„Aš, krikštyta Lenino spaliukė, Pirmą Komuniją priėmusi pionierė, Sutvirtinimo sakramentą gavusi komjaunuolė, kartą grįžau iš mokyklos ir savo močiutei pasakiau, kad Dievas – tai Leninas, visur ir visame kame“, – pasakoja žurnalistė, LRT TELEVIZIJOS laidų ir filmų autorė Rūta Sinkevičienė. Antradienį Vilniuje, Valdovų rūmuose, pristatyta jos knyga „(Pra)Rasta karta“. Knyga, kaip ir to paties pavadinimo laida, siekia atkreipti dėmesį į sovietų valdžios paliktus spąstus.
Knygoje surinkta archyvinė medžiaga atskleidžia sovietinės propagandos rakursus, savo patirtimis dalijasi žinomi žmonės. R. Sinkevičienė tiki, kad ši tema itin aktuali Rusijos karo prieš Ukrainą kontekste, kai tarsi kartojamos neišmoktos pamokos.
„(Pra)Rastos kartos“ pristatyme dalyvavo knygos autorė R. Sinkevičienė, žurnalistės Algimanta Žukauskienė, Laisvė Radzevičienė ir Lietuvos ypatingojo archyvo istorikas Povilas Girdenis.
STRAIPSNIS TRUMPAI
- Knygoje nagrinėjama sovietinės propagandos įtaka ir jos palikimas šiandien. 2015 metų duomenimis, kas penktas žmogus atvirai ilgėjosi sovietų valdžios.
- Autorė ir kiti žinomi žmonės dalijasi savo patirtimis sovietmečiu, prisimenamas jaunimo maištas prieš santvarką.
- Diskusijos dalyviai kalbėjo, kad nostalgiją sovietmečiui gali kelti rožinė retrospektyva – jaunystės ilgesys, nubraukiant viską, kas tada buvo negerai.
Sovietų propaganda veikia iki šiol
Pradėdama diskusiją A. Žukauskienė pabrėžė, kad sąvoką „prarastoji karta“ įprasta sieti su Vakarų literatūra bei rašytojais, išgyvenusiais Pirmąjį pasaulinį karą ir apie jį parašiusiais kūrinių. Žurnalistė taip pat pripažino, kad iš pradžių į knygos „(Pra)Rasta karta“ idėją žiūrėjo skeptiškai.
„Galvojau, bus šifruotė – išrašyta visa tai, ką jau regėjome televizijos kanale. Tačiau šiandien galiu pasidžiaugti Rūtos žodžiu: labai turtingu, vaizdingu, nuoširdžiu. <...> [Žaviuosi] Rūtos darbštumu ir knaisiojimusi po archyvus“, – dalijosi A. Žukauskienė.
Paklausta, kaip nusprendė parašyti knygą, R. Sinkevičienė sakė, kad dar rengdama laidą „(Pra)Rasta karta“ matė, jog Lietuva – labai susiskaldžiusi. Pasak autorės, demaskuojant sovietinį palikimą televizijos ekrane teko sulaukti nemažo puolimo iš vis dar prijaučiančių sovietmečiui asmenų. Ji pastebėjo, kad kai kuriuos žmones sparčiai tobulėjančiais vaizdais, dirbtinio intelekto technologijomis ir tokiais socialiniais tinklais kaip „TikTok“ toliau veikia propaganda.
„Tam tikra kategorija žmonių jau nebesusigaudo, kad vaizdas tarnauja jų galvų okupacijai. Ši knyga – apie tai, kad šiuos spąstus mums paliko sovietų valdžia. <...> 2015 metų duomenimis, į šiuos spąstus buvo pakliuvęs kas penktas žmogus, kuris atvirai ilgėjosi sovietų valdžios ir kas nors ten jam labai patiko“, – teigė rašytoja.
Anot R. Sinkevičienės, sovietų įtaigos mechanizmai veikia iki šiol – net vaikai tebekovoja su tuo, kas buvo įkalta į galvas jų tėvams ir seneliams.
„Ši knyga – apie tai, ką reiškia butai nemokamai, ką reiškia mūsų skurdi vaikystė su visomis iliustracijomis iš šono, ką reiškia mūsų jaunystė, kaip mums propaganda iškreipia atspindį. Vadinasi, kad to, jog gyvenome bendrabučiuose po penkis ir mūsų puoduose baliavojo tarakonai su musėmis, neprisimename. Bet [prisimename], kaip buvo šaunu, nes buvome jauni. Visa tai – propagandos nudailinti dalykai“, – tvirtino autorė.
R. Sinkevičienė knygoje skaitytoją veda per savo asmeninę istoriją, kartu įpindama kitų žmonių patirtis: „[Rašiau per save] tam, kad vatnikai nesimuštų man už nugaros ir nesakytų, jog buvo ne taip. Tai – mano, sovietinės rentgenologės dukters, gyvenimas, požiūris ir prisiminimai.“
Maištingiausias buvo jaunimas
Buvęs pankas P. Girdenis dalijosi prisiminimais apie bene maištingiausią visuomenės dalį – jaunimą. Jie ieškojo plyšių geležinėje sienoje ir gaudė viską, ką tik pavykdavo, iš Vakarų: madą, muziką, neformalius judėjimus.
„Besidarbuodamas su archyvų dokumentais, pradėjau lyginti miesto legendas, sklidusias Vilniuje maždaug 1984 metais, su dokumentuose užfiksuota informacija. Kas paradoksalu – labai didelė dalis to, ką laikiau visiškais gandais, buvo patvirtina KGB Vilniaus skyriaus pažymose, ataskaitose, operatyvinio stebėjimo bylose“, – sakė istorikas.
Jis atskleidė, kad kultinė to meto pankų asmenybė Varveklis išties planavo iš Revoliucijos muziejaus pavogti kulkosvaidį, su bičiuliais Drakonu ir Strausu planavo bėgti lėktuvu į Vakarus, buvo pasigaminę savadarbį ginklą. Maža to, Vilniuje išties egzistavo jaunimo grupuotė „MK“. Jos pavadinimas reiškė „mušk kacapą“.
Vadinasi, kad to, jog gyvenome bendrabučiuose po penkis ir mūsų puoduose baliavojo tarakonai su musėmis, neprisimename. Bet [prisimename], kaip buvo šaunu, nes buvome jauni.
R. Sinkevičienė
„[Buvo gandas, kad] tarp Antakalnio ir Žirmūnų, ant Neries upės ledo, vasario 16-osios rytą [atsirado] kojomis ištryptas užrašas: „Ruskiai, eikit namo.“ Irgi galvojau, kad čia visiška pasaka. <...> Pasirodo, saugumiečiams buvo labai sunku likviduoti tą užrašą. Ledas ir iš vienos, ir iš kitos pusės atitirpo, jokio sniego, o užrašas ištryptas ant ledo. Kas buvo atrasta? Vieno žmogaus 42–43 numerio batų pėdsakai. Viskas. Įvykis neištirtas“, – pasakojo P. Girdenis.
Savo ruožtu R. Sinkevičienė priminė, kaip vaikams į galvas būdavo kišamos dainelės apie Staliną, kaip moterys, grįžusios namo po dviejų darbų, toliau plušdavo, norėdamos bent šiek tiek finansiškai prisidurti prie atžalų auginimo ir, galiausiai, kaip žmonės išmoko maustyti sovietų valdžią. Pasak autorės, skaudžiausia tema jai – sovietų nuodėmės.
„[Yra] unikalios medžiagos ir interviu. Pavyzdžiui, žmonės, kuriems sovietiniai psichiatrai dėl jų pažiūrų išrašinėdavo diagnozes, šiandien su tomis diagnozėmis turi teisintis pas šių dienų psichiatrus. Pas juos turi ateiti, norėdami gauti pažymą vairavimui ar ginklui“, – pažymėjo rašytoja.
Knygoje ji taip pat pasakoja apie sovietų vykdytą „vaikų nusavinimo planą“.
„Tai buvo masinis reiškinys. Visas tas vaikučių penėjimas, perėmimas, tie jų sportavimai, blusinėjimai, utėlinėjimai, tikrinimai, ar nagai nukirpti, būdavo toks sovietų valdžios vaikų pasisavinimo būdas. O tėvas išvis galėdavo būti laisvas. Nemoki alimentų – nieko nieko, gyvenk toliau“, – sakė R. Sinkevičienė.
Rožinė retrospektyva ir nedingstančios ydos
P. Girdenis pastebėjo, kad leidinyje apžvelgtos bent kelios kartos. Pavyzdžiui, gimę po 1965-ųjų, kaip ir knygos autorė, vadinami X karta.
„Viena, kai žmonės tais laikais gyveno suaugusiųjų gyvenimą. Kiti, pavyzdžiui, mano karta, auklėta ir auginta gyventi sovietinėje santvarkoje. O pradėjus gyventi savarankiškai, epochos pasikeitė. Tokia lūžio karta“, – įžvelgė P. Girdenis.
Svarstydami apie nostalgijos sovietmečiui reiškinį, diskusijos dalyviai kalbėjo, kad ją kelti gali vadinamoji rožinė retrospektyva – jaunystės ilgesys, nubraukiant viską, kas tada buvo negerai. P. Girdenis antrino, kad jei asmuo neįjungia kritinio mąstymo, atsigręžęs į praeitį mato tik tai, kas buvo romantiška, o į tokius laikus norisi grįžti.
„Bent aš nesusidūriau su jaunais žmonėmis, liaupsinančiais sovietinį laikotarpį. Pavyzdžiui, kad ir mano vaikai <...> man labai gražiai pasako „jūs ten iš akmens amžiaus“, ir tuo viskas baigiasi. Tie laikai jiems atrodo kaip nereali pasaka“, – tikino jis.
Be to, P. Girdenio manymu, kai kurios ydos nepriklauso nuo epochos.
„Todėl tos ydos niekur nedingsta, pasikeitus santvarkai. Nepotizmas, kyšiai, kitokios visuomenės ligos. Tik tiek, kad jaunimas nesupranta vieno dalyko. Laisvę, kurią turi, jie priima kaip duotybę. Jiems nesuvokiama, kaip jos gali nebūti“, – kalbėjo istorikas.
Knygą rekomenduoja ir jaunajai kartai
R. Sinkevičienė teigė, kad, parašius šią knygą ir sukūrus kelis filmus, pavyko visapusiškai išeksponuoti sovietų okupaciją. Autorė apgailestavo, kad dėl sovietų okupacijos Lietuva prarado daugybę šviesių žmonių tremtyje ir lageriuose.
„Kaip jie mus žudė, kaip jie mus kankino, <...> kaip jie mums sakė, kad „džiaukitės, jog mes ketvirti pagal mėsos gamybą pasaulyje“, nors matėme tik kiaulės uodegą ir kanopas. Iš visų pusių išeksponavusi šį bendrą vaizdą, galiu pasakyti tik tiek, kad taip gaila, taip baisu, jog mes, kaip valstybė ir tauta, netekome tiek žmonių. Dabar būtume kitame sąmoningumo lygyje, jei tie žmonės, jų vaikai, palikuonys gyventų su mumis. Pas mus su sovietų okupacija nebūtų priplaukusi tokia banga ruskių iš Rusijos, iki šiol neišmokusių lietuvių kalbos“, – dalijosi R. Sinkevičienė.
Tuo tarpu L. Radzevičienė pripažino, kad šią knygą pirmiausia duos paskaityti savo vaikams.
„Mano dukra sakydavo: „Mama, papasakok apie laikus, kai jūs bananų neturėjote.“ Manau, kad [paskaityti knygą] bus labai įdomu ir jai, ir ypač dvidešimtmečiam sūnui. Jo galvoje pasaulio lygybės, teisingumo idėjos be galo gyvos, patrauklios. Manau, kad jis, perskaitęs šią knygą, daugiau suvoks“, – pasakojo žurnalistė.
L. Radzevičienė atskleidė, kad norėtų, jog „(Pra)Rastą kartą“ perskaitytų ir jos žentas iš Londono.
„Kai bandome pasakoti jam apie tą laikmetį, jis sako: „Vis tiek negaliu patikėti. Negali būti, kad taip buvo. Perdedate.“ Vienąkart, kai man visai trūko kantrybė, jam pasakiau: „Neilai, tikrai nenoriu, kad būtum tuo laiku gyvenęs“, – dalijosi ji.
Tiesa, R. Sinkevičienė atskleidė, kad nemažai temų į knygą netilpo: menas, Bažnyčia, seksas ir kitos. „(Pra)Rasta karta“ baigiasi sakiniu: „Keisti buvo tie Tarybų liaudies gyvenimo ir dauginimosi ypatumai.“
Mano dukra sakydavo: „Mama, papasakok apie laikus, kai jūs bananų neturėjote.“
L. Radzevičienė
Ši knyga, gimusi iš R. Sinkevičienės per LRT TELEVIZIJĄ kurtos laidos „(Pra)Rasta karta“, yra bendras LRT ir leidyklos „Alma littera“ projektas.
Kaip skelbta pranešime žiniasklaidai, prisiminimais knygoje dalijasi dainininkas Andrius Mamontovas, profesorius Donatas Katkus, režisierius Vytenis Pauliukaitis, dainininkas Žilvinas Žvagulis, žurnalistė, knygų autorė Inga Liutkevičienė, psichiatras Valdas Banaitis, Lietuvos sutrikusio intelekto žmonių globos bendrijos „Viltis“ vadovė Dana Migaliova, šviesaus atminimo žurnalistas Ramūnas Terleckas, menininkas Gitenis Umbrasas, žurnalistas, rašytojas Andrius Užkalnis, žurnalistas, dokumentinių filmų autorius Rimas Bružas, ekonomistė Aušra Maldeikienė ir kiti.
Nepraleiskite svarbiausių kultūros naujienų ir gaukite jas kiekvieną penktadienį į savo elektroninio pašto dėžutę užsisakę LRT kultūros naujienlaiškį. Šio naujienlaiškio nenorėsite atsisakyti.
