Pirmadienį Vilniaus arkivyskupija pranešė, kad Vilniaus arkikatedros požemiuose atrasta slaptavietė su Lietuvos ir Lenkijos valdovų laidojimo insignijomis. Istorikė dr. Gitana Zujienė portalui LRT.lt pasakoja, kad tokios insignijos gamintos po valdovo mirties ir dėtos į karstą kaip tam tikro asmens rango pažymėjimas. Tačiau, anot pašnekovės, laidoti valdovus Vilniuje buvo neįprasta, o dabartiniai radiniai kelia tam tikrų klausimų.
Atrastos vertybės kelia klausimų
Valdovų palaidojimo kripta arkikatedros požemiuose rasta 1931 metų rudenį. Prasidėjus Antrajam pasauliniam karui, Vilniaus katedros kapitula pasirūpino išsaugoti svarbiausias vertybes. Lobyną užmūrijo nišoje, esančioje vienoje šventovės laiptinių. Ši slėptuvė rasta 1985 metais. Buvo paslėptos ir valdovų insignijos. Manyta, kad jų slėpimo vieta – katedros požemiai. Lietuvai atgavus Nepriklausomybę keletą kartų mėginta atlikti įvairias paieškas. Tačiau slaptavietė aptikta tik 2024 metų gruodžio 16 dieną.
Taip pat skaitykite
Slėptuvėje rastos Lietuvos ir Lenkijos valdovų Aleksandro Jogailaičio, Elžbietos Habsburgaitės bei Barboros Radvilaitės įkapėms skirtos insignijos: visų trijų valdovų karūnos, Barboros skeptras ir valdžios obuolys. Taip pat rasti papuošalai, karsto lentelės.
Lietuvos istorijos instituto Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės istorijos skyriaus mokslo darbuotoja Gitana Zujienė pastebi, kad dabar atrastos insignijos kelia tam tikrų klausimų. Anot jos, 1931 metais rasta buvo ne tik Aleksandro karūna, bet ir sunykęs kalavijas odinio dėklo likučiuose.
„Kiek teko skaityti tose paieškose dalyvavusių žmonių liudijimus, buvo rasta karūna ir kalavijas. Ar Aleksandras buvo laidotas kaip jo tėvas, ar buvo dėtas valdžios obuolys, skeptras? Gal jie sunyko? Deja, tai kol kas neaišku“, – sako G. Zujienė, besivilianti, kad į šiuos klausimus padės atsakyti nauji tyrimai.
Odinė karūna ir brangakmeniai iš stiklo
G. Zujienė teigia, kad valdovų insignijos skirstytos į kelias grupes. Svarbiausios buvo inauguracinės insignijos, skirtos valdovų karūnacijai ir kitoms ceremonijoms.
„Jos svarbiausios ta prasme, kad užtikrino ir simbolizavo valstybės, valstybingumo, suverenumo tęstinumą. Ne veltui karų metu priešas stengdavosi šias insignijas paimti ir išvežti, kad slapta nuo okupanto nebūtų karūnuotas naujas teisėtas valdovas“, – pasakoja istorikė.
Anot pašnekovės, antroje vietoje pagal svarbą buvo asmeninės insignijos. Jas kiekvienas valdovas pasigamindavo pagal savo norus ir finansines galimybes. Trečioji grupė – laidojimo insignijos. Jos gamintos po valdovo mirties ir dėtos į karstą kaip tam tikro asmens rango pažymėjimas.
„Paprastai jos būdavo daug kuklesnės nei inauguracinės insignijos, nes gamintos iš paprastesnių metalų, ką galima matyti ir iš rastų karūnų. <...> Pavyzdžiui, Aleksandro tėvo Kazimiero Jogailaičio karūna, esanti Vavelyje, išvis pagaminta iš storesnės paauksuotos odos. Brangenybės prasme tokia karūna nebuvo labai vertinga. Bet idėjine, simboline prasme ji prilygdavo inauguracinei karūnai“, – teigia G. Zujienė.
Istorikė atkreipia dėmesį, kad iš Vilniaus arkikatedros požemiuose rastų karūnų tik Barboros yra auksinė. Aleksandro ir Elžbietos pagamintos iš paauksuotos sidabrinės skardos. Pasak G. Zujienės, taip nutiko dėl pasikeitusio laidojimo ceremonialo.
„Kuo senesni laikai, tuo iš paprastesnių medžiagų gamintos įkapinės insignijos. Lenkijos karaliaus Kazimiero Didžiojo įkapinė karūna pagaminta iš vario, o brangakmenius imitavo stiklas. Kazimiero Jogailaičio, kaip minėjau, įkapinė karūna pagaminta iš paauksuotos odos. Aleksandro atveju jau vyko perėjimas iš gotikos į renesansą. Todėl jo karūna padaryta iš sidabro skardos ir paauksuota. Taip pat skiriasi forma. Vėliau karūnos dar brangėja, pradedamos gaminti iš gryno aukso arba su priemaišomis“, – pasakoja istorikė.
G. Zujienė pažymi, kad Aleksandro ir Elžbietos karūnos greičiausiai gamintos Vilniuje. Tad tyrimai turėtų atskleisti ir Lietuvos, Vilniaus auksakalių cecho lygį.
„Šių radinių mokslinė ir istorinė vertė – neįkainojama“, – neabejoja pašnekovė.
Pasak jos, atrastos laidojimo insignijos – karūnos, skeptras, valdžios obuolys – nenešiotos valdovams gyviems esant. Tačiau rasti papuošalai galėjo būti nešioti ir įdėti prie palaikų kaip asmeninės insignijos.
Aleksandras norėjo būti palaidotas Lenkijoje
G. Zujienė atkreipia dėmesį, kad reikšmingas pats Aleksandro palaidojimo Vilniaus katedroje faktas. Pašnekovės teigimu, anuomet, ypač iš Lenkijos pusės, vyravo vertinimas, kad kunigaikštystė nėra tokio rango valstybė kaip karalystė. Tad valdovus buvo įprasta laidoti Krokuvoje, Vavelio katedroje.
„Buvo nutrūkęs Lietuvos valdovų laidojimas Vilniaus katedroje. <...> Tradicija valdovus ir jų šeimų narius laidoti Vavelio katedroje buvo nutraukta Aleksandro laidotuvių. Kadangi jis mirė Vilniuje, Lietuvos diduomenė neleido išvežti jo į Krokuvą. Nors Aleksandras testamente buvo išreiškęs norą būti palaidotas Vavelyje, visgi amžinojo poilsio jis atgulė Vilniuje su tuomet jam priklausančiomis insignijomis“, – dalijasi G. Zujienė.
Dėl Aleksandro palaidojimo Vilnius ir Vilniaus katedra simboliškai prilyginti Krokuvai bei Vaveliui kaip lygiavertė vieta.
Istorikė sako, kad nors tuometės valstybės gyvenime dėmesio sulaukdavo ir valdovų sutuoktinių laidotuvės, reikšmingiausia buvo paties valdovo laidojimo ceremonija.
„Dėl Aleksandro palaidojimo Vilnius ir Vilniaus katedra simboliškai prilyginti Krokuvai bei Vaveliui kaip lygiavertė vieta, kurioje laidojami tuomet jau abiejų valstybių bendri valdovai. Šiuo aspektu galima vertinti ir Elžbietos bei Barboros palaidojimą, nes jos irgi buvo Lenkijos karalienės ir Lietuvos didžiosios kunigaikštienės“, – priduria pašnekovė.
Visgi ji atkreipia dėmesį, kad dar 20 amžiaus 4-ajame dešimtmetyje, radus Aleksandro palaikus, Lenkijos periodikoje pasirodė nemažai straipsnių, peršančių mintį, jog Vilniuje Aleksandras palaidotas atmestinai ir be atitinkamos pagarbos.
„Pavyzdžiui, M. Limanowskis tuomet rašė: „Tos laidotuvės, <...> tas paguldymas į kapą buvo daugiau oficialios pareigos ir prievartos nei pagarbos ir meilės aktas.“ Galbūt tam vertinimui įtakos turėjo emocijos, radus laiko ir gamtos stichijos gana suniokotus valdovo palaikus“, – svarsto G. Zujienė.
Ji pabrėžia, kad Aleksandro laidotuvės Vilniuje ne tik buvo panašios į valdovų laidojimo ceremonijas Krokuvoje, bet kai kuriais atžvilgiais net buvo prabangesnės.
„Laidotuvės tikrai nebuvo suruoštos paskubomis. Nepaisant to, kad Aleksandras buvo laidojamas Vilniuje, Lietuvos Didžiojoje Kunigaikštystėje, jis buvo palaidotas kaip karalius su karališkomis įkapėmis, nes karaliaus rangas buvo aukštesnis už didžiojo kunigaikščio. <...> Aleksandro laidotuvės truko ne vieną ar dvi dienas kaip Krokuvoje, o tris. Vėlesnės laidotuvės Lenkijos sostinėje jau taip pat tęsdavosi tris dienas“, – pastebi G. Zujienė.
Nepraleiskite svarbiausių kultūros naujienų ir gaukite jas kiekvieną penktadienį į savo elektroninio pašto dėžutę užsisakę LRT kultūros naujienlaiškį. Šio naujienlaiškio nenorėsite atsisakyti.
