Neseniai atrastos karališkosios laidojimo insignijos, stebuklingai išlikusi viena seniausių freskų Lietuvoje, vis dar prašapę Vytauto Didžiojo palaikai – neabejotina, kad Vilniaus katedros pastato istorija yra viena turtingiausių šalyje. Daugybę potvynių, gaisrų, karų ir kitų negandų išgyvenusi katedra, nors ne kartą perstatyta, stūkso iki šiol. Portalas LRT.lt kviečia į išskirtinį pasivaikščiojimą po jos požemius. Tiesa, anksčiau vienintelė jų paskirtis buvo laidojimas, tad dar iki dabar iš po žemių kartais išlenda... kauliukų.
Miestas, pastatytas ant kaulų
Vilniaus katedros požemių ir varpinės administravimo skyriaus vadovė Alina Pavasarytė pasivaikščiojimą pradeda pasakojimu apie Lenkijos karalių ir Lietuvos didįjį kunigaikštį Kazimierą Jogailaitį (1427–1492). Jis turėjo gausią šeimą: šešis sūnus ir bent septynias dukteris. Net dešimt jų sulaukė pilnametystės.
„Visi šeši sūnūs sėkmingai užaugo. Keturi tapo karaliais, vienas – kardinolu. O vienas mirė jaunas, 26 metų. Gedėdamas tėvas pastatė jam atminimo ženklą – Karališkąją koplyčią Vilniaus katedroje. Po ja ir palaidojo sūnų. Praėjus 120 metų, sūnus paskelbtas šventuoju. Tai šv. Kazimieras.
Kazimierui tapus šventajam, Vazų dinastija pradėjo statyti naują Šv. Kazimiero koplyčią toje vietoje, kur vyskupas Eustachijus Valavičius turėjo savo šeimos koplyčią. Valavičiams atiteko buvusi Karališkoji koplyčia. Taip ji gavo naują vardą“, – teigia LRT.lt pašnekovė.
Pasak jos, anuomet turėti giminės koplyčią ir kriptą (palaidojimo vietą) po ja buvo garbė. Dairydamiesi seniausių liekanų Vilniaus katedroje, būtent ir matome pirmųjų, 14 amžiaus, kapaviečių fragmentų.
„Iškasdavo duobę. Kai kada ją išmūrydavo. Paguldydavo velionį į karstą. Jį užpildavo kalkėmis, pelenais, kuo turėdavo. Vėl gražiai išklodavo plyteles. Visai vakarietiškas procesas“, – atskleidžia A. Pavasarytė.
Tiesa, užsienio bažnyčiose įprastai ant žemės būna pažymėta, kas toje vietoje palaidotas. Vilniaus katedroje pagal renesansinę tradiciją visi atminimo ženklai nukeliavo ant sienų.
„Todėl atpažinimas darosi sudėtingas. Susieti, kur konkrečiai žmogus palaidotas ir kur jo atminties ženklas, praktiškai neįmanoma“, – tvirtina pašnekovė.
Visgi, jos teigimu, labiausiai palaikų atpažinimo situaciją komplikavo potvyniai.
„Dažnai klausia, ar kunigai saugodavo vyną požemiuose, – juokiasi A. Pavasarytė. – Ne. Katedra stovi labai žemai, pelkėtoje vietoje. Iki pat vandens siurblių pastatymo Katedros aikštėje jau mūsų tūkstantmetyje rūsius nuolat užtvindydavo potvyniai. Ne šiaip, kad šiek tiek pažliunga gruntas ir viskas. Vanduo pakildavo iki viršaus. Stovėdavo savaitę, dvi, tris. Taip metai iš metų. Todėl jokios kitos paskirties, išskyrus žmonių laidojimą, požemiai neturėjo.“
Tačiau palaidotus kūnus vanduo irgi fiziškai veikia. Anot pašnekovės, ilgainiui iš medinių karstų neliko nieko, o iš žmonių – tik kaulai. Tačiau jie susimaišė tarpusavyje.
„Todėl dauguma žmonių palaikų neatpažinti. Šiuo metu po katedra turime ne mažiau nei 823 individų palaikus. Bet gali būti ir gerokai daugiau. Per pastaruosius penkerius metus užpildėme dvi varines dėžes, skirtas rastiems palaikams. Jos išnešamos į masinę kapavietę po katedra. Dabar ten 102 pagarbiai palaidotos dėžės“, – pasakoja A. Pavasarytė.
Ji prisimena, kaip 2018 metais su komanda tvarkydama erdvę požemiuose rado maždaug 15 centimetrų kaulų sluoksnį. Du trečdaliai kaulų, pasirodo, buvo galvijų. Liko ne mažiau nei 22 žmonių palaikai. Tik dveji iš jų suaugusiųjų. Visi kiti – kūdikių ir vaikų iki penkerių metų amžiaus.
Nenuostabu, kad einant ekstremaliuoju ekskursijų maršrutu po požemius, kuriuose nėra grindų, tik gruntas, žemė, iš apačios kartais lenda kauliukai.
„Taip jau yra, kad seni miestai pastatyti ant kaulų. Tiek žmonių, tiek galvijų“, – priduria A. Pavasarytė.
Tik 19 amžiaus pradžioje miesto magistratas išleido parėdymą, kad žmonės po pastatais nebebus laidojami. Taip atsirado senosios Vilniaus kapinės: Bernardinų, Rasų ir Saulės. O įėjimai į katedros požemius užmūryti.
„Niekas nebesilankė. Gal nebent kapų plėšikai. Nebuvo tradicijos lankyti mirusiuosius. Visos gėlytės, žvakutės, malda prie artimojo – modernios tradicijos“, – tikina A. Pavasarytė.
Ji pasakoja, kad pirmieji po užmūrijimo patalpose apsilankę archeologai rado krūvą kaukolių ir kaulelių. Tačiau ne visi jie nukeliavo į masinę kapavietę po katedra.
„Keliasdešimt yra pas antropologus Vilniaus universiteto Medicinos fakultete. Nežinome, kiek yra „privačiose“ kolekcijose. Pavyzdžiui, prieš penkerius metus vienas žmogus parnešė kaukolę. Sakė, kad sovietmečiu čia dirbo archeologo asistentu ir jiems leisdavo pasiimti kaukolių. Iš jų padarytos peleninės irgi atskira tema“, – atskleidžia pašnekovė.
Taip jau yra, kad seni miestai pastatyti ant kaulų. Tiek žmonių, tiek galvijų.
Tiesa, po katedra vis dar veikia dvi kriptos.
„Žmonės ten vis dar gali būti laidojami. Tereikia tapti Vilniaus vyskupu ir išreikšti tokį norą. Paskutinis čia palaidotas žmogus buvo arkivyskupas Julijonas Steponavičius 1991 metais. Jo tikrai niekas neklausė, ar jis čia nori būti palaidotas. Kadangi jis buvo tremtinys, po pusmečio perkeltas į Tremtinių koplyčią“, – pažymi A. Pavasarytė.
Nuo Jogailos laikų iki Nepriklausomybės
A. Pavasarytė parodo požemiuose išlikusią sieną, reprezentuojančią abi Lietuvai svarbias religijas: pagonybę ir krikščionybę.
„Lietuvių istorikų bendruomenė pasidalinusi į, sakykim, „už pagonis“ ir „už krikščionis“. Pastarieji mano, kad su krikščionybe į Lietuvą atėjo viskas, kas gražu, švaru, teisėta. Nors ir pavėlavę, kaip paskutiniai Europos pagonys, vis tiek įsiliejome į vakarietišką tautų šeimą.
Kitos nuomonės žmonėms pagonybė ir yra gražiausia, ką Lietuva turėjo. Jie žiūri į krikščionybę kaip į invazinę kultūrą, išdaužusią altorius, išdeginusią šventas giraites ir nutraukusią galimybę natūraliai vystytis unikaliai pagonių kultūrai.
Tad krikščionims ši siena – pirmosios katedros, Jogailos pastatytos čia krikšto proga, vakarinis fasadas. O pagonims tai – įrodymas, kad čia stovėjo Perkūno šventykla“, – kalba A. Pavasarytė.
Lietuvos didžiojo kunigaikščio ir Lenkijos karaliaus Jogailos (apie 1351–1434) rūpesčiu pastatyta gotikinė katedra sudegė 1399 metais. Jos vietoje Lietuvos didysis kunigaikštis Vytautas Didysis (apie 1350–1430) pastatė naują, didesnę katedrą.
„Monumentalus perstatymas. Vytautas statė su mintimi, kad visa katedra bus jo mauzoliejus. Jo atminties vieta. Nuo Vytauto laikų tikrai nebeatsiliekame nuo madų. Jo katedra jau buvo normali vakarietiška bažnyčia“, – pasakoja A. Pavasarytė.
Renesanso laikais katedra ir Valdovų rūmai virto vientisu ansambliu. Atsirado ir varpinė – iki tol tai buvo gynybinis bokštas. 17 amžiaus pirmoje pusėje katedrą vėl nusiaubė gaisras, ji atstatyta su barokiniais bruožais. 1769 metais – vėl tragiškas įvykis. Pietinis katedros bokštas neatlaiko audros, griūva, sulaužo stogą. Žūsta šeši viduje besimeldę žmonės.
„Kritinės būklės katedra uždaroma. Reikšminga visuomenės grupė sako, kad reikėtų atstatyti, kaip buvo. Kiti, sakykime, progresyvesni, teigia, kad reikia iš esmės atsinaujinti. Pirmu smuiku čia groja Vilniaus vyskupas Ignotas Jokūbas Masalskis. Labai turtingas žmogus. Jis pažada finansuoti du trečdalius katedros atstatymo darbų. Galiausiai pritariama, kad reikia atstatyti katedrą iš naujo.
Nieko nenustebino, kad šiam darbui I. J. Masalskis paskyrė savo numylėtinį, globotinį Lauryną Gucevičių. Vakaruose, ypač Prancūzijoje, į naujas tendencijas pasidairęs L. Gucevičius grįžta į Lietuvą, sukūręs dabartinį katedros projektą. Tiesa, nei I. J. Masalskis, nei L. Gucevičius jo statybų pabaigos nesulaukė“, – pasakoja A. Pavasarytė.
Tokia katedra stūkso jau 224 metus. Nors sovietmečiu ji uždaryta, niekas ženkliai nepasikeitė. Tik nuo katedros frontono buvo nuimtos ir susprogdintos skulptūros, o nuo varpinės stogo dingo kryžius.
A. Pavasarytė atkreipia dėmesį į pokyčius, vykusius Lietuvai atgavus Nepriklausomybę. Anot jos, tuomet norėta pateikti katedrą kaip nacionalinį, tautinį panteoną. Todėl imta naikinti lenkų dvasininkų atminimo ženklus.
„Pavyzdžiui, Vilniuje gyvenęs vyskupas Władislawas Bandurskis. Jis mirė 1932 metais ir buvo palaidotas kriptoje po katedra, jam pastatytas aukšto meninio lygio paminklas. Tačiau šis atminimo ženklas sunaikintas, Lietuvai atgavus Nepriklausomybę. O Lenkijoje tuomet kaip tik kūrėsi karo lauko vyskupija, keliavusi po lenkiškus miestus arba istoriškai lenkiškus miestus, įskaitant Vilnių. Jie norėjo pasižiūrėti, kaip įprasminti jų kapelionų atminimai. W. Bandurskis buvo ne tik vyskupas, bet ir Lucjano Żeligowskio kariuomenės kapelionas.
Ir atvyksta jie į Vilnių... Bet spėju, kad konfliktas neįvyko. Turbūt buvo abipusis supratimas. V. Bandurskio kūnas ekshumuotas ir iškeliavo į Varšuvą, kur dabar ilsisi. O paminklas jam atstatytas 2018 metais Šv. Petro koplyčioje“, – pasakoja A. Pavasarytė.
Pasiplaukiojimas spinta ir insignijų radimvietė
„Dabar potvynių nebėra. Baltarusijoje pastatyta užtvanka. Paskaičiuota, kad jei agrofiureriui susišviestų atidaryti šliuzus, kol Vilnių pasiektų pirmoji banga, ji nusektų iki penkių metrų. To nepakanka senamiesčiui užtvindyti. Be to, Neries krantai gerokai įgilinti“, – pasakoja A. Pavasarytė.
Nors dabar stichija nebekelia grėsmės, dar 1931 metų balandį Vilnių nusiaubė Didysis potvynis. Pašnekovė, rodydama kultinę nuotrauką, pasakoja, kad tuomet miesto valdžios parėdymu uždrausta plaukioti valtimis dėl stiprios srovės, siekusios net 3,5 m/s. Kurti paplukdymo punktus, savotišką viešąjį valčių transportą, leista tik profesionaliems irkluotojams.
„Kodėl ši nuotrauka kanoninė? Nes vyrukai tiesiog spintoje. Techniškai juk buvo galima“, – šypsosi A. Pavasarytė.
Nuslūgus potvyniui, prasidėjo kitos problemos. Visa katedra buvo nusėta įtrūkimų nuo pamatų iki pat viršaus. 30 susibūrusių mokslininkų pasivadino Bazilikos gelbėjimo darbų komitetu ir ėmėsi gelbėti pastatą.
„Jų pirmas darbas – leistis į požemius. Pažiūrėti, ar yra ką sutvirtinti ir kaip toliau dirbti su pamatais. Kasėsi jie ne aklai, pagal katedros planus. Juose pamatė, kad viduryje katedros yra maždaug šeši kvadratiniai metrai, kur niekas neįsirengęs kriptos. Vadinasi, galima ten įkurti bazę“, – atskleidžia pašnekovė.
Pasirodo, ta vieta nebuvo tuščia. 1931 metų rugsėjį joje atrasti Lietuvos ir Lenkijos valdovų Barboros Radvilaitės (1522/23–1551), Elžbietos Habsburgaitės (1526–1545) ir Aleksandro Jogailaičio (1461–1506) palaikai. Prieš pat Antrąjį pasaulinį karą visos šios įkapės, išskyrus Aleksandro kalaviją dėl jo būklės, ir daugiau katedros turto paslėpti.
„Katedra savo lobyną kaupė per šimtmečius. Valdovai, vyskupai, didikai įteikinėjo įvairias dovanas. Slepiant viskas buvo tiesiog įsukta į tos dienos laikraštį, o dalyvavusieji prisaikdinti, kad nusineš šią paslaptį į kapus. Dalis lobyno atrasta 1985 metais nišoje, esančioje vienoje šventovės laiptinių. Dėl to atradimo ilgainiui įkurtas Bažnytinio paveldo muziejus“, – sako A. Pavasarytė.
O insignijų slaptavietė atverta tik 2024 metų gruodžio 16 dieną. Joje rastos Aleksandro, Elžbietos ir Barboros įkapėms skirtos insignijos: visų trijų valdovų karūnos, Barboros skeptras ir valdžios obuolys. Taip pat rasta papuošalų, karsto lentelių. Į radimvietę žvilgtelėjo ir LRT.lt.
„Radimvietė bus eksponuojama. Tik dar mąstoma, ar dėti kokias nors groteles, ar stiklą“, – tvirtina pašnekovė.
Tragiškas Elžbietos likimas ir Žygimanto meilė Barborai
A. Pavasarytė pasakoja, kad dar po potvynio, atradus valdovų palaikus, jiems katedroje pastatytas mauzoliejus-kripta. Įdomu tai, kad Aleksandras – vienintelis Lietuvoje palaidotas karalius. Pašnekovė atkreipia dėmesį ir į išskirtinę Žygimanto Augusto (1520–1572) ir jo žmonų Elžbietos ir Barboros istoriją.
„Elžbieta – Šventosios Romos imperatoriaus ir Austrijos valdovo Ferdinando I ir Onos Jogailaitės dukra. Netrukus po gimimo imperatorių pirmagimė prižadėta būsimam Lenkijos karaliui ir Lietuvos didžiajam kunigaikščiui Žygimantui Augustui. O tiksliau, jo tėvams. Norėdami patvirtinti susitarimą, Habsburgai devynmečiam Žygimantui Augustui atsiuntė ketverių metukų Elžbietos portretą.
Kadangi Žygimantas Augustas ir Elžbieta buvo giminaičiai (dėdė ir dukterėčia), vestuvėms leidimą turėjo duoti pats popiežius. Pagal pirminę sutartį, vestuvės turėjo įvykti Elžbietai sulaukus septynerių. Tačiau dėl Bonos Sforzos, Žygimanto Augusto mamos, pasipriešinimo, vestuvės pavėlintos, iki kol jaunoji sulauks 16 metų“, – dalijasi pašnekovė.
Jaunieji pirmąkart susitiko Krokuvoje 1543 metais, savo vestuvių dieną. Iškilmingos 15 dienų trukusios vestuvės žadėjo puikią santuokos pradžią. Tačiau po puotos Vavelio pilyje jauniesiems išvykus į Vilnių šeimine laime čia net nekvepėjo.
„Kukli ir malonaus būdo, tačiau silpnos sveikatos karalienė nesulaukė vyro meilės. Ji Vilniuje jautėsi labai nelaiminga, dėl to dar labiau pašlijo jos sveikata. Negelbėjo ir atvirai priešiškas Žygimanto Augusto mamos požiūris į jaunąją valdovę.
Dar nesulaukusią 19-ojo gimtadienio, vieną dieną ją ištiko 15 epilepsijos priepuolių, po jų ji nebeatsigavo. Elžbieta mirė Vilniuje, Žemutinėje pilyje. Nusižengiant papročiams ir tradicijai, karalienė palaidota ne Krokuvoje, o buvusios Karališkosios (dabar Valavičių) koplyčios kriptoje po Vilniaus katedra“, – sako A. Pavasarytė.
Tikroji Žygimanto Augusto meilė, antroji jo žmona Barbora, mirė Krokuvoje, bet norėjo būti palaidota Lietuvoje.
„Jos karstas į Vilnių keliavo apie mėnesį. Pasakojama, kad Žygimantas Augustas pėsčiomis lydėjo jos karstą, greičiausiai miestuose ir miesteliuose nulipdavo nuo žirgo. Žinoma, tai atrodė įspūdingai. Tais laikais tikrai ne kiekvienas kaimietis buvo matęs karalių. O štai jis viešai su procesija eina paskui savo mylimąją“, – tikina pašnekovė.
Ji teigia, kad Barboros karstas paskutinįkart atidarytas 2001 metais. Antropologai norėjo išsiaiškinti valdovės mirties priežastį, nes teorijų netrūko. Dvi pagrindinės vyravusios – nunuodijimas arba sifilis.
„Sifilis, antropologų džiaugsmui, o juo sergančių žmonių liūdesiui, palieka aiškius, išskirtinius ženklus kauluose. Tad šios teorijos greitai atsisakyta. Antropologai iškart pamatė, kad velionės kauliukai lygūs, gražūs, švarūs. Galiausiai prieita prie išvados, kad Barbora mirė nuo gimdos kaklelio vėžio, net nesulaukusi 30 metų“, – sako A. Pavasarytė.
Kalbant apie didikų Radvilų giminę, A. Pavasarytė skatina didžiuotis Jurgiu Radvila (1556–1600) – pirmuoju lietuviu kardinolu, palaidotu Romoje, Švč. Jėzaus Vardo bažnyčioje.
„Lietuva neturėjo tiek daug kardinolų. Pirmasis – J. Radvila. Antrasis, po 400 metų, – Vincentas Sladkevičius. Toliau – Audrys Juozas Bačkis. Tada – Sigitas Tamkevičius, bet tik po popiežiaus vizito ir jo susipažinimo su visa S. Tamkevičiaus istorija (tremtimi, „Lietuvos Katalikų Bažnyčios Kronikos“ platinimu ir kt.). Dabar visai neseniai paskirtas naujas lietuvis kardinolas Rolandas Makrickas. Tik penki žmonės“, – pabrėžia A. Pavasarytė.
Pasiutimas dėl Vytauto Didžiojo
1930 metų spalio 27-oji buvo ypatinga diena – minėtos Vytauto Didžiojo 500-osios mirties metinės.
„Lietuva tuomet buvo jauna, ką tik Nepriklausomybę atkūrusi valstybė. Mums 12 metukų. Mums reikia herojų. Reikia sugalvoti, kuo didžiuotis, ką pamiršti, kam statyti paminklus, kam juos griauti. Reikia susikurti identitetą. Tad, artėjant šiam gražiam jubiliejui, Lietuva pasiunta“, – sako A. Pavasarytė.
Ji pasakoja, kad visoje Lietuvoje gatvės masiškai pervadintos Vytauto vardu. Vytauto Didžiojo vardu pervadintas ir Lietuvos universitetas. Valdovui pastatytas 21 paminklas. Tais metais gimusių berniukų, pavadintų Vytautais, tiek daug, kad vėliau jie susiburia į klubą „1930-ųjų Vytautukai“. Netgi leista krikštytis Vytauto vardu, nors tai nėra šventas vardas. Šiame kontekste archeologai nusprendžia ieškoti Vytauto palaikų.
„Jis buvo palaidotas po Vilniaus katedra. Bet dėl nuolatinių gaisrų, potvynių, karų valdovų palaikai kažkur perkeliami, slepiami. Tad Vytauto palaidojimo vieta neidentifikuota. O kol vyko ieškojimo darbai, vyko ir diskusijos, kaip reikės įamžinti Vytautą, jį atradus“, – dalijasi A. Pavasarytė.
Taip tuometės Čekoslovakijos auksakaliai iš nerūdijančio plieno pagamino prabangų sarkofagą, papuoštą sidabriniais ąžuolo lapais, o už jų – auksinis fonas. Gryna modernizmo forma, to meto aukščiausias mados klyksmas. Tačiau Vytauto palaikų paieškos nebuvo sėkmingos. Taip sarkofagas virto kenotafu – tuščia, simboline kapaviete.
„Tyrimai nebuvo sėkmingi tada, nebuvo sėkmingi sovietmečiu, nesėkmingi ir šiais laikais. Paskutinis bandymas buvo 2017 metais. Jam vadovavo šviesaus atminimo profesorius Vytautas Urbanavičius“, – sako A. Pavasarytė.
Viena seniausių freskų Lietuvoje
Pasak A. Pavasarytės, tikras stebuklas, kad per visas katedrą kamavusias negandas išliko 1400 metais datuojama freska. Joje – Jėzaus nukryžiavimo scena su jo motina Mergele Marija ir mylimu apaštalu Jonu.
„Tai viena iš dviejų seniausių Lietuvoje išlikusių freskų. Trakų bažnyčioje irgi atrasta panašaus laikotarpio tapyba. Bet ši freska – dviejų kultūrų, tradicijų susidūrimas.
Linijinė tapyba būdingesnė stačiatikiškam menui. Stačiatikių ikonografijoje Jėzaus kūnas vaizduojamas besileidžiantis tiesiai žemyn, be jokių nukrypimų į kurią nors pusę. Jo kojos kalamos atskirai dviem vinimis. Rankos – šalia kryžiaus skersinio, nevaizduojamas svoris. Taip pat matyti graikiškos raidės, vėlgi stačiatikių tradicija. Katalikiškoji ikonografija nenaudoja graikiško alfabeto“, – sako A. Pavasarytė.
Išvada – autorius stačiatikis, užsakovas katalikas. Rezultatas – toks susidūrimas viename meno kūrinyje.
Be to, freskoje Marija aprengta raudonai ruda spalva. Katalikų tradicijoje Marija iki pat 18 amžiaus privalėjo būti apsirengusi žydrai. Religinis menas iki pat Didžiosios Prancūzijos revoliucijos labai kanoninis, turėjęs būti universaliai atpažįstamas visai tikinčiųjų bendrijai, tvirtina pašnekovė.
„Išvada – autorius stačiatikis, užsakovas katalikas. Rezultatas – toks susidūrimas viename meno kūrinyje. Galvotume, kad dėl tokių kanono neatitikimų kas nors turėjo pykti ir reikalauti pertapyti freską. Bet jos niekas nematė iki pat 1985 metų, ją atradus, nes ji buvo nutapyta vienvietėje kriptoje. Ji buvo skirta tik tam žmogui. Greičiausiai kitoje jos pusėje buvo pavaizduota Prisikėlimo scena.
Maždaug: esi apsuptas visos ikonografinės programos. Buvai krikščionis. Tikėjai, kad Jėzus buvo, kad buvo nukryžiuotas ir galiausiai prisikėlė. Dėl to, dėl savo tikėjimo ir pats turėtum būti išgelbėtas“, – sako A. Pavasarytė.
Daugiau nuotraukų iš Vilniaus katedros požemių – fotogalerijoje. Kviečiame pasidairyti!
Taip pat skaitykite
Nepraleiskite svarbiausių kultūros naujienų ir gaukite jas kiekvieną penktadienį į savo elektroninio pašto dėžutę užsisakę LRT kultūros naujienlaiškį. Šio naujienlaiškio nenorėsite atsisakyti.
