Kultūra

2019.02.07 21:15

Menininkas V. Jakas: „Kiemo galerijos“ lankytojai gali tapti meno dalimi

Viktorija Juškauskaitė, LRT.lt2019.02.07 21:15

„Kiemo galerijoje“ viskas turi prasmę, portalui LRT.lt sako menininkas Vytenis Jakas. Kuo šis Kauno projektas įdomus? Įtraukiami vietos gyventojai, per piešinius pasakojamos istorijos ir siunčiamos svarbios žinutės. Anot menininko, ir veidrodžiai puošia galeriją ne be priežasties: „Jie yra tam, kad save matantis žmogus taip pat taptų dalimi šios galerijos. Nors ir trumpam, bet žmonės gali atkreipti dėmesį į save.“

Iš Marijampolės kilęs menininkas Vytenis Jakas prieš keletą metų Kaune po ilgų stebėjimų pradėjo projektą – piešiniais puošia „Kiemo galeriją“. Tiesa, šis objektas jau garsina laikinąją sostinę ir pritraukia nemažai turistų.

E. Blaževič/LRT nuotr.

„13 metų gyvenu šiame kieme. Kokius penkerius metus stebėjau aplinką – domėjausi, kas čia vyksta, kaip žmonės bendrauja, kokie kaimynų santykiai. Šie dalykai man buvo įdomūs – aš mėgstu stebėti, nes esu menininkas. Žmonės dažniausia inspiruoja kurti meną, tad kaimynai tapo įkvėpimo šaltiniu visiems darbams“, – portalui LRT.lt pasakoja jis.

Kiekvienas kūrinys pasakoja istoriją

Tęstinis projektas nuolat atsinaujina ir, kaip pasakoja V. Jakas, kol kas jam kurti trukdo tik žvarbūs orai.

„Ant šios sienos matote projektą, kuris dar nepabaigtas, nes mane užklupo žiema. Tai mūsų kaimynai. Meno kūriniai yra gyvi ir nuolat pasipildo. Pavyzdys – 4 metų berniuko piešinys kreidelėmis ant sienos. Jis klausė, ar galėtų nupiešti savo katę, o aš atsakiau, kad tikrai gali.

Štai – iš lango padariau molbertą, o greta jo – čia gyvenančios moters tėtis jaunystėje. Mažas žmogus primena apie vaikystę, neleidžia užmiršti. Greta bus ir Bella Shirin, kultūros sostinės ambasadorė. Ji sėdi ant kamuolio, kurie ir kabo virš galvos“, – šypsosi menininkas.

E. Blaževič/LRT nuotr.

Kiekvienas kūrinys pasakoja vis kitokią istoriją – ir nors vienos jų džiaugsmingos, kai kurios kalba apie liūdnus dalykus. V. Jakas tuojau pat pateikia pavyzdį.

„Šalia Milo Veneros nupiešta dar viena kaimynė. Milo Venera neturi rankų, kitaip negu kaimynė. Turiu omenyje tai, kad rankos gali daug kam padėti. Kaimynė rūpinasi negalią turinčiu vyru, kuris lovoje guli daug metų.

Netoli bus ir Saulė, viso kiemo istorijų kuratorė. Ji padėjo rašyti projektus ir įgyvendinti idėjas“, – priduria menininkas.

Anot V. Jako, be žmonių pasakojimų, ant namų sienų galima aptikti ir kitų svarbių žinių: „Viena jų – Mažasis princas, nutapytas pagal tikrą laiptinę. Berniuko atsiradimą inspiravo biblijinė tema ir Rembranto „Sūnaus palaidūno sugrįžimas“. Tas paveikslas be galo gražus ir prasmingas. Važiavau į Sankt Peterburgą pasižiūrėti to meno kūrinio ir ten kilo idėja. Egzistuoja atbulinis ryšys – kad prisimintume, kur grįžti, reikia prisiminti, iš kur atėjai. Tai – vaikystė.“

E. Blaževič/LRT nuotr.

Užsukti kartą neužtenka

Pasisukioti kartą „Kiemo galerijoje“ neužtenka. Norint atrasti kiekvieną piešinį, suprasti ar išgirsti istoriją, reikia atidžiai apžiūrėti kiemą bent kelis kartus. Kiekvieną kartą stebina nauji vaizdai.

„Kitas įdomus meno kūrinys – žvaigždžių antklodė. Lova pas mus atkeliavo iš Ukmergės. Ją padovanojo Vitalija – tai jos tėvuko lova, kuris nepriėmė jokių sofų ir kitų naujovių. Didžiulė geltona kėdė – iš Šančių parado. Jie surengė įdomų bendruomeninį projektą. Ši geltona kėdė važiavo priekyje ir kvietė visus išsinešti kėdes į viešą erdvę ir jaustis oriai“, – apie kitus objektus kalba menininkas.

E. Blaževič/LRT nuotr.

V. Jakas pabrėžia, kad šiame kieme viskas turi prasmę: „Anksčiau viduryje kiemo stovėjo fontanas. Tačiau jį išardė. Rožine spalva dažytų langinių bute gyveno seserys Dapkevičiūtės, kurios sodino gėles, jas mylėjo, turėjo savo sodelį ir daželius čia, kur dabar stovi automobiliai. Augo didžiuliai medžiai, o dabar belikę kamienai, be to, kelią išasfaltavo. Stovėjo stalas, prie kurio susirinkdavo kaimynai, leisdavo laiką, gerdavo kavą, žaisdavo žaidimus.“

Pasak V. Jako, tai, kas buvo seniau, paskatino atgaivinti kaimynų santykius ir suartinti gyventojus.

„Šis žmonių bendravimo būdas mane sužavėjo. Tada supratau, kad noriu atgaivinti tai, ką man papasakojo kaimynai. Kiemas – automobilių stovėjimo aikštelė, todėl pradėjau puošti sienas. Ant jų ir sudėliojome gėles iš veidrodžio šukių. Norėjome papasakoti istoriją ant pastatų sienų. Seserys Dapkevičiūtės augino gėles ir jas dovanojo žmonėms, džiugino kaimynus. Neturėjome, kur pasodinti, todėl papuošėme sienas. Ieva Voroneckytė man padėjo, ji „Kiemo galerijos“ bendraautorė“, – tikina menininkas.

Prieš penkerius metus vieno iš namų sieną papuošė ir Švenčiausioji trejybė. „Užraše ant sienos sakoma: „Mano tėvo namuose daug buveinių.“ Jeigu apsidairytumėte aplinkui, pamatytumėte, kiek čia yra buveinių. Vien tik langai“, – dalijasi jis.

Ant sienos kaimynas „pakabino“ batus

Kuo šis projektas įdomus? Įtraukiami vietos gyventojai, šypsosi V. Jakas: „Pavyzdžiui, kaimyno batai. Jis pats įkalė vinį ir juos „pakabinome“. Prasminga, kai prie meno kūrinio prasideda kiti. Naudojamas įvietinimo principas. Tie batai gulėjo prie durų ilgai, nes kaimynas tvarkydavo namus, remontuodavo, tad paprašiau, kad leistų nutapyti.“

E. Blaževič/LRT nuotr.

Anot menininko, atgijo ir anksčiau kieme vyravusi tradicija – vestuvės. Galima rasti tuoktuves atšventusių jaunųjų batus, kurie padėti greta sienoje išpieštų apdarų. V. Jakas priduria, kad batai užtverti, nes turistai mėgo matuotis ir fotografuotis.

Paklaustas, kaip į idėją puošti namų sienas reagavo kaimynai, menininkas tikina, kad daugelis buvo už ir neprieštaravo.

„Beveik visi pritarė šiai idėjai. Kitiems atrodė, kad visko per daug, bet aš manau, jog per mažai. Kai jau nusispalvins visi namai įvairiausiomis spalvomis, tikriausiai bus viskas, ko reikia. Dabar toks etapas, kai viskas procese. Idėjų turiu daug, tik reikia jas įvykdyti.

Šį namą mes vadiname baltuoju, tačiau jis yra dekoruotas juodai. Kodėl? Todėl, kad tik priešprieša leidžia pamatyti tai, ko nematome“, – aiškina „Kiemo galerijos“ kūrėjas.

E. Blaževič/LRT nuotr.

Kaimynai, pamatę V. Jako darbus, panoro, kad menininkas įamžintų ir jų nuotraukas: „Du broliai, kurie čia gyvena, paprašė, kad nutapyčiau jų vaikystės nuotrauką. Kaip sakė vaikinas iš dešinės – jo brolis iki dabar išliko geriausiu draugu, tad šis kūrinys yra apie draugystę.“

Pirmasis kūrinys davė impulsą

Bevaikščiodamas po kiemo galeriją ir besidalindamas kai kuriomis piešinių istorijomis, V. Jakas atvedė ir prie pirmojo kūrinio, nuo kurio viskas ir užsisuko.

„Kai pradėjau čia gyventi, pastebėjau, kad aplink nuolatinis šiukšlynas. Nupiešiau katiną, kuris niekada taip ir neišeina iš namų (ir iš tikro jis gyvena gretimame lange). Jis išsprogusiomis akimis stebi veiksmą kieme. Jam keista, kad paliekamos šiukšlės. Šis meno kūrinys buvo tuo įdomus, nes davė impulsą keisti šitą vietą – žmonės pradėjo teršti mažiau, kol galiausiai išvis nustojo. Įpročiai pasikeitė“, – džiūgauja V. Jakas.

Kaip pasakoja menininkas, būtent nuo katino, žiūrinčio pro langą, prasidėjo ir šventės kieme: „Per metus kartą organizuojame susitikimus, neseniai buvo ir mano gimtadienis, paminėjome.“

E. Blaževič/LRT nuotr.

V. Jakui patinka stebėti ir klausyti, todėl laikui bėgant gimė darbai, menantys apie anksčiau čia gyvenusius žmones.

„Pajacas pasakoja istorijas apie kiemą ir laimina ateinančius bei išeinančius.

Dita pasidalijo asmenine savo ir vyro Judos Zupavičiaus fotografija. Dirbdamas geto policijoje J. Zupavičius sukaupė informaciją apie vokiečių planuojamas operacijas ir pranešė žydus slėpusiems asmenims. Galiausiai naciai „išvalė“ kiemą ir jį sušaudė. Dita greta nuotraukos parašė trumpą tekstą“, – dalijasi V. Jakas

Vieną istoriją padiktavo ir namų neturintys žmonės: „Vasaros metu pasitaiko atvejų, kai į kiemą susirenka apie 20 benamių. Todėl jie mane įkvėpė nutapyti pranašą – Tolstojų, kuris savo gyvenimo pabaigoje visko atsisakė. Sakė, kad esmė ne turtai ir daiktai.“

Dėl veidrodžių galima tapti „Kiemo galerijos“ dalimi

Besisukiojant po kiemą galima pastebėti ir smulkių veidrodžių. „Jie yra tam, kad save matantis žmogus taip pat taptų dalimi šios galerijos. Nors ir trumpam, bet žmonės gali atkreipti dėmesį į save“, – priduria V. Jakas.

E. Blaževič/LRT nuotr.

Tik įžengus į kiemą gyventojus ir lankytojus pasitinka trys ant suoliuko sėdinčios moterys. „Šis meno kūrinys – mūsų kaimynės, o esmė – užraše. Pas mus daug turistų, todėl jos tampa savotiška apsauga“, – juokiasi.

Trečiame aukšte gyvenantis V. Jakas pasakoja, kad aplinką stebi per balkoną. „Kiemo galerija“ – mano namai. Kai išeinu į balkoną, mano namai atrodo didesni nei butas“, – trumpai taria V. Jakas, ir besijuokdamas priduria, kad šis projektas baigsis tada, kai jis numirs.

Mums svarbus tikslumas ir sklandi tekstų kalba. Jei pastebėjote klaidų, praneškite portalas@lrt.lt.