Vasario mėnuo žymės reikšmingą debiutą operos solistės Asmik Grigorian karjeroje. Austrijos sostinėje Vienoje ji pirmą kartą atliks Normos partiją to paties pavadinimo Vincenzo Bellini operoje. Būtent ši rolė nemažai daliai vyresnių operos mylėtojų Lietuvoje siejasi su nepakartojamu Irenos Milkevičiūtės atlikimu. Ji buvo pirmoji Lietuvos Norma, kurios klausėsi ir Europos publika, rašoma Sigitos Ivaškaitės parengtoje publikacijoje.
Žengti tėvų pėdomis – vienas sunkiausių kelių profesijoje ir Asmik tą žino puikiai. Būdama vienu metu ir operos solistų dukra, ir dviejų vaikų mama, ne kartą Geriausia operos soliste tituluota moteris kurdama Normos rolę prisipažįsta sulaukusi netikėto atsiminimų pliūpsnio, bet tuo pačiu metu ir kitaip pažvelgusi į savo dabartį, neseniai kartu lipus į sceną su sūnumi Nojumi Vilniuje atliktoje „Salomėjoje“.
„Tikrai anksčiau nesusimąstydavau apie mano ir Nojaus buvimo scenoje ryšį, jaudulį. Viena yra, kai pats esi vaikas, o kita – kai scenoje yra tavo atžala. Gerai atsimenu, kaip stipriai jaudindavausi už tėvus scenoje, kažkas panašaus vyksta, kai stebi pasirodant savo vaiką. Tik, galbūt, žiūrint į jį, tame jaudulyje nemažai sumišimo: džiaugsmo, atsakomybės ir kaltės jausmo, kurio vaikystėje, žinoma, praktiškai nėra. Tuo pačiu metu tai yra nerealu, nes širdy ir prisiminimuose esi lygiai tas pats vaikas, koks buvai tada scenoje su savo mama, ir negali patikėti, kad visa tai iš viso vyksta, kad laikas taip greitai bėga. Jaudulio nepaskaičiuosi. Žinoma, būnant kartu su šeima scenoje viskas „pliusuojasi“: asmeninis jaudulys ir išgyvenimas už kitą“, – sako A. Grigorian.
Jei gyvenime mano vaikam kažkas nesiseks, – būsiu kalta aš.
Jos mama iš savosios perspektyvos šiandien jautriai vertina menininkų tėvų gyvenimo kelio ypatumus: „Visada sakiau, jei gyvenime mano vaikam kažkas nesiseks, – būsiu kalta aš, nes negalėjau jiems skirti tiek daug laiko. Laiko, kurį iš mūsų labai atima specialybė. Balsas – jautrus ir su visu kūnu susijęs instrumentas. Privalai tapti ypač organizuotas, kad šimtu procentų galėtum pasirodyti spektaklyje. Juk publikai neįdomu, ar tavo vaikas sveikas, ar serga namuose. Auginant Astutę (taip Irena vadina Asmik, – aut. past.) buvo dar daugiau atsakomybių, – ne tik prieš savąją publiką, bet ir tarptautines žiuri dalyvaujant konkursuose ar dainuojant užsienyje. Manau šiandien jai viską suderinti lygiai taip pat sunku, kaip ir man tada.“
– Kuris dukros karjeros etapas jums buvo sunkiausias stebėti iš šalies?
Irena Milkevičiūtė: Sunkiausia visada pradžioje, ir naujam žmogui scenoje, ir jį stebinčiam. Laikas ir praktika moko, o ji tik baigusi studijas iš karto papuolė į Nacionalinį operos ir baleto teatrą. Kaip ir mano, jos diplominis darbas buvo Violeta „Traviatoje“, o tai yra tikras riešutėlis sopranui: čia ir koloratūros, ir daug dramatinio dainavimo.
Tikrai labai jaudinausi, nes tuomet jai dar reikėjo laiko, kad būtų iš tiesų techniškai pasiruošusi. Išgyvenau, eidavau į jos spektaklius ir niekaip negalėjau būti paprastu klausytoju, iki dabar daug analizuoju klausydama, net sunku būna pajusti visumą. Tada, atrodo, net į priekį numatydavau, nujausdavau, kur jai bus sunku. Tačiau laikas gydo ir moko, praktika viską sustato į vietas.
– Kada pasijutote ramiau? Galbūt galėjote ją „paleisti“?
Irena Milkevičiūtė: Ramiau darėsi jai pradėjus dainuoti užsienyje, kai atsirado Zalcburge pastatymai, o su Baterflai ji jau praaugo pati save. Jaučiau, kad jau nebegaliu nieko nei pridėti, nei atimti. Jau daug anksčiau savo žurnale buvau įrašiusi: dabar jau aš galiu mokytis iš jos. Iki to vis rasdavau, ką pakomentuoti, susiskambindavom, tardavomės, pratimais dalindavomės, bet tuo momentu pasakiau, kad nuo dabar mokysiuosi iš jos.
Dabar jau aš galiu mokytis iš jos.
– Asmik, kaip tuo metu augdama profesinėje srityje jauteisi pati?
Asmik Grigorian: Sunkiausia visgi yra tas savivertės auginimas. Negaliu kalbėti už kitus panašiai augusius, bet mane visada lankydavo gėdos jausmas, užtrukau, kol išėjau iš to etapo. Po jo taip pat sudėtinga, nes stengiesi rasti būdą būti kartu, bet likti savame kelyje. Sudėtinga savo viduje išlipti iš bandymų būti tokiam geram, kokie buvo tavo tėvai, net nežinau, ar jau pavyko ir ar kada visu šimtu procentų pavyks. Tačiau visa tai slypi giliai viduje.
Tuo pat metu dabar jaučiu, jog ne tik nebe gėda prieš tėvus visiems garsiai pasakyti, kieno aš dukra, bet ir norisi tą sakyti garsiai, dedikuoti spektaklius. Norisi, kad pasaulis juos pamatytų, prisimintų per mane.
Buvo labai svarbus momentas 2019-aisiais padainavus La Scaloje. Sudainavau ir supratau, kad tai yra taškas. Kažkada seniai galvojau, kad galbūt norėčiau dainuoti kitą stilių, populiariąją muziką, bet užsibrėžiau sau, jog pirma pasieksiu ko nors operoje, kad niekas nesakytų „operoj nepavyko, tai popsą nuėjo dainuoti“. Maniau, kai pasieksiu TAI, galėsiu daryti ką noriu. Ir padainavus La Scaloje aplankė būtent tas „pasiekto taško“ jausmas: pagaliau galiu daryti ką noriu. Bet... supratau, kad jau darau tai, ką noriu (juokiasi).
Dabar noriu, kad per mano darbus pasaulis pamatytų mano tėvus.
O jausmas, kad jau nebesu tėvų šešėly, taip pat aiškiai aplankė dainuojant „Mirusį miestą“ La Scaloje. Per pertrauką į kambarį įbėga vyriškis, sakydamas: „Aš tris kartus einu tavęs klausytis, nebuvau anksčiau girdėjęs, bet tik dabar, trečią kartą, aš supratau, kad tu esi Gehamo dukra.“ Pasirodo, jis – vienas iš buvusių tėčio agentų. Tokie momentai matyt labiausiai primena, kad jau tikrai išžengiau iš to tėvų šešėlio. Dabar noriu, kad per mano darbus pasaulis pamatytų mano tėvus, per „Normą“ išgirstų ir pamatytų, kokia nuostabi buvo mano mamos Norma.
– Irena, o kokią operą dar norėtumėte sudainuoti kartu su dukra?
Irena Milkevičiūtė: Svajonėse yra dar tiek gražių nepadainuotų operų, bet jau viskas buvo. Štai kai Kaune Astutė suorganizavo mano jubiliejinį koncertą, atlikom duetus, beje, ir iš „Normos“. Buvo ir mūsų pasirodymas „Onegine“, štai Auklės partiją kartu su ja dar galėčiau atlikti.
– Kokio vaidmens dar linkite Asmik? Galbūt tokio, apie kurį ji pati dar nėra pagalvojusi?
Irena Milkevičiūtė: Operų gražių yra tiek, kad jai tik sveikatos palinkėti galima, kad kuo daugiau jų sudainuotų. Palinkėti, kad tik neperspaustų ir pataupytų save. Juk žinau, kaip ji apsikrauna darbais, o dar juk yra šeima, vaikai. Nojus jau didelis, tačiau ir juo ji nuolat rūpinasi.
– Tiesa, juk jis pas jus šiuo metu studijuoja Lietuvos muzikos ir teatro akademijoje, kaip ir anuomet Asmik?
Irena Milkevičiūtė: Taip, ir jis taip pat jau yra su mumis lipęs į sceną „Onegine“. Dar vaikas tada buvo, tad turėjom šeimos sceną drauge, tik jis dar nedainavo. O va iš tiesų tai dabar dainuoju su juo! Dabar dainuojame kartu su anūku.
Nepraleiskite svarbiausių kultūros naujienų ir gaukite jas kiekvieną penktadienį į savo elektroninio pašto dėžutę užsisakę LRT kultūros naujienlaiškį. Šio naujienlaiškio nenorėsite atsisakyti.
