„Manau, kad mes esam prarastoji karta. Šita trauma, laidotuvės ir mirtys kiekviename žingsnyje jau tapo mūsų biografijos dalimi, mūsų gyvenimu“, – LRT KLASIKOS laidoje „Ryto Allegro“ sako Ukrainos PEN centro vicepirmininkas, rašytojas Andrijus Lubka.
– Andrijau, Rusijos plataus masto invazija į Ukrainą trunka jau trejus metus. Tai – ilgas karas. Kaip tai paveikė jus?
– Galiu pasakyti, kad aš, asmeniškai, per tuos trejus metus jau pamiršau savo „normalų“ gyvenimą. Kai karas prasidėjo, mes visi ėmėmės veiksmų, buvom aktyvūs ir manėm, kad karas bus labai trumpas. Pamenu, šventai tikėjau, kad iki 2022 metų Velykų viskas jau bus išspręsta, net priėmiau kelis kvietimus dalyvauti viešose diskusijose apie Ukrainos kultūrą. Buvau įsitikinęs, kad 2022 metų vasarą karas jau bus pasibaigęs ir mes sugrįšim į savo įprastą gyvenimą. Bet, štai, karas tęsiasi jau trejus metus. Ir nenusimato jokių aiškių prognozių dėl jo pabaigos.
Šie treji metai buvo visiškai ištrinti iš mano profesinio gyvenimo, nes susitelkiau į savanoriavimą. Net ir mano kūrybiniai darbai pasikeitė, dabar daugiausia rašau negrožinę literatūrą, labiau dėmesį nukreipiau į dienoraščius, rašinius ir straipsnius spaudai, kuriuose pasakoju apie situaciją Ukrainoje. Tam skiriu kur kas daugiau laiko nei grožiniams kūriniams ar temoms, nesusijusioms su šio meto įvykiais. Man, kaip eiliniam piliečiui, šie treji metai pademonstravo, kokie susivieniję yra ukrainiečiai iš įvairiausių šalies regionų.
Bet turiu pripažinti, kad dabar, minint trečiąsias karo metines, jaučiuosi šiek tiek prislėgtas ir nusiteikęs pesimistiškai, nes esam pernelyg išsekę. Manau, kad gaunam daug įvairios paramos iš savo partnerių, sąjungininkų ir draugų pasaulyje, sulaukiam tikrai didelės paramos iš Europos Sąjungos, Jungtinių Amerikos Valstijų ir t. t., bet vis tiek suprantam, kad šiame kare esame vieni ir mokam savo krauju.
Mūsų ginkluotųjų pajėgų padėtis ir moralė toli gražu nėra pačios geriausios būklės. Žmonės išsekę. Daug mano draugų, civilių, pačiomis pirmomis dienomis prisijungė prie armijos kaip savanoriai, o dabar jau trejus metus yra kariniuose daliniuose fronte. Per tą laiką užaugo vaikai, daugelis jų net nebepažįsta savo tėvų, jie jiems nebėra artimi. Pažįsta tik iš „WhatsApp“ pokalbių ir vaizdo skambučių. Bet tai nebėra įprasti tėvo ir dukros ar tėvo ir sūnaus santykiai. Tad dabar mūsų laukia didžiulis iššūkis – pergrupuoti jėgas, iš naujo pakelti moralę, rasti stiprybės ir pasitikėjimo savimi. Tikėtis, kad išgyvensim.
Dabar, Trumpui atėjus į valdžią ir pasiskelbus, kad užbaigs šitą užsitęsusį karą per 24 valandas, pasimatė, kad ir naujoji Amerikos administracija net neįsivaizduoja, kas vyksta ir ką reikėtų daryti. Taip pat manau, kad didžiausia problema yra ta, jog daug žmonių ir daug valstybių nori palaikyti Ukrainą tam, kad išgyventų, o ne tam, kad laimėtų. Šis karas mus žudo. Ir ką tai reiškia ilgalaikėje perspektyvoje? Gerai, išsaugosim savo teritoriją. O kaip žmonės? Kiek bus likusių gyvų ukrainiečių po tokio ilgo karo. Tad tai sunkus ir tamsus metas tiek mums visiems, kaip šaliai, tiek man asmeniškai.
– Užsiminėte apie visuomenę, apie santykius tarp tėvų ir vaikų. Dabar esam Užhorode – regione, kuris atrodo nelabai paveiktas karo. Ar sakytumėt, kad yra dvi skirtingos Ukrainos? Viena – kurioje vyksta plataus masto invazija, karas. Ir vakarinė dalis, kuri iš pirmo žvilgsnio nėra taip paveikta ar kurioje neišvysim tokių pat vaizdų, kaip rytinėje Ukrainos dalyje.
– Ne, nesutinku su tokia mintimi. Žinoma, Užhorodas yra vakarinėje Ukrainos dalyje, tai – saugiausias šalies regionas už Karpatų kalnų. Ir iš pirmo žvilgsnio gal ir atrodo, kad čia žmonės gyvena normalų gyvenimą. Veikia kavinės, restoranai, teatrai ir taip toliau. Bet nuėjęs į miesto kapines pamatai ilgiausias eiles ukrainiečių karių kapų. Karių, kilusių iš Užhorodo, iš šito regiono. Ir beveik kiekvieną dieną mūsų regiono miesteliuose vyksta karių laidotuvės. Bet panašiai yra ir kitur.
Kaip savanoris, daug keliauju po miestus, esančius netoli fronto linijų. Buvau Charkive, Dniepre, Pavlograde, Zaporižėje, Mykolajive, Chersone, paskutinį pusmetį – Sumuose. Ir galiu pasakyti, kad nuvykę į Zaporižę ar į Sumus irgi gatvėse pamatytumėt daugybę žmonių, kurie mėgaujasi gyvenimu, su vaikais eina į kavines, valgo ledus, fotografuojasi ir panašiai. Ir atrodo, kad gyvenimas yra visiškai normalus.
Bet realybė tokia, kad kiekviena šeima Ukrainoje vienokiu ir kitokiu būdu yra susijusi su tuo, kas vyksta fronte. Kiekvienoje šeimoje yra bent vienas žmogus, kuris tarnauja armijoje. Kiekviena įmonė, kiekviena institucija, kiekvienas verslas turi darbuotojų, kurie išėjo kariauti, nes mobilizacija šalyje yra labai plataus masto. Todėl visi yra stipriai susiję su įvykiais mūšio lauke.
Pavyzdžiui, čia, Karpatuose, sovietmečiu buvo place d'armes – kariuomenės susibūrimo vieta, iš kurios būdavo puolama Europa. Jeigu prisimintume įvykius Budapešte 1956 metais arba Prahoje 1968 metais, kariuomenė buvo sutelkta Karpatuose ir iš čia puolė kitas šalis. Tai reiškia, kad šis regionas buvo tarsi karinė bazė, visai kaip Kaliningradas Vidurio Europoje.
Būtent dėl to mes turim vieną didžiausių karinių dalinių Ukrainoje, 128 brigadą, hirsʹko-shturmova – Kalnų šturmo brigadą. Sovietmečiu, o vėliau ir Ukrainos nepriklausomybės metais, šita brigada buvo apmokoma ne gynybai, o šturmui, puolimo veiksmams. Todėl šis dalinys buvo vienas svarbiausių per, pavyzdžiui, Chersono srities išlaisvinimą ir panašiai. Dabar jie yra netoli Zaporižės. Tad tai – vienas didžiausių dalinių Ukrainoje, kuriame kaunasi daug užkarpatiečių.
Beveik kiekvieną dieną mūsų regiono miesteliuose vyksta karių laidotuvės.
Net neabejoju, kad jeigu atsitiktinio žmogaus Užhorode – kuris yra 1 500 kilometrų nuo fronto linijų – paklaustumėt, kur yra, pavyzdžiui, Snihurivka, jie galėtų parodyti tą miestelį žemėlapyje. Nes mes labai atidžiai stebim žemėlapius ir fronto linijas. Juk ten yra mūsų draugai. Snihurivka, iš tikrųjų, yra vienas iš miestelių, kuriuos išvadavo užkarpatiečiai. Ir niekam nei tuo metu, nei dabar net nekilo klausimas, kodėl užkarpatiečiai turėtų kovoti už Chersoną, Zaporižę ar Donbasą. Tai – visų problema.
Bet kaip Užhorodo gyventojas galiu pasakyti, kad mes turim tokią dalinę traumą, keliam sau moralinius klausimus, nes gyvenam taikesnėje vietoje. Bet, kita vertus, šis regionas karo laikotarpiu yra vienas iš svarbiausių įvairiausių prekių gamybai, nes daug didžiųjų fabrikų ir gamyklų persikėlė čia iš rytinės šalies dalies.
Pavyzdžiui, netoli nuo čia turim didžiulį fabriką, kuris persikėlė iš Kramatorsko. Tad dabar mes palaikom ekonominį augimą. Mes taip pat galim suteikti galimybę mokytis. Mes nesislepiam bombų slėptuvėse, paskaitos vyksta auditorijose, o ne nuotoliniu būdu. Mūsų vaikai gali eiti į mokyklas ir darželius. Todėl čia ukrainiečiams suteikiamos tokios galimybės, kurios nėra įmanomos rytiniuose šalies miestuose.
– Minėjot karių kapus ir kapines pakeliui į Užhorodą. Pamenu, kai prieš dvejus metus lankiausi Ukrainoje, mačiau vieno kario laidotuves. Ir tuo metu žmonės, praeiviai, klupo ant kelių, kad atiduotų kariui pagarbą. Ar dabar situacija pasikeitė? Kai jau trejus metus kiekvieną dieną mirtis yra kasdienybės dalis?
– Galbūt atsakysiu į šitą klausimą kaip rašytojas, kaip pilietis ar savanoris, aktyvistas. Žinot, taip filosofiškai. Šios plataus masto invazijos laikotarpiu turėjom tris skirtingus etapus.
Pirmasis buvo solidarumo ir tarpusavio pagalbos etapas – kai prasidėjo karas, atslūgus pirmajai šoko bangai ir panikai, mes labai susivienijom, buvom vieni kitiems malonūs ir palaikėm vienas kitą. Buvo nepaprastai gera matyti, kaip žmonės iš vakarinių regionų priima žmones iš rytinės šalies dalies į savo namus, palaiko juos, pamaitina, siūlo darbus ir taip toliau, ir panašiai. Tikrai buvo labai gražu ir įkvėpė. Kažkokia euforija. Tokia buvo pirmoji dalis.
Antruosius invazijos metus pavadinčiau tokiu nervingo juoko etapu. Mes ir taip jau buvom išsekę, o po Charkivo ir Chersono regionų išvadavimo Medvedevas ir kiti Rusijos pareigūnai dar pradėjo kalbėti apie branduolinius ginklus, atomines bombas ir panašiai. Ir tai buvo reali grėsmė. Grėsmė, kuriai neįmanoma niekaip pasipriešinti. Kai girdi, kaip kažkas sako, kad mes jus apmėtysim atominėmis bombomis ir sunaikinsim jus per vieną milisekundę, tačiau negali nieko padaryti.
Todėl natūrali ukrainiečių reakcija buvo tiesiog juoktis. Sakyti, kad karalius nuogas. Ir mes nebijom atominių bombų, nes, na, nieko negalim dėl to padaryti, niekaip negalim nuo to apsisaugoti. Bet jeigu turim mirti, tai mirsim oriai. Mes nesam kažkokios pelės, kažkokie biologiniai padarai. Mes žmonės. Mes turim orumą ir mirsim aukštai iškėlę galvas.
Tuo laikotarpiu internete labai išpopuliarėjo vienas memas. Kai Medvedevas pradėjo grasinti atominėmis bombomis, mes sugalvojom, kad visi susibursim ant Ščekavicos kalvos – tai viena iš istorinių kalvų Kyjivo miesto centre, panašiai, kaip turit Vilniuje, – ir surengsim kažką panašaus į antikinę orgiją. Juoksimės, gersim, mylėsimės. Žinot, jei jau turim mirti, mirsim šitaip. Nepraradę savo orumo. Niekas nepavers mūsų kažkokiais biologiniais padarais. Tai buvo smagu.
O dabar, manau, įžengėm į trečią šito ilgo proceso etapą. Jau susitaikėm su mintimi, kad šitas karas gali tęstis dar vieną dešimtmetį – ne dar vienus metus ar dar vieną žiemą. Nes prieš tai sakėm, kad štai – sunkiausia žiema per visą mūsų istoriją. Bet dabar kiekviena žiema vis sunkesnė ir sunkesnė.
Todėl dabar ir mūsų elgesys bei požiūris labiau primena antikos laikus, senovės Graikijos filosofiją. Nes matom savo gyvenimą kaip likimą, fatum. Kur mes negalim nieko padaryti. Niekas nuo mūsų nepriklauso. Nei karo baigtis, nei kiek laiko jis dar tęsis.... Ar ant mūsų nukris atominės bombos, ar dar kažkas. Negalim pakeisti savo gyvenimo. Todėl tiesiog laukiam.
Ir jeigu vaikštai, pavyzdžiui, Kyjivo centre ir pradeda skambėti oro pavojaus signalas, kuris įspėja apie galimai atlekiančias bombas, raketas ar dronus, nejauti jokios baimės. Dažniausiai net nebėgi ieškoti slėptuvės, nes supranti, kad jeigu mirsi – tai mirsi. Tai taip. Susitaikai su mintimi, kad gali mirti bet kur ir bet kada.
Nesi saugus nei Lvive, nei Ternopilyje. Net ir Užhorode, nes ir į mūsų regioną buvo paleista daug raketų. Dėl elektros tiekimo. Kadangi elektrą mums dabar tiekia Europa, jie nori sunaikinti įrenginius. Tai raketos skraido ir čia, užkarpatėje. Tai yra tas fatum. Susitaikymas. Jeigu turiu mirti – mirsiu.
Ir faktas, kad susitaikėm su šita mintimi, yra siaubingas. Nes tai reiškia, kad šitas karas jau tapo mūsų kasdienio gyvenimo dalimi. Mūsų biografijos dalimi. Tai tapo normalu. Gyvenam kare. Kiekvieną dieną. Lyg taip bus iki mūsų gyvenimo pabaigos.
Ir kai pagalvoju apie karo pabaigą, nes kažkada jis vis tiek baigsis, mąstau, kad būsim kaip Hemingvėjus ir visa jo karta – prarastoji karta. Manau, kad mes esam prarastoji karta. Šita trauma, laidotuvės ir mirtys kiekviename žingsnyje jau tapo mūsų biografijos dalimi, mūsų gyvenimu. Daugybė mūsų draugų, giminaičių, kolegų iš darbo ir kaimynų jau mirė.
Kaip ir minėjot, pirmaisiais karo metais žmonės puldavo ant kelių pamatę, kad vyksta laidotuvės. Dabar jau taip nebėra. Mes vis dar atkreipiam dėmesį ir atiduodam pagarbą žuvusiems kariams, kai jų kūnai sugrįžta į Užhorodą, bet tai tapo kasdieniu įvykiu. Kai vyko pirmosios laidotuvės Užhorode, susiburdavo ištisos minios, žmonės susirinkdavo išreikšti dėkingumą. O dabar laidotuvės vyksta kiekvieną dieną ir į jas ateina tik šeimos nariai ir kolegos.
Aišku, jeigu mieste pamatai pravažiuojantį katafalką, tai sustoji išreikšti savo dėkingumą, bet tai nebėra giliai paveikianti patirtis. Pasidarė taip įprasta. Matai mieste sunkvežimį, vežantį duoną į parduotuvę, ir matai katafalką, vežantį dar vieną rusų nužudytą kareivį. Ir tai yra siaubinga. Nežinau...
Klausėt apie vakarinius regionus, kurie yra nutolę nuo karo ir gyvena kitaip nei likusi Ukraina. Bet manau, kad mes visi esam labai giliai sužaloti. Ir civiliai, ne tik kareiviai, nors to iš pirmo žvilgsnio galbūt ir nesimato. Bet tai labai traumuojanti patirtis, kai kiekvieną dieną išgyveni nesibaigiantį stresą, eini miegoti ir atsibundi su viena ir ta pačia mintimi – kada gi visa šitai baigsis? Ir kaip? Kaip mes išgyvensim? Kas nutiks mano vaikams? Ir taip toliau. Kiekvieną dieną, kiekvieną minutę gyveni įtampoje ir tiesiog nebelieka energijos.
Šitai reikalauja nepaprastai daug energijos. Baimė, neapykanta. Šitos emocijos reikalauja labai daug energijos, o mes tos energijos nebeturim. Todėl net nebegalėčiau sakyti, kad nekenčiu rusų iš visos širdies. Vis dar nekenčiu, bet nebe taip, kaip nekenčiau pirmosiomis karo dienomis. Mes išsekę, mūsų viduje – tuštuma ir tamsa.
– Susiduriant su didžiuliu iššūkiu. Kaip manot, ką reikėtų daryti? Nes minėjot, kad esat išsekę, jau vadinat save prarastąja karta. Kaip tapti stipresniems? Galbūt kultūra, kažkokie kultūriniai renginiai galėtų įkvėpti šiek tiek stiprybės? Ką galima padaryti? Kaip manot?
– Pirmiausia, turiu pabrėžti, kad dalinuosi su jumis savo asmenine nuomone. Nesu politikas, kad galėčiau žarstyti visokius optimizmo įkvepiančius paistalus. Aš rašytojas. Aš pilietis. Todėl galiu kalbėti tik apie save. Neatstovauju kitiems. Todėl ir kalbu taip nuoširdžiai. Todėl ir jaučiuosi turintis pasakyti, kad situacija toli gražu nėra optimistiška. Koks yra mano receptas, kaip tokiais laikais neišeiti iš proto?
Dauguma mūsų, suaugusių, brandžių ukrainiečių, iš naujo atradom tai, ką išmokom vaikystėje – kad menas yra puiki terapija.
Kai virš galvos visą laiką kybo tokios grėsmės ir pavojai, mano receptas yra toks: palengva, mažais žingsneliais darykit viską, ką galit. Aš stengiuosi nekreipti dėmesio į Marco Rubio ar Donaldo Trumpo pasisakymus arba į valdžios pasikeitimus kokioje Prancūzijoje, nes visa tai yra geopolitiniai reikalai, kurie nuo manęs visiškai nepriklauso.
Bet žinau, kad aš, asmeniškai, galiu kad ir mažais darbais prisidėti prie pagalbos pabėgėliams. Galiu kažkuo pagelbėti kariniams padaliniams ir savo draugams, kurie tarnauja kariuomenėje. Stengiuosi susitelkti į kasdienius darbus. Jie nėra didžiuliai. Ne planetos dydžio pasiekimai. Bet tiesiog užsiimu savo įprastu darbu ir atlieku jį tinkamai.
Pavyzdžiui, pradėjau tokią savanorišką kampaniją, kurios metu rinkau aukas. Ir per šiuos trejus metus iš suaukotų pinigų kariuomenei nupirkau ir pristačiau daugiau nei 300 pikapų. Svarbu palaikyti ryšį tarp fronto linijų ir saugių regionų. Kai esi kažkuo užsiėmęs, nebeturi laiko sukti galvą.
Pavyzdžiui, su tais pikapais labai paprasta istorija. Nuperki juos. Tada turi juos transportuoti iš Anglijos į Ukrainą. Juos dar reikia suremontuoti, kas reikalauja ir daug fizinio darbo. Nėra pats pasakiškiausias darbas, tačiau bent jau kažką darai. Ir kai susitelki į tokį praktinį darbą, labai praktišką pagalbą, kuri yra apčiuopiama, ne taip, kaip kokie įkvepiantys eilėraščiai, tada nebeturi laiko skaityti naujienų. Nebeturi laiko galvoti apie geopolitines strategijas ar apie tai, kas laukia ateinančiais mėnesiais. Tai man toks kasdienis praktiškas darbas labai padeda.
Bet, žinoma, kultūra irgi labai svarbi. Dauguma mūsų, suaugusių, brandžių ukrainiečių, iš naujo atradom tai, ką išmokom vaikystėje – kad menas yra puiki terapija. Pavyzdžiui, žmonės, kurie prieš 30 metų rašydavo eilėraščius, iš naujo sugrįžo prie poezijos. Nes kai rašai, apima toks pažįstamas jausmas. Parašius eilėraštį pasidaro lengviau emociškai. Daug žmonių pradėjo piešti, taip pat daug kas pradėjo skaityti. Atsirado nauja mada skaityti didžiulius, ilgus romanus. Nes skaitant tokius romanus gali atitrūkti nuo realybės. Padedi telefoną į šalį, neskaitai jokių naujienų. Tiesiog pasineri į visiškai kitą pasaulį, nes tas pasaulis, kuriame gyveni pats, yra per daug atšiaurus.
Nepraleiskite svarbiausių kultūros naujienų ir gaukite jas kiekvieną penktadienį į savo elektroninio pašto dėžutę užsisakę LRT kultūros naujienlaiškį. Šio naujienlaiškio nenorėsite atsisakyti.
