„Pilviniai laimi, klausia – kam reikia Ukrainai padėti? Tas nežinojimas savo kilmės, savo laisvės istorijos žmonėms aptemdo sąmonę ir pilvo reikalai pasidaro svarbesni nei širdies reikalai“, – sako tapytojas, pedagogas, o dabar ir Nacionalinės kultūros ir meno premijos laureatas Arvydas Šaltenis.
LRT.lt kviečia geriau pažinti 2024 metų Nacionalinės kultūros ir meno premijos laureatus – kiekvieno jų paprašėme atsakyti į 10 klausimų, atskleidžiančių jų kelio pradžią, slaptus talentus ir ateities planus.
Žinia apie premiją dailininką pasiekė būnant pas dantistą. Vėliau teko jį ilgai įtikinėti, kad sutiktų pasikalbėti. Kūrėjas kartojo, jog netrokšta dėmesio ir neturi ko pasakyti. Tačiau patikinus, kad ir pati, jei būčiau jo vietoje, nenorėčiau kalbėti, jis sutiko. O pasakyti A. Šaltenis tikrai turi ką.
Klevėnuose, Anykščių rajone, pedagogų Rapolo ir Sofijos Šaltenių šeimoje gimęs A. Šaltenis nuo pat mažų dienų augo apsuptas gamtos ir kultūros, o tėvai įskiepijo pamatines vertybes, kuriomis dailininkas vadovaujasi iki šiol. Tai nenutrūkstama tiesos paieška, pagarba istorijai, tėvynei ir nuolatinis skriaudžiamųjų palaikymas. Išgyvenęs ištisą istorijos permainų laikotarpį šiandien dailininkas puikiai žino laisvės kainą ir nesustodamas remia Ukrainą.
Susitikome jo studijoje Antakalnyje, sėdėjome apsupti paveikslų, jau užbaigtų ir tik pradėtų, o aplink tvyrojo terpentino kvapas, toks savas tapytojui ir toks nepažįstamas man. Susėdome prie plačiai atvertų langų, lengvas žiemos šaltukas veržėsi vidun, tačiau šilumos pokalbyje netrūko. Kalbėtis su A. Šalteniu kitaip net ir neišeitų. Kiekvienas jo atsakymas – pilnas istorijų, o netikėtos situacijos gali virsti ir eilėraščiais, vienas tokių – ir tekste.
– Koks buvo jūsų pirmasis susitikimas su kultūra, menu?
– Kultūra yra ne tik menas. Kultūra yra ir tai, kaip su tavimi elgėsi tėvai, mokytojai, kaip žmonės bendrauja, o kartais – tvoras atsitveria, kaip jie prižiūri savo daržus ar dažo namus. Gyvenimo būdas yra kultūros reiškinys.
Mano tėtis buvo labai kultūringas provincijos mokytojas. Jis baigė Vytauto Didžiojo universitetą, matė Vydūną, klausė jo paskaitų, lankė B. Sruogos Teatro seminarą. Pats sakė, jog yra žurnalistas, bet rašė ir dramas, vertė knygas, pavyzdžiui, garsiąją Vydūno knygą apie 800 metų lietuvių ir vokiečių santykius, L. Rėzos karo dienoraščius. Namuose buvo pilna knygų, atsimenu tėtį vaikštantį ir deklamuojantį J. V. Gėtę ar F. Šilerį.
Mama irgi buvo mokytoja, lituanistė, mokė žemesnes klases. Pamenu, važiuodavom traukinuku į Anykščius dėdės Antano Vienuolio-Žukausko aplankyti. Antano Baranausko klėtelė dar neturėjo gaubto ir mes su broliais ten landžiodavome, žaisdavome slėpynių prie tų senovinių daiktų. Aišku, mums neleisdavo (šypsosi).
Tėvai brolį „vairavo“, kad jis tęstų rašytojų giminės tąsą (A. Šaltenio brolis – Saulius Šaltenis – LRT.lt), o aš nuo vaikystės norėjau paišyti, lankiau būrelį, darydavau kažkokius lėlių teatrus, bet visą laiką ir sportavau. Žaidžiau krepšinį. O dailės būreliui vadovavo Vytautas Petronis. Jis visada mus skatino ir girdavo, kokie mes stebuklai. Ir, ko gero, „nuvairavau“ gerai.
Kultūra yra ne tik menas. Kultūra yra ir tai, kaip su tavimi elgėsi tėvai, mokytojai, kaip žmonės bendrauja.
Dar vienas svarbus įvykėlis. Tėvas po karo šiaip ne taip pasistatė namus prie Utenos „Saulės“ gimnazijos, netoliese buvo likę raudoni dvaro stulpai, o dvare – gimnazija. Ant smėlėto takelio, kur po liūties bėgdavo upeliai, mes leisdavome laivelius. Vėliau atsekiau, kad A. Nyka-Niliūnas yra parašęs eilėraštį apie tai. Apie tai, kaip keliauja pro dvaro vartus, eina į Paskutinio teismo dieną prie angelo subintuotom kojom. Atradau, o po to su A. Nyka-Niliūnu sėdėjome Vilniuje ir kalbėjomės.
– Ar turite kokių kūrybos ritualų, įpročių?
– Turiu. Aš, ko gero, pelėda. Kai žinau, kad visi miega, einu dirbti. Tik tada reikia įsijungti dirbtinę šviesą... Visą gyvenimą noriu tapti vyturėliu ir taip sunkiai sekasi, bet bandau, gal dar pavyks.
O ritualai... Žinau, kad įkvėpimo nesulauksi, jei savęs nepriversi. Pradedi ir nežinai, kada užeina tas matymas, jutimas, jautrumas, bet kai leidiesi į tą tapybinį aktą, susiriši su drobe ar kur būdamas gamtoje tapai ir užmiršti viską – lieka tik peizažas, drobė ir tu, tai – didžiausia laimė. Tada nebematai ir žiūri, kad kiškis tupi ir tave stebi kelias valandas arba stirna žiūri. Atsimenu, sakiau – gerai gerai, žiūrėk (šypsosi).
Nežinau ar čia ritualas, bet reikia piešti bet kuriuo momentu. Viskas prasideda nuo tavo matymo, pajautimo, o tik po to pradedi galvoti, dėl ko tu taip jauti tą tiesą pasakyti. Galime maivytis, daryti šou, bet aš ir studentams sakau, kad svarbiausias dalykas yra charakterio tiesa, nebūtinai svarbu išorinį panašumą pagauti, bet pajausti vidų, žmogaus liūdesį ar akyse amžinybės dvelksmą, kuris pas mus visus yra. Kiekvienas charakteris ar peizažo, ar daikto, jo situacija yra unikali.
Kiekvieno menininko gyvenimas yra įdomus kaip tąsa, kaip jis gyvena su duobėmis ir be jų.
Didis įdomumas yra kaip jūs gyvenate. Klausia – ką paišyti, sakau – paišyk, kaip tu gyveni. Kiekvienam žmogui įdomiausias jo paties gyvenimas, kaip jam išgyventi, mus bombarduos ar nebombarduos, ruoštis ar nesiruošti. Žiūrėdamas į jo kūrybą gali suprasti, kaip jis gyvena.
O aš tada savo gyvenimą tikrinu lygindamas. Juk filme ieškome motyvų ir apsidžiaugiame, kai herojus į mus panašus. Tada šokinėjame iš džiaugsmo ar verkiame kartu.
– Jeigu jūsų gyvenimas būtų filmas ar knyga, kokio žanro jis / ji būtų, kokį pavadinimą duotumėte ir kodėl?
– Savo eilėraščių ir piešinių knygą pavadinau „Paveikslėliais“, o žodis „eilėraščiai“ – nubrauktas, nes savęs nelaikau poetu, tiesiog kažkas rašosi ir kartais užsirašo. Kalbant apie pamatymą, pajautimą, vieną savo parodą pavadinau „Paišau kaip gyvenu“, kad ta tiesa būtų.
Labai nesmagu matyti šou, kurie diskredituoja menininkus. Meno kūrimas – rimtas dalykas, žiaurus darbas, savęs paaukojimas, o kai iš to daro triukus... Nekalbu apie tai, kiek yra tų varžybų ir kaip tai vaikus pratina visą laiką varžytis.
Kiekvieno menininko gyvenimas yra įdomus kaip tąsa, kaip jis gyvena su duobėmis ir be jų. O dabar sakoma, kad turi visą laiką būti žvaigžde, žibėti, čia ne pavyzdžiai, tai tiesiog skaudina.
O dar kai žinai, kad ten, apkasuose, sėdi jauni ir vyresni, žiūri į dangų ir galvoja, ar ten žvaigždė ar raketa... O mes čia sėdim, krizenam, šokinėjam iš džiaugsmo.
Žurnalistų atsakomybė – didelė. Pamenu, kažkada, kai buvau rektoriumi, sakiau, kad reikia priimti žurnalistus į magistrantūrą, kad jie padirbėtų su menininkais ar, jei rašo apie mokslą, pabūtų su kokiais fizikais, kad įsigilintų.
– Sakėte, kad kiekvienas menininkas turi kelią su duobėmis ar be jų, kaip ir kiekvienas žmogus. Jei galėtumėte pakeisti vieną dalyką savo patirtyse – ką keistumėte ir kodėl? O jei nekeistumėte, kodėl?
– Daug visokių klaidų, nesąmonių padarai. Kažką įsimyli, paskui nusivili. Bet tai žmogui normalu. Kartais nesuvaldai savo jausmų, įskaudini, paskui graužiesi, bet ką pakeisime?
Dabar, atrodo, esi protingesnis. Ir galvoji, kad jei gyventum – tai kitaip. Bet ir vėl darytum klaidas, nes mumyse visą laiką gyvena ir velnias, ir angelas. Visada yra dualizmas, kaip ir paveiksle – yra tiesi linija ir lenkta, yra šviesa ir tamsa. Ir tie mūsų santykiai „persikrausto“ į paveikslus kaip santykiai tarp spalvų.
Dabar sakoma, kad turi visą laiką būti žvaigžde, žibėti, čia ne pavyzdžiai, tai tiesiog skaudina.
Menininkas turi būti kuo jautresnis žmogus, kad perkeltų tuos subtilius žmonių tarpusavio dalykus ar net didesnius socialinius visuomenės santykius į paveikslą, o ne žaistų dėl formos, stengtųsi būti įspūdingesnis ar ką nors laimėti.
– Ar turite kokį nors slaptą talentą, kuris galėtų nustebinti net jūsų draugus?
– Staliaus. Man labai patinka dirbti su medžiu, obliuoti, kalti. Padariau visus stelažus čia, namie. Seniau, kai nebūdavo galima nusipirkti, pats viską meistraudavau. Kaime sūnui buvau pažadėjęs balkonėlį, dabar jau anūkei. Ir taip darai visą gyvenimą, nes trūksta laiko.
Iš tėčio sužinojau, kad mano senelis Antanas, kurio nemačiau, nes jis mirė, kai tėtis buvo mažas, pats pasistatė namą. Ir aš turiu jo stalą be vinių. Ir galvoju apie tą geną – kokia genetika svarbi kalbant ir apie meną. Sakau – charakteris. Ar žinote, iš kokios jūs vietos, savo tarmę, senelius? Tai svarbu, kad nebūtum mankurtas. Turi pažinti savo protėvius ir vietą, kurioje užaugai.
Pavyzdžiui, suvalkiečiai visada paišo lygius horizontus, padeda daiktą ir viskas, turime A. J. Kūrą, V. Antanavičių. O pas aukštaičius – kalnas, pakalnė. Pas mane – pilna įstrižainių. Bet, pavyzdžiui, nors A. Švėgžda – aukštaitis, jis nuo lygumų. Mano mokytojas A. Gudaitis – iš Žemaitijos, jo darbuose – taip pat įstrižainės.
Tai įsirėžia į mūsų esybę, į mūsų kūną. Paklaidžioji, paklaidžioji besimokydamas, gal esi lyrikas, bet norisi būti galingam, smarkiam ar piktam, o paskui grįžti prie savo esmės. Niekur nuo savęs nepabėgsi.
– Jei reikėtų rinktis vieną filmą, knygą, spektaklį, dailės ar muzikos kūrinį, kuris išliktų po pasaulio pabaigos, kas tai būtų?
– Rembrandto „Sūnaus palaidūno sugrįžimas“. Todėl, kad jame – esminis dalykas. Paveiksle – išvarytas iš namų, pabėgęs, nusikaltęs sūnus grįžta namo, klūpo prieš tėvą, o tėvas – uždėjęs savo drebančias rankas ant jo pečių, ant suplyšusio rūbo. Tas rūbas – tarsi žemėlapis. Ir tėvas jam atleidžia.
O mes nemokame atleisti. Kas vyksta mūsų politikoje? Tąsosi, pila pamazgas, ne kad padėtų, pasakytų – atsiprašau, nelysiu, esu prisidirbęs. Ne, žmogaus godumas [veda].
Pamenu, per Sąjūdį Dailininkų sąjunga pati pirma atsiskyrė nuo bendros sąjungos. 1989 m. priėmėm nutarimą išeiti iš Tarybų Sąjungos dailininkų sąjungos. Nors mus ten už skvernų laikė, buvo rusų, kurie palaikė, ypač toks dailininkas uralietis. Jis atvyko čia per Sausio įvykius, susirado mane ir paprašė leisti jam pasisakyti per mitingą. Kadangi buvau Sąjūdžio iniciatyvinės grupės narys, tą ir padariau.
Nežinojimas savo kilmės, savo laisvės istorijos žmonėms aptemdo sąmonę ir pilvo reikalai pasidaro svarbesni nei širdies reikalai.
Ir jis pasakė: „Jūs – širdiniai, jūs turite nepriklausomybės, laisvės tikslą, o mes – pilviniai, mums, kad tik prikimšti pilvą, geriau gyventi, mes neturim šito tikslo, tuo mes ir skiriamės.“ Tai man labai įstrigo, ta kova ir dabar pasaulyje vyksta. Pilviniai laimi, klausia – kam reikia Ukrainai padėti? Tas nežinojimas savo kilmės, savo laisvės istorijos žmonėms aptemdo sąmonę ir pilvo reikalai pasidaro svarbesni nei širdies reikalai.
– Ar yra toks žmogus, kuris jums labai imponuoja, kuriam rūpi širdies reikalai? Jei turėtumėte galimybę pabendrauti su bet kuriuo menininku iš praeities, kas tai būtų ir apie ką kalbėtumėtės?
– Aš ir dabar bendrauju, esu M. K. Čiurlionio draugijos tarybos narys, o garbės pirmininkas – Vytautas Landsbergis, parašęs apie M. K. Čiurlionį daug knygų. Jis ir yra pasakęs, kad užmiršome dvasinius dalykus.
Jei valdžia gerai daro, reikia ją palaikyti. Kaip galima tyčia kaišioti pagalius? Taigi visi nuvažiuosime į griovį. Esu buvęs miesto savivaldybės Kultūros, švietimo ir sporto komiteto pirmininku, prisižiūrėjau, kaip žmonės tyčiomis oponuoja, nebelikę meilės net savo priešui. Reikia mylėti žmones.
Krikščionybėje viskas sudėta į 10 paprastų eilučių. Viename leidinyje skaičiau, kad pasaulis nesivystys, jei nebus suderintos žmogaus teisės su pareigomis, kol jos nebus tokio paties svarbumo.
– Kalbame apie vertybes, pareigas, apie praeitį. Koks gražiausias atsiminimas jus lydi galvojant apie visus šiuos metus, praleistus kultūros pasaulyje?
– Daug jų yra. Pavyzdžiui, kai grįžau iš kariuomenės, mane pasitiko A. Gudaitis ir pasakė, kad svarbu ne spalvos, ne kuo žmogus apsirengęs, o stuburas ir struktūra. Galvoju, tas, kuris mus mokė spalvų, giliai pajausti santykius... Ne, jis to neatmetė, jis tik bakstelėjo, kad svarbiausia – pati sąranga, paveikslo režisūra, kuri mus pasitinka.
Mes kartais fetišizuojame, kad „lietuvių mokykla yra tokia“, bet ji visokia. Tai išplaukia iš žmogaus prigimties. Yra racionalių žmonių, yra siurrealistiškai ar daiktiškai, yra jausmiškai mąstančių. Aš gal prie pastarųjų, nors kartais norisi ir tylų darbą padaryti.
Niekur nuo savęs nepabėgsi.
Pamenu, kai grįžau, mane mokyti paskyrė L. Surgailį. Jis, vertindamas tokius minkštai pritapytus darbus, pasakė, kad „mes šiauriečiai, ant mūsų lyja, mums reikia stogo, mums nekaba bananai ir apelsinai“. Ir man taip trinktelėjo, kad jis teisybę sako.
O aš tada, grįžęs iš kariuomenės, piktas, pamatęs visą tą „imperijos“ esmę, tą muštrą, tą ideologiją, irgi pradėjau nejučiomis sakyti, kad reikia kalbėti teisybę, apie tokį gyvenimą, koks jis yra, koks yra ne tik mūsų asmeninis, bet ir visus liečiantis gyvenimas. Kažką tokio ir paišau. Tai, ką matome ir jaučiame visi, tada žmogų ir veikia. Pamenu, karta prieš mus labai gerai tapė, visa Tarybų Sąjunga kalbėjo, kokia Lietuvoje tapyba, bet tai buvo ėjimas į abstrakciją, į gražią tapybą, ne į tiesą.
– Kokį patarimą duotumėte sau jaunystėje? O gal turite gyvenimo moto?
– Net nežinau. Mus auklėjo sovietiška mokykla, bet, ačiū Dievui, tėvai buvo kitokie, buvo kitokia aplinka, pokaris. Mačiau, kaip veža žmones iš kaimų, kaip jie atsisveikina, verkia.
Arba buvo vasario 16-oji. Mes maži vaikai, ir tėvas šaukia visus prie lango, o ten, prie „Saulės“ gimnazijos, aukščiausioje eglėje – iškelta trispalvė. Kareiviai laksto, o tėtis – išsišiepęs. Pirmą sykį matėme.
Turėčiau duoti patarimą sau jaunystėje? O moto... Man daug kas sako, kad aš savęs nežiūriu, kad per daug atiduodu. Aš kai puoliau mokyti, žiūriu, darau tą patį, ką ir tėvas darė. Jei matai, kad tave girdi, klauso – kalbi.
Niekada nesiruošiu – einu, matau situaciją ir kalbu. Pavyzdžiui, dabar – unikali situacija. Atidaryti langai, nes jums trūksta oro dėl terpentino kvapo. Galima parašyti eilėraštį ir jis bus originalus, net nesugalvosi.
Kai mes kalbėjom, kalbėjomės,
Kad reikia langus atsidaryti,
Nes tvyrojo ten terpentino kvapas,
Mus persmelkė...
Ir va, susikurtų visai teisybė, kuri yra tiesa, ne fotoaparatinė. Dabar nufotografuoja ir perpaišo, o aš sakau – baikit, čia tik priemonė, kad neužmirštumėte. Tapydamas turi ir šaltį nupaišyti, ir tiesą. Įsibrauna technologijos – kam vargti, jei galima greičiau. Tačiau kur ta gyvybė, žmogaus jausena? Gali išmokti puikiai nukopijuoti, bet kaip parodyti matymą, jauseną, tam ir mokosi, o mes mokomės iš jų.
Klausėte, ką pakeisčiau savo patirtyse. Galbūt per daug atsidaviau ir paaukojau toms armijoms mokinių. Katedroje visi mano mokiniai dirba kartu, galvoju, jau nebefaina, išėjau iš vedėjų, gal turėsiu laiko daugiau su savimi pabūti.
Liūdnas laikas, nes vyksta karas. Negaliu džiūgauti dėl premijos. Manau, kad esu nevertas. Tai premija mano laikui, mano žmonėms, su kuriais buvau.
– Apdovanojimą lydi ir piniginė premija. Ką planuojate nuveikti?
– Grąžinsiu skolas, kaime ką nors padarysiu, galėsiu labiau padėti Ukrainai.
Visą laiką remiu Ukrainą, jie savi ir mus laiko savais. Tai istorinis kraujo ryšys, o saviems aš padedu. Turėčiau gyventi kur nors atsiskyręs miške, bet kai algelę sudedi su pensija, gali ir anūkei, ir sūnui, ir marčiai padėti. Reikia išlaikyti ir dirbtuves. O svarbiausia, padėti Ukrainai. Bet nesinori girtis ar reklamuotis.
– Geri pavyzdžiai įkvepia.
Nepraleiskite svarbiausių kultūros naujienų ir gaukite jas kiekvieną penktadienį į savo elektroninio pašto dėžutę užsisakę LRT kultūros naujienlaiškį. Šio naujienlaiškio nenorėsite atsisakyti.
