
Nepasiturintys žydai vertėsi prekyba ir amatais, biedniausi buvo šlavėjai, vandens nešėjai. Turtingi žydai kūrė negausią Merkinės pramonę. Marcinkonių gatvėje veikė Leibos Odenco malūnas ir lentpjūvė. Išsilavinęs inžinierius įsigijo modernią „Rustand“ dyzelinę mašiną, pastatė elektros generatorių. Merkiniškiai įtariai stebėjo, kaip tiesiami elektros laidai, bet kai gatvėse įsižiebė nematytos lempos, vienas po kito vedėsi elektrą į namus. Buvo ir vandentiekis: medinis užtvankos ratas Stangės upelyje varė vandenį į Kauno gatvės kalnelyje įrengtą mūrinį rezervuarą. Netoli kryžkelės veikė kita didelė lentpjūvė. Jos pastatas tebestovi, savininkas – stambiausias medienos pirklys Š. Monosauskas. Jis buvo įrengęs garo katilą ir galingą gaterį. Organizuodavo miško kirtimą, rūpinosi medienos apdirbimu. Samdydavo sielininkus rąstams plukdyti Nemunu iki Kauno ar Klaipėdos. Ūkininkai žiemą važiuodavo į girią kirsti medžių. Tam pritaikytomis rogėmis veždavo medieną į panemunę ar lentpjūves. Pavasarį, vasarą rišdavo ir plukdydavo sielius. Šis sunkus ir pavojingas darbas vieniems buvo papildomas uždarbis, o mažažemiams – nuolatinis pragyvenimo šaltinis.
Stambi odų apdirbimo įmonė priklausė I. Koževnikui. Didžiausia vilnų karšykla ir verpykla – S. Sapockienės. Saldainių dirbtuvė – M. Chabackio. Veikė gerai įrengta Judelio Milero fotoateljė. Kauno gatvės kampe – juvelyro krautuvėlė. Veikė limonado gamyklėlė, buvo laikrodžių parduotuvių-taisyklų. Prie Stangės upelio, link Gardino gatvės, pastatyta žydų pirtis. Joje prausėsi ir kiti miestelėnai. XX amžiaus pradžioje įsteigtas žydų kredito bankas. Jo kapitalą sudarė medienos ir grūdų pirklių, malūnininkų ir stambesnių komersantų pajai. Bankas sėkmingai veikė keturis dešimtmečius, kol buvo sovietų nacionalizuotas.
Didžiausias šurmulys ir pagyvėjimas – kermošiaus dienomis. Tada suvažiuodavo kaimiečiai, kiekvienas turėdavo savo pažįstamą žydą, kurio kieme statydavo arklį, gaudavo užkąsti, o reikalui esant ir pernakvoti. Išpardavę ūkio produktus jie apsipirkdavo gretimose maisto, pramoninių ar ūkinių prekių parduotuvėse. Neretai dalis turguje užprekiautų litų likdavo karčiamose.
Miestelyje daug žydų batsiuvių, siuvėjų, kepurininkų, kirpėjų, kailiadirbių, stalių, kalvių. Artimiausias Volungevičių kaimynas – batsiuvys Joselis. Vaikai jo prisibijojo dėl juodų kaip anglis akių po plačiais antakiais ir gauruotos galvos. Jis mylėjo savo amatą, juo didžiavosi: „Pažiūrėk, kokia oda! Koks padas! Kokios siūlės! Tokių batų niekas nepasiūs. Nešiosi dešimt metų.“ Ir nešiodavo.
Anekdotas. Jofė užsakė Moišei pasiūti kelnes. Po savaitės kelnių nėra, po dviejų – nėra. Pagaliau kelnės puikiai pasiūtos, gražiai gula. Bet Jofė priekaištauja: „Moiše, Dievas sukūrė pasaulį per septynias dienas, o tu siuvai kelnes tris savaites.“ Moišė: „Bet tu tik pažiūrėk, koookios kelnės! Kokios kelnės! (su patosu) O koks pasaulis... (liūdnai).“
Tarp Bingelių ir Malūno gatvių – erdvi ritualinio skerdiko šoicheto sodyba. Jis aštriu kirviu ant kaladės vienu mostu nukerta atneštai vištai galvą ir sviedžia dar plasnojančią į žolę. Šeimininkė, paėmusi vištą už kojų, nuvarvina kraują ir taip nešasi namo. Toliau, Trumpojoje gatvėje, turtingo siuvėjo Pugackio siuvykla. Kartą sutikęs Stasį Volungevičių sugėdino, kad gerbiamas miestelėnas vaikšto su senais kailiniais. Šiam atsakius, kad neturi pinigų puoštis, įtikinėjo: „Staške, aš neklausiu, ar turi pinigų, ateik, pamatuosiu, pasiūsiu, o kai turėsi pinigų, tada ir sumokėsi.“ Ir pasiuvo! Kaip nulietas storos grynos vilnos viršus, viduje kailiadirbio plonai išdirbtas kirptas avikailis, ūdros apykaklė. Švytėdavo Volungevičiaus veidas, kai vilkėdamas šį tikrai gerą rūbą eidavo į bažnyčią.
Toliau link Rinkos aikštės – dvi žydų mėsinės su rūsiais-ledainėm. Kaimynai pavasarį pjaustydavo Nemune storą ledą ir veždavo į tas ledaines, būdavo neblogas uždarbis. Nusipirktą jautuką ar aviną tada vesdavo pjauti, kai išparduodavo ledainėje turimą mėsą. Iki tol mėsininko sūnus eidavo su miestelio piemenukais ganyti savo gyvulio. Prisimena anuomet drauge piemenavęs Julius Volungevičius: „Žydų piemenukas buvo geriau apsiavęs, ir jo lauknešėlis turtingesnis negu mūsų. Labiausiai viliodavo jo kišenėje laikomas sulankstomas peiliukas. Tik tas, kas ganė, gali suprasti, ką piemeniui reiškia peiliukas. Tai didelis turtas, nepakeičiamas įrankis. Būdavo, ilgai prašai žydu ko paskolinti peiliuką botago kotui nusidrožti. Tai buvo klasta! Gavęs padrožinėji žilvitį, nusisuki, kad nepastebėtų peiliuko savininkas, iš terbelės išsitrauki mamos įdėtą lašinių šmotą ir tada, stebint žydukui, atsipjauni bryzelį. Kildavo triukšmas, aimanos: „Ui, ką tu padarei! Ui, ui, jis dabar nekošernas!“ Taip pusvelčiui įsigydavai „Solingen“ peiliuką.“
Senatvėje tokie prisiminimai sukelia sąžinės graužatį, ypač todėl, kad neišliko nė vienas iš tų, kurių norėtum atsiprašyti. Visi miestelyje žinojo, kad žydams šabo dieną negalima nieko dirbti. Vaikai vis sukiodavosi apie jų kiemus. Žiūrėk, ir prireikdavo kokio patarnavimo. Šeimininkė šypsosi, kviečia, prašo padėti. Padarai kokį menką darbelį, už tai tau gabalą šeštadieninio pyrago – šabasuvkos – atlaužia, keletą centų duoda. Tai buvo pirmieji vaikų uždarbiai. Žydai kalbėjo visomis miestelyje vartojamomis kalbomis. O vaikigaliams niežėjo liežuviai pamėgdžioti jų akcentą. <...>
Bendraudama su kaimynkom Kochanskienė buvo pramokusi susikalbėti žydiškai. Jai kėlė pagarbą, kad žydės rūpestingiau augina vaikus, labai paiso maisto gaminimo švaros ir tradicijų. Atskiri indai mėsai ir pienui. Iš Onos perkamą šviežią pieną prašydavo melžti tiesiai į atsineštas puodynes. Dėl cukraus brangumo šiek tiek buvo verdama tik aviečių ar vyšnių uogienės. Bruknės, virtos su saldžiom kriaušėm, ir virtos mėlynės išsilaikydavo ir be cukraus. Daug įvairių uogienių virdavo tik miestelio žydės. Patikusius juoduosius serbentus pirkdavo krūmais ir nusiskindavo į savo pintines. Kriaušes džiovinimui ar cukatoms, slyvas džiovinimui ir marmeladui taip pat skindavo pačios. Net ir gražiausios nepakeldavo nuo žemės – „nekošer“.
Ona Kochanskienė skersai perpjaudavo baronką, užtepdavo sviesto, uždėdavo sūrio ir sakydavo, kad čia žydiškai. Jai neįtikdavo kvietinės pynutės iš parduotuvės: „Nu argi čia chala! Ot Rūtkės tai būdavo chala...“
Populiariausioje Merkinės kepykloje buvo kepami įvairūs pyragai, chalos, kuchenai, beigeliai. Švieži kepiniai plokščiose pintinėse, išstatytose Rūtkės krautuvės languose, labiausiai viliojo vaikus.
Maisto prekes Kochanskai pirkdavo iš kaimyno Zeliko. Jei trūkdavo pinigų, čia cukraus, prieskonių, aliejaus, silkių duodavo ir į skolą. Kochanskai naudojosi šiaučiaus Pintalio paslaugom. Jis guosdavo mergaites, atnešusias sudriskusius batelius, kad uždės lopą čia, lopą čia ir dar galės šokti su tais bateliais. Dėl ekspresyvios greitakalbės turėjo pravardę – Latatutlatatut.
Ona artimiausiai draugavo su audinių ir drabužių krautuvės savininke Chaja Mendelianka. Artinantis Velykoms ji pigiai atiduodavo audinių likučius naujai siuvamoms Onos dukrelių suknelėms. Per pavasarinę Pesacho šventę vaišindavo macais ir imbieriniais morkų saldainiais. Iš Chajos Ona išmoko gaminti cimesą – ropių troškinį, foršmaką – kapotą silkę, farširuotą žuvį, gaminant gausiau dėti svogūnų, česnakų ir įvairių rytietiškų prieskonių. Draugės išsikalbėdavo apie skirtingus papročius. Onai atrodė pavydėtina, kad žydės finansiškai nepriklausomos, dirba, o šeimoje labai svarbus motinos balsas. Chajai atrodė teisingiau, kad gojim jaunimas patys susipažįsta, dalyvauja piršlybose, neretai ženijasi iš meilės. Žydai apvesdinami labai anksti, paauglystėje. Dėl jungtuvių derasi tik tėvai. Jos vyksta prie liudininkų, po lauke pastatytu baldakimu. Atvirau ta, kad nuotaka po vestuvių nakvodavo atskirai iki mėnesinių. Joms pasibaigus rabino žmona su keliom gerbiamom moterim nuotaką nuprausia, apžiūri ir palydi į sutuoktinių miegamąjį.
Kai kartą tėtė išterliojusį rašalą mano brolį Dobilą pavadino peckeliu, bobutė Ona sudraudė, kad tai negeras žodis. Man paklausus, kodėl taip negalima vadinti, atsakė, kad aš dar nesuprasiu. Vėliau, kai jau ne kartą iš kitų žmonių išgirdau sakant „peckelis“, bobutė Ona nenorom paaiškino. Pagal žydų papročius negalima laidoti mirusios mergaitės skaisčios. Peckelis yra tas, kuris ritualiniu akmeniu atlieka mirusiosios defloraciją.
Nemanau, kad tai tikėtina, nes skamba dar makabriškiau negu gandai, esą macams naudojamas gyvų krikščionių kraujas. Anksčiau visose visuomenėse nepažįstami ryškiai išsiskiriančio etnoso žmonės archetipiškai buvo suvokiami kaip svetimi, pavojingi ir demonizuojami.
Nepraleiskite svarbiausių kultūros naujienų ir gaukite jas kiekvieną penktadienį į savo elektroninio pašto dėžutę užsisakę LRT kultūros naujienlaiškį. Šio naujienlaiškio nenorėsite atsisakyti.
