„Esu pasakų mylėtoja. Ir dabar tebesekam šiurpes, tai yra klasikinės lietuvių liaudies pasakos. Kas man brangu pasakose, tai gaivinti prigimtinę teisę būti suaugusiems, nes ji šią dieną yra atimta. Mes visur matom prierašą „vaikiškos pasakos“. Aš norėjau knygą pavadinti pasakos suaugusiems, bet man rekomendavo, kad pasakos neskirstomos, bet mes matome, jog skirstomos“, – sako Greta Gudelytė.
Greta Gudelytė, pernai laimėjusi Lietuvos rašytojų sąjungos leidyklos Pirmosios knygos konkursą ir išleidusi pirmąją prozos knygą „Žiemojimas su mirusiais“, iki šiol buvo geriau žinoma kaip teatro kūrėja – viena iš Apeirono teatro steigėjų, aktorė ir režisierė, performansų kūrėja ir atlikėja. Rašymas neatsiejama jos kūrybos dalis: scenarijai, pjesės, knygų adaptacijos.
– Drauge su kolege Egle Kazickaite prieš daugiau nei dešimtmetį įkūrei Apeirono teatrą, kuriame gilinatės į ritualinį, fizinį teatrą. Kodėl patraukė būtent tokios raiškos teatras?
– Visi studijuodami pradedame nuo klasikinio teatro, jis daugeliui aktorių ir režisierių tampa nusivylimu. Tada įvyksta vidinė krizė, nustoji tikėti, iš naujo ieškai, kas galėtų padėti tikėti teatru, kas tas teatras. Mano gyvenime lūžis įvyko, kai išvažiavome į Marinos Abramovič instituto organizuojamą stovyklą Graikijoje „Cleaning the House“. Tas ne vaidybos, o patyrimo menas man pradėjo atrodyti priimtinesnis. Scenoje ieškoti ne vaidybos, ne melo, o patyrimo kartu su žiūrovu yra alchemija. Tu vis tiek vaidini, bet, ką bandai daryti, bandai nevaidinti.
Klasikiniame teatre nereikia apsimetinėti, kad nevaidini, vaidini, toks tikslas. Žiūrovas žino, kad meluoji, ir visi tikime tuo melu, toks sutarimas. O performatyviame mene veikia kiti principai, būtent tas ištvermės, savęs tyrinėjimo dėsnis, savęs tyrinėjimas realiose, nesurepetuotose aplinkybėse, gal ir ekstremalumo daugiau, netikėtumo, glaudžiau susieina su realiu gyvenimu, ten ir palinkau į tyrinėjimus.
– Prisistatydama knygoje trumpai apie save rašai: „Augau Panevėžyje prie Petro ir Povilo bažnyčios. Ten važinėjau „Volga GAZ 24“, kuri anksčiu priklausė D. Banioniui, vėliau vienam mafiozui, paskui mano dėdei.“ Ar tavo profesijos pasirinkimui gimtasis Panevėžys, miesto kontrastai turėjo įtakos?
– Didžiulę įtaką man padarė ir tik dabar tai suprantu. Suformavo pamatą, kur disonuoja realybės, ką vienu metu patyriau kaip vaikas. Davė labai dualų pasaulio suvokimą, kartu liberalumą ir pasaulietiškumą tame pačiame Panevėžyje, kuris tuo metu laikytas labai uždaru miestu. Iš tikrųjų mano dėdė Serioža važinėjo „Volga“, kurią nusipirko iš Okuličiaus, buvo toks verslininkas, su tokia įdomia praeitimi, galbūt kažkas atsimena gaujų susirėmimus. Okuličius „Volgą“ nusipirko iš Donato Banionio, o Banionis buvo Juozo Miltinio aktorius, vienas mylimiausių. Banionį gerai atsimena ir mano tėvai, ir seneliai, kurie Panevėžyje gimė ir augo, ten viskas persipynę.
Daiktai keliavo iš žmonių pas žmones, namas, kuriame augau, matęs prieškario laikų istorijas. Pati vieta, kur susikirsdavo romų bendruomenė, gyvendavo. Atsimenu, tokiame rudame name prie Nevėžio pardavinėjo aguonų viralą, o čia pat eidavo procesijos į kapines ir šventieji kunigai laimindavo aplinką. Tas susikirtimas kaip Indijoje – viskas vyko šalia, kelių metrų atstumu. Atvažiuoja „Audi 80“ pirkti viralo, o čia eina kunigai ir krapija. Taip buvo. Nebuvo tokios kontrolės, buvo grupuočių laikai, dar augau Tulpiniams besiskirstant, išvažiuojant į Ispaniją.
Mačiau visas tas gaudynes ir tą visą sistemą, kurioje policija dar tuo metu neaišku kieno pusėje buvo, todėl kviesdamas į vadinamąją kultūrkę policiją tu gerai pagalvoji, ar verta. Dar mačiau tų laukinių vakarų galiuką, nes buvau paauglė, pats gazas, 15–16 metų. Tai yra laikas, kai visur kiši nosį, viską nori išbandyti, situacijų būta visokių.
– Atmintis, praėjęs laikas, išgyventos emocijos – kiek tau yra svarbi emocinė atmintis?
– Emocinė atmintis nėra pasirinkimo dalykas, kiek į tave įsirėžia tą akimirką ir palieka žymę, tiek paskui ta žymė, priklausomai nuo to, kaip tu dirbi su savimi, kaip tu augi kaip asmenybė, transformuojasi, ji gilėja arba anka arba išsikreipia, bet ji visada lieka.
Būtent pasakose mes šiandien sutinkame tokių žiaurių neestetiškų ir psichologinių fizinių vaizdavimo momentų.
Jeigu yra faktų knygoje iš gyvenimo, aš pati negalėčiau pasakyti jau tiksliai, kiek jie yra iškraipyti, kiek tikri, nes atmintis, kaip ir istorija, niekada nėra objektyvi. Be abejo, tai yra svarbu, nes praeitį mes prisimename iš esmės, tai pagrindinė priemonė suvokti padarytas klaidas, sąmoningėti, padaryti išvadas, nes jeigu tu nesuvoki praeities, klaidos arba teisingo sprendimo, tai kur tavo bazė, nuo kurios tu atsispiri?
– Knygą „Žiemojimas su mirusiais“ įvardiji kaip animistines pasakas. Kuo tau artimas pasakos žanras?
– Yra du aspektai. Vienas dalykas, esu pasakų mylėtoja. Ir dabar tebesekam šiurpes, tai yra klasikinės lietuvių liaudies pasakos. Kas man brangu pasakose, tai gaivinti prigimtinę teisę būti suaugusiems, nes ji šią dieną yra atimta. Mes visur matom prierašą „vaikiškos pasakos“. Aš norėjau knygą pavadinti pasakos suaugusiems, bet man rekomendavo, kad pasakos neskirstomos, bet mes matome, kad skirstomos. Ir tas skirstymas visus pradėjo vesti prie pasakymo: „Gal jau išaugom iš pasakų“.
Bet iš tiesų pasakos buvo suaugusiųjų repertuaro dalis. Renesanso laikotarpiu, kai mes nebepasakojome, o ėmėme užrašinėti su Šarliu Pero (Charles Perrault), su broliais Grimais, įvyko tos stiprios adaptacijos vaikams, kad ir kiek jos kraipytos, būtent pasakose mes šiandien sutinkame tokių žiaurių neestetiškų ir psichologinių fizinių vaizdavimo momentų. Būtent tai yra ta likutinė dalis nuo to laiko, kada pasakos buvo suaugusiųjų repertuaro dalis. Man jas norisi reabilituoti. Iš kitos pusės, kodėl aš ne visai sutikau jas įvardyti novelėmis, nes daugybėje knygos „Žiemojimas su mirusiais“ pasakų yra maginių elementų.
Man pasakos yra savotiška gyvenimo ir mirties patyrimo alternatyva kitame literatūriniame pasaulyje. Toks pagrindinis raktas į fantastiškumą, kuris mus išlaisvina iš socialinių rėmų, kai nėra reikalavimų erdvei, laikui, logikos, rinkodaros dėsniams, veikėjams ir čia mes išsilaisviname. Tada pradeda lietis ne tik fantazija. Mano knygoje veikėjai yra personifikuojami, gyvūnai, gamtos augalai, nes jie pasitarnauja žmonijos esmėms išreikšti, tampa simboliais. Kartu tai yra nuoroda į animistines ir šamanistines pažiūras. Mums, lietuviams, jos yra neatsiejamos.
Labai gražiai Pranė Dundulienė kažkada rašė, kad mūsų mitologija ir religija glaudžiai siejasi su magija ir, bandydami suvokti pamatinę lietuvišką filosofiją, mes negalime apsieiti be tautinės mitologinės magijos pažinimo. Man atrodo, kad pas mus tai labai natūralu. Kartu magija pasakose atlieka bene svarbiausią vaidmenį – ji keičia realybę. Būtent susidūrimai su maginiais ritualiniais elementais yra kaip sąmoningėjimo ženklas.
Esu pasakų mylėtoja.
Paprastai pasakoje yra žmogus, kuris susiduria su egzistencine krize, sudėtinga situacija, kurios dėl vienokių ar kitokių priežasčių jis negali suvokti, nes protas riboja suvokimą. Tada atsiranda toks pasakiškas elementas, veikėjas, kuris panaudoja pasakos maginį elementą, pakeičia realybę ir veda simboliniu keliu į suvokimo pasaulį. Tokia yra kiekvienos knygoje esančios pasakos fabula. Tik problemos, kurios analizuojamos, yra gana žemiškos, nors egzistencialistinės, bet gana žemiškos.
– Tavo knygoje esančias pasakas galima skaityti kaip atskirus kūrinius, nors perskaičius visas jos tarsi susijungia į nuoseklų pasakojimą. Kaip rašei, ar nuosekliai, ar skirtingu metu parašytas istorijas sudėjai į knygą?
– Nerašiau nuosekliai. Bet skaitydama atradau, kad tai iš aiškių gyvenimo etapų, tai man ir pačiai buvo savianalizė, jau iš šalies pažvelgus, vadinasi, šitie etapai buvo svarbiausi mano gyvenime. Aš juos sudėliojau mąstydama apie savo iš šalies pažiūrėjimo tvarką į save. Bet pagalvojau, gal ir turi prasmės sukurti tą vaikystės, gyvenimo mieste ir kaime, vizijų ciklą, nes jos man svarbios, bet iš esmės tai knyga, kurią gali sklaidyti kaip nori.
– „Žiemojimas su mirusiais“ tavo pirmoji knyga, o kada apskritai pradėjai rašyti?
– Mano santykis su rašymu konfliktiškas. Kažkodėl visada savyje nuneiginėjau rašymą. Mokykloje dalyvaudavau filologiniuose konkursuose ir visą laiką, jei kažką laimėdavau, nuneigdavau save. Nežinau, kodėl, vis dar tai analizuoju. Su šita knyga atsitiko įdomesnis momentas. Ją parašiusi padėjau į stalčių, eilinį kartą nuneigiau. Ir sėdau rašyti antros, nes antra tema pradėjo mane kamuoti. Bet tada ėmiau galvoti, kodėl. Kaip Nikola Tesla, kuris užpatentuoja, įmeta į stalčių ir skelbia paskui, kad kiti atrado radiją.
Taigi galvoju, kažkokia nesąmonė, praktiškai žiūrėk, žmogau. Bet jeigu jau leisti knygą, reikia susikurti kažkokią kartelę, kad jei tą kartelė praeis, tegu. Taip ir pateikiau į Rašytojų sąjungos leidyklos konkursą. Ir knyga praėjo. Bet į tai žiūriu kaip į kažkokį savarankišką pasirinkimą, ne mano, tarsi kažkieno kito. Gal eilinį kartą bėgu nuo atsakomybės.
Nepraleiskite svarbiausių kultūros naujienų ir gaukite jas kiekvieną penktadienį į savo elektroninio pašto dėžutę užsisakę LRT kultūros naujienlaiškį. Šio naujienlaiškio nenorėsite atsisakyti.
