„O kaip parodą kaip minties kūrinį erdvėje išskleisti panašiu būdu, kaip mes galime skleisti savo gyvenimus, parašę romaną? Gal reikėtų suorganizuoti rentgeną, o gal – spiritizmo seansą, nes, iš principo, mes bandome atgaivinti praėjusį, mirusį dalyką. Reikėtų rengti parodų spiritizmo seansus“, – pokalbyje su Architekte svarsto Kuratorė.
Expertės – tai nusipelniusios skirtingų kultūros laukų atstovės. Kai kurios jau esamos Nacionalinės premijos laureatės, kai kurios – būsimos. Mūsų daug ir ratas tik plečiasi, mūsų požiūris į kultūros lauke vykstančius reiškinius neapsimestinis, todėl kartais gali būti ir nekorektiškas.
– Architektė: Dirbdama prie parodų, nuolat galvoju apie jų tvarumą. Vis kalbama apie tai, kad, gaminant bet kokį daiktą, labai svarbu įvertinti jo paskutinį, t. y. sunaikinimo, etapą ir kaip jį įtraukti į sunykimo ciklą. Mano kasdienėje veikloje egzistuoja trys etapai: parodos sukūrimas (turinio, projekto rengimas), gyvavimo dalis, reikalaujanti daug finansinių resursų instaliavimui ir veiklai, o trečia – parodos pabaiga.
Gerai, jei istorinės parodos turi katalogus – taip įkontekstinami eksponatai, kitoje parodoje gali naudotis medžiaga, kuri jau buvo sukurta. Tačiau būtų įdomu atlikti tyrimą, kiek parodų apskritai turi katalogus ir kiek esama išliekamosios vertės. Galiausiai, kas nutinka paskutiniame etape, kai paroda uždaroma?
Iki šiol maniau, kad sukataloguoti architektūriniai brėžiniai, nuotraukos galėtų būti fiksavimo forma. Tačiau kai keliu klausimą, kas yra paroda, o tai nėra tik tekstas ir forma, veikiau tam tikras junginys, erdvinis patyrimas, jai pasibaigus katalogai jos patyrimo neužpildys.
– Kuratorė: Palieti kelis aspektus: parodų kaip intelektualinės minties išlikimą, ką įkūnytų katalogas, parodų kaip materialinio konstrukto tolesnį likimą, pvz., kur dingsta visos sienos, medžiagos, juk negali visko sukaupti – nėra tiek daug tam skirtų erdvių. Ir, apskritai, ar darydami parodas neverčiame Žemės dar didesniu šiukšlynu? Spoileris – turbūt verčiame.
Kuravimas yra kūryba, nes tai ne tik istorinės medžiagos pateikimas, eksponatų parodymas sukabinant juos ant sienų ar specialių konstrukcijų.
Tačiau pastaruoju metu matau muziejų tendenciją sąmoningai eiti ne tik recycling`o, bet ir upcycling`o keliu – naudojamos ištisos konstrukcinės dalys, tampančios ne tik naudingu, bet ir labai konceptualiu dalyku. Pavyzdžiui, NDG (Nacionalinė dailės galerija) parodai „Nebaigti reikalai“ panaudoti dalykai iš LNDM (Lietuvos nacionalinis dailės muziejus) turimo maniežo, kuris yra tikras lobynas. Tą patį savo parodoje naudojo ir Dainius Liškevičius.
Man labai įdomu, kaip pats parodos darymo formatas yra iš naujo permąstomas – ne kaip paroda parodoje, tačiau kalbant apie jos rėmą, griaučius, struktūrą – tam tikrą metanaratyvą. NDG nuolatinėje 20 a. ir 21 a. pradžios ekspozicijoje atkartoti buvusių parodų architektūros elementai, taip papasakojant ir buvusių parodų istoriją, taigi daug kas buvo naudojama iš to, kas jau yra. Mąstymas „darykime iš to, kas yra“ kuo toliau, tuo tampa svarbesnis.
– Architektė: Visiškai pritariu, tačiau tai paprastoji klausimo dalis: visi lyg ir sąmoningėjame, tačiau kas vyksta su turiniu, žmogiškuoju indėliu, kūrybiniu procesu, sudėtomis mintimis, ryšiais ir pan.? Juk užduotis architektui nėra tik tekstas – tai yra visas naratyvas: visas kuratoriaus darbas iki parodos, jos gyvavimo metu, tačiau kas įvyksta po to, parodai pasibaigus?
– Kuratorė: Uždavei be galo jautrų ir skausmingą klausimą, nes didžiąją laiko dalį jaučiuosi esanti kuratorė ir žinau savo kaulais, kad kuravimas yra kūryba, nes tai ne tik istorinės medžiagos pateikimas, eksponatų parodymas sukabinant juos ant sienų ar specialių konstrukcijų. Tu kuri erdvėje ir užmezgi gyvus ryšius, gali galvoti vienaip, tačiau parodos erdvėje staiga pamatai, kad egzistuoja ir kitokie ryšiai: konceptualūs, spalviniai, idėjiniai – daug visokių pačios parodos pasakojimų.
Paroda tampa nauju erdviniu naratyvu, ir kol kas neišrasta forma, kaip pateikti tą parodinį erdvinį pasakojimą, kas tikriausiai ir turėtų būti bendras architekto ir kuratoriaus darbas. Juk parodų katalogai – tai išfotografuotos ekspozicijos, aprašyti parodos dailininkai, jų darbai, istoriniai kontekstai etc. O kas vyko gyvoje parodoje? Kaip galima buvo įgyvendinti tam tikras vizualines metaforas, kokie atsirado netikėti ryšiai tarp kūrinių? Manau, kad tai reikalautų visiškai naujo formato.
– Architektė: Tačiau dažnai nutinka, kad į parodas nueiti tiesiog nesuspėji, nes jos keičiasi konvejeriu: viena šiandien, po mėnesio – kita, o mėnuo kaip akimirka. Taigi klausimas, kas lieka? Juk paroda yra tarytumei scena – tam tikru laiku architekto, dizainerio, kuratoriaus erdvėje išplėtotas naratyvas. Katalogas pernelyg statiškas ir plokščias, virtualūs turai – beveidžiai ar anonimiški.
Duotybė – nueiti į parodą jos veikimo metu, o ne jai pasibaigus ieškoti, kaip viskas atrodė ir bandyti imituoti buvimo joje jausmą.
Ir vis tiek trūksta kažkokios dimensijos, kai akimirką užšaldai / užkonservuoji – ji nebeveikia taip pat. Juk dalyvaujantysis taip pat yra neatsiejama visumos dalis. Kuratorius ir architektas gali sudėlioti savo matymą, bet atėjęs trečiasis dalyvis, kuriam viskas skirta, – dar kitaip skaitys, pamatys dar kitus sluoksnius. Kol kas man atrodo šito užfiksuoti niekaip neįmanoma.
– Kuratorė: Čia jau įžengiame į gyvų menų lauką, išlieka jų videodokumentacijos, tačiau realios erdvės atkurti neįmanoma – bet kokia dokumentacija bus suspausta. Akivaizdu, kad ir nebus fizinio santykio, kuris labai svarbus pajuntant mastelį. Pagaliau, nepatirsi įėjimo į erdvę, topologijos, negebėsi pasirinkti atsitiktinių maršrutų ir žiūrėjimo-matymo rakursų.
Vadinasi, tai veda prie minties, kad turėtų atsirasti kažkoks naujas formatas, kuris kalbėtų savo kalba, nebandydamas atkurti to, kas buvo, kuris veiktų kaip gyvi pasakojimai, juk jie ir yra ta rišamoji medžiaga. Galvoju, kad mūsų dar laukia labai smagus ir įdomus darbas, kaip visa tai transformuoti, kad tai taptų tarsi autorinės knygos.
– Architektė: Galvodama apie trečią etapą – pasibaigusią parodą – maniau, kad kataloguose kaip ir viskas užfiksuota, tačiau jie labiau primena darbų portfolio. Juk kiekviena fotografija turi didžiulį kontekstą, istoriją, tačiau, kaip ir svetimo žmogaus asmeninis albumas, parodų katalogai nebylūs – tik planas, nuotraukos tam, kuris nepatyrė parodos gyvai.
– Kuratorė: Labai įdomios mintys, visokių bandymų buvo, yra ir bus. Pvz., BMW, IX Baltijos tarptautinio meno trienalės (2005 m., ŠMC) katalogas buvo juodoji dėžė su įvairiais skirtingais leidiniais ir juodąja knyga. Bet mes kalbame, kaip išsaugoti patį parodos pojūtį, jos savotišką erdviškumą, pasakojimų skleidimąsi erdvėje.
– Architektė: Dabar kalbame apie trečią, pabaigos etapą, o tai atsako į klausimą, kaip turėtų atrodyti vidurinė, parodos gyvavimo, dalis: paroda vertinga tuomet, jei atsiranda ryšys tarp kuratoriaus matymo, erdvinio matymo ir pasakojimo, skirto trečiajam dalyviui. Visgi duotybė – nueiti į parodą jos veikimo metu, o ne jai pasibaigus ieškoti, kaip viskas atrodė ir bandyti imituoti buvimo joje jausmą.
– Kuratorė: O ką daryti žmonėms, kurie visgi nenuėjo į parodas? Be jokios abejonės, parodinis vaizdas yra be galo svarbus, bet kaip jį ištransliuoti į gyvą patirtį? Įdomus dalykas yra anksčiau daryti gyvi paveikslai šalia tikrų paveikslų, panašius performansus atliko rumunai prie savo paviljono Venecijos bienalėje. Iš dalies tai galime pavadinti transliacija į kitas medijas, bet vėlgi – paroda tėra atspirties taškas.
O kaip parodą kaip minties kūrinį erdvėje išskleisti panašiu būdu, kaip mes galime skleisti savo gyvenimus, parašę romaną? Gal reikėtų suorganizuoti rentgeną, o gal – spiritizmo seansą, nes iš principo mes bandome atgaivinti praėjusį, mirusį dalyką. Reikėtų rengti parodų spiritizmo seansus.
– Architektė: Atsimenu pavyzdį, kai reikėjo pristatyti parodos architektūrą, o neturėjau nė vieno brėžinio, tačiau labai aiškiai žinojau, kaip atrodys paroda. Atsistojau ir gestais tiesiog papasakojau, kas, kur ir kaip. Nebuvo nė vieno vaizdo, nė vienos linijos – tik pasakojimas, tačiau sulaukiau aplodismentų, nes visi puikiai įsivaizdavo būsimą parodą. Galbūt panašiai apie parodas reikėtų kalbėti ir joms pasibaigus. Tas, kieno galvoje ji stipriai išlikusi, o jei dar egzistuoja tam tikra dokumentacija, tai sukurtų jau nebe erdvinį, bet sąmonės perdavimo performansą.
– Kuratorė: Labai įdomi mintis, pavyzdžiui, paskutiniu etapu taptų katalogo pristatymas, tačiau tai būtų visiškai naujo produkto pristatymas. Iš tiesų būtų įdomu padaryti virtualią ekskursiją ir apeliuoti į žiūrovų vaizduotę pasakojant, kaip kas ten buvo. Bet tada svarbiausia taptų ne architektūra ir meno kūriniai, o pasakotojo įtaiga. Iš tiesų mes dabar neradome atsakymo apie pomirtinį parodų gyvenimą, tačiau toks klausimas man atrodo labai aktualus ir reikalingas, nes parodų istorija yra rašoma.
Beje, Venecijos bienalės paralelinėje programoje 2013-aisiais pomirtinis gyvenimas buvo atkurtas – 1969 metais Haraldo Szeemanno kuruota paroda „When Attitudes Become Form“ / „Kai požiūriai tampa forma“. Szeemannas buvo atėjęs iš teatro ir parodą suvokė kaip savotišką režisūrą: situacijų, kūrinių, pasakojimų, istorijų. Taigi galvoju, kad kai kurias parodas bus galima prikelti. O ko galėtume palinkėti sau ir kitoms kuratorėms bei architektėms ar parodų lankytojams, kurie nespėjo į parodą?
– Architektė: Kol kas nematau kito būdo, kaip tik susitikti su kūrėjais. Prie kavos.
– Kuratorė: Taigi mes rekomenduojame parodą kaip pokalbį, bet ateityje norėtųsi jį įerdvinti ne tik virtualiu, bet ir materialiu būdu, kuris vis dėlto būtų gyvas.
Nepraleiskite svarbiausių kultūros naujienų ir gaukite jas kiekvieną penktadienį į savo elektroninio pašto dėžutę užsisakę LRT kultūros naujienlaiškį. Šio naujienlaiškio nenorėsite atsisakyti.
