Šiuolaikinė kultūra, regis, grįsta individualizmo kultu – visur, nuo socialinių tinklų iki meno, nuolatos šmėsteli žinutė apie moderniojo žmogaus visagalybę, tarsi pasaulis priklausytų tik nuo mūsų valios. Tokiame kontekste atgaiva tampa kūriniai, kuriuose vaizduojami kitokie žmogiškosios būties dėsningumai. Šitokio kitoniškumo aptikau dviejose neseniai perskaitytose knygose – Jono Fossės „Trilogijoje“ ir Joan Didion autobiografinėje esė „Maginio mąstymo metai“.
Jono Fossės „Trilogija“
J. Fossės vardas į skaitytojų atmintį, ko gero, bus ilgam įsirėžęs po Nobelio premijos, tad nenuostabu, kad lietuviškai sulaukėme dar vieno jo kūrinio. Leidykla „Aukso žuvys“ neseniai išleido „Trilogiją“ (tekstą vertė Justė Nepaitė, redagavo Daina Bučiūtė) – minimalistinį pasakojimą, kuriame, kaip būdinga šiam autoriui, vyksmo daugiau nei veiksmo. J. Fossė, ko gero, toks jau yra – jam rūpi ne įtraukti skaitytoją į siužeto verpetus, o konstruoti reikšmių sistemas, kuriose prasmės veriasi žvelgiant pro menkus įtrūkius ir properšas.
Šiuolaikinės literatūros kontekste „Trilogija“ išsiskiria istorija, kurią knieti pavadinti tradicine: savito „vintažo“ įspūdį kuria ir vaizduojama provincijos aplinka, ir veikėjų portretai bei jiems priskirtos rolės, ir pati kūrinio sandara. Siužetas čia grįstas daug sykį girdėta ir matyta situacija: pabėgusi iš namų jauna pora ieškosi prieglobsčio kitoje vietoje, ten, kur jų niekas nepažintų, mat jų reputacija suteršta – paaugliško amžiaus mylimieji nesusituokę, o mergina laukiasi.
J. Fossė pasakoja taip, kad, atrodytų, veikėjams nelemta visiškai nieko pasirinkti laisva valia.
Mėgindamas kažkaip išsiversti beviltiškoje situacijoje, jaunasis Aslė įvykdo kelis nusikaltimus, už kuriuos vėliau sulaukia pelnytos bausmės, o jo mergina Alida, galiausiai, atitenka vyresniam vyrui, pasiryžusiam pasirūpinti ja ir jos mažyliu. J. Fossė pasakoja taip, kad, atrodytų, veikėjams nelemta visiškai nieko pasirinkti laisva valia: net ir nusikaltimai, sakytum, nutinka kone be jų pačių pasirinkimo, kažin kaip stichiškai, lyg veikėjas būtų įspraustas į kampą kaip užspeistas žvėrelis. Ko gero, būtent tas teksto instinktyvumas, kai moraliniai klausimai skleidžiasi šalia troškimo išlikti nulemtų sprendimų, ir primena 20 a. pradžios ar net ankstesnę literatūrą.
„Trilogija“, kaip ir kiti J. Fossės kūriniai, neperkrauta, nutylima čia daugiau, nei papasakojama, o stiliaus požiūriu savitumo suteikia tik saviti magiškojo realizmo elementai, atsirandantys kūrinio pabaigoje, ir dar labiau sustiprinantys fatalizmo įspūdį. Nepaisant to, nors visa, kas sutalpinta knygoje, kažin kaip paprasta, primityvia jos niekaip nepavadinsi, kad ir kaip būtų sunku įvardyti, kokie gi konkrečiai elementai suteikia tai, iš pirmo žvilgsnio perregimai, J. Fossės kūrybai savitumo.
Joan Didion „Maginio mąstymo metai“
J. Didion „Maginio mąstymo metai“ (kūrinį išleido Baltos lankos, vertė Emilija Ferdmanaitė, redagavo Rima Bertašavičiūtė) likimo tūžmastis ryškėja autobiografiniame pasakojime. Priešais skaitytojo akis autorė atveria, ko gero, skaudžiausius savo gyvenimo metus – kai slaugydama sunkiai sergančią dukterį staiga neteko vyro. „Sėdiesi vakarienės, ir gyvenimas, kokį tu jį pažįsti, pasibaigia“ – ši frazė it netekties mantra kartojasi per visą J. Didion pasakojimą, kuriame didžiosios egzistencinės patirtys pinasi su banalios kasdienybės detalėmis.
Tiesa, mąstydama apie ligą, mirtį ir, labiausiai, gedėjimą, J. Didion, mano akimis, parašo knygą apie pačią gyvenimo esmę. Mėgindama suprasti laiką, ištikusį po vyro mirties, autorė nuolatos grįžta į tai, kas jų išgyventa – prisimena, kaip juodu dirbo, kaip pykosi, kur gyveno, su kokiais sunkumais susidūrė, apie ką kalbėjosi (ir apie ką – ne), kaip augino ir slaugė dukterį. Tiesa, mūsų rankose – ne nuoseklūs, monumentalūs memuarai. J. Didion tekstas, sakyčiau, vyksta, plinta, nuolatos kinta kaip pats netekties išgyvenimas – bangomis, etapais, atsiminimams ir emocijoms ištinkant nekontroliuojamai ir be jokios loginės sekos.
Pasirinkusi išrašyti visą gedėjimo chaosą J. Didion eina prieš nujautrintą visuomenę, kurioje sveikintinas tik šaltas, santūrus ir racionalus skausmo patyrimas, o į gelmę tempiančios emocijos patologizuojamos. Atsiminimų fragmentuose, intymaus poros gyvenimo akimirkose, kuriomis dosniai su mumis dalijasi autorė, man išryškėjo visas „Maginio mąstymo metų“ dramatiškumas – J. Didion skaudžiai taikliai leidžia skaitytojui pajusti neatitikimą, kuomet tie, kuriuos praeityje labiausiai mylėjome, lieka atskirti nuo mūsų bėgančio laiko siena, išbraukti iš mūsų dabarties patyrimo – tarsi turėtume du gyvenimus.
Nei J. Fossės veikėjai, nei J. Didion „aš“, kurį ji mums atskleidžia savo tekste, nesikauna, nesidrasko ir nesigrumia: gyvenimą jie priima kaip neišvengiamą nutikimą ir mėgina su juo būti, aiškiai suvokdami, kad yra daug didesnių dalykų nei mūsų individualioji valia, ir prieš juos, anksčiau ar vėliau, tenka nulenkti galvą.
Nepraleiskite svarbiausių kultūros naujienų ir gaukite jas kiekvieną penktadienį į savo elektroninio pašto dėžutę užsisakę LRT kultūros naujienlaiškį. Šio naujienlaiškio nenorėsite atsisakyti.
