„Turėjau priimti visus scenarijus, turėjau atsistoti į akistatą su mirtimi ir pažiūrėti, kaip aš čia būnu“, – LRT KLASIKOS laidoje „Pakeliui su klasika“ sako aktorė, viena iš teatro „Atviras ratas“ kūrėjų Benita Vasauskaitė.
– Ar teatro laboratorijos „Atviras ratas“ aktorių bičiulystė metams bėgant kinta?
– Taip. Natūralu, kad ji keičiasi, nes teatre vyksta įvairių procesų. Statydamas spektaklį su komanda labai suartėji. Ką žiūrovas pamato, yra viena, o ką mes patiriame kūrybos procese, visai kas kita. Ten yra ir nesėkmių, ir gėdos, ir blokų, pykčio. Ir tai mes vis tiek perlipame.
„Atviras ratas“, kaip mes sakome, yra komandos teatras, dažnai mus galima pamatyti beveik visus. Būna, kad žmonės eina pažiūrėti Nekrošiaus, kažkas – kokio nors aktoriaus, o į „Atvirą ratą“ dažniausiai ateina pažiūrėti komandos. Visai greitai, 2026 metais, „Atviram ratui“ bus 20 metų. Atrodo, kad viskas ką tik prasidėjo. Gera proga sustoti, pažiūrėti atgal ir pažvelgti į priekį.
– Ar aktorystė kirbėjo tavyje nuo mažumės? Ar tai buvo tikslas?
– Besimokydama vyresnėse klasėse nemaniau, kad atsidursiu teatre. Mane labai žavėjo žurnalistika. Maniau, kad turėsiu savo laidą, labai domėjausi tiriamąja žurnalistika. Man atrodė, kad viešas kalbėjimas apie problemas gali veikti gyvenimus, išspręsti bėdas, padėti. Galvojau aš ir apie psichologiją, ir apie teisę – tos profesijos tokios solidžios. Bet meno gyslelė visada tekėdavo kažkur šalia.
Mano mama – muzikė, aš Šiauliuose lankiau muzikos mokyklą. Kažkuriuo metu mokytoja nusivedė į Šiaulių dramos teatrą, turėjome parašyti spektaklio recenziją. Mane kažkas ten labai sudomino. Pasiūliau savo draugei nueiti į spektaklį ir nuo tos dienos prasidėjo mūsų tokie savaitgaliniai užsiėmimai: savaitę nevalgome bandelių, o savaitgalį perkame bilietą į bet kokį spektaklį Šiaulių dramos teatre.
Aš buvau naivoka, net nežinojau, kaip tuo aktoriumi tapti. Kai susidėliojau visus dokumentus, kur norėjau stoti, klasiokė man sako: „Aš tai tik vieną rašau, aktorinį.“ Man sukilo tokia kūno reakcija, galima tai pavadinti pavydu, ir nusprendžiau, kad noriu save išbandyti – įterpiau akademiją. Aš gi moku: mokykloje statydavau spektaklius, vesdavau renginius.
Man užteko ateiti į egzaminus ir pamatyti tą ilgą koridorių su, kaip man tada atrodė, šimtais jaunų žmonių: vieni prasidainuoja, kiti šoka, kiti užsidengę kartojasi. Tokio gyvo laukimo, tokios aistros aš niekada nebuvau mačiusi. Supratau, kad noriu čia ir tik čia.
„Aš buvau naivoka, net nežinojau, kaip tuo aktoriumi tapti.“
Suvaidinau, įveikiau pirmą turą ir tą pačią dieną važiavau laikyti stojamojo egzamino į žurnalistiką. Po to nuostabaus koridoriaus atėjau į tamsius koridorius žurnalistikos fakultete. Daug žmonių, visi rūškani. Kartojausi visą informaciją, kuri egzistuoja pasaulyje, todėl vienos merginos paklausiau, koks dabar euro kursas. Ji sako: „Gal stojant į žurnalistiką reikėtų pasidomėti“? Ir aš supratau, kad čia ne mano vieta. Buvo labai staigus pokytis.
– Ar tu kada brėžei ribą, kur teatro pasaulis prasideda ir kur baigiasi?
– Tai yra labai sunkus klausimas. Esame su aktoriais tarpusavyje turėję tokių debatų. Gana greitai nustojome kankintis ir aiškintis, kur čia tos ribos, pavadinome tai gyvenimo būdu ir mums pasidarė lengviau. Savaime suprantama, kad jei kuriu vaidmenį, aš negaliu iki šešių kurti, o nuo šešių nebekurti. Nešiojuosi jį, kol gimsta.
– „Atviras ratas“ yra gavęs Auksinių scenos kryžių, pagerbtas Tamulevičiūtės apdovanojimu. Kas yra didesnis apdovanojimas: ar tai, kad įvertina žinovai, ar publikos reakcija?
– Aišku, kad svarbu ir tai, ir tai. Bet publikos reakcija visada yra labai asmeniška, arti, tu ją pajauti iš karto. O tie dalykai, kurie yra tikri, gyvi, čia ir dabar visada – patys brangiausi. Įvertinimų visi nori. Svarbu ne tik gauti įvertinimą, bet nepamiršti įvertinti, pasidžiaugti kito žmogaus sėkme. Aš jau pati pasimokiau: pagalvojai apie žmogų kažką gero, kažkas tau patiko, pasakyk. Nereikia taupyti, to mums labai trūksta, to reikia visiems.
– Kaip ten atsitiko, kad turėjai atrasti save iš naujo?
– Turėjau patirtį, kai teko visu kūnu, visa esybe pajausti, kad Benita gali baigtis. Kai man buvo 27 metai, su „Atviru ratu“ statėme spektaklį „Sudie, Idiotai“. Buvo daug streso, daug darbų ir man labai skaudėdavo galvą. Tarp spektaklių, tarp repeticijų vaikščiodavau pas gydytojus. Kitą dieną po premjeros einu pas gydytoją ir man sako: „Negalime tavęs niekur išleisti, tu turi auglį galvos smegenyse.“ Nuo to taško prasidėjo kita gyvenimo linija, kitas supratimas, kitos vertybės. Man atrodo, kad gydytojo kabinete viskas į kitas vietas susidėliojo: kas man atrodė svarbiausia, be ko aš negalėčiau gyventi.
Tada prasidėjo labai ilga kelionė, tikrai labai sudėtinga operacija. Tiesą sakant, aš turėjau priimti visus scenarijus, turėjau atsistoti į akistatą su mirtimi ir pažiūrėti, kaip aš čia būnu. Atsimenu vieną momentą, kai priėmiau, susitaikiau, kad taip galėtų atsitikti, ir ta visaapimanti kaustanti baimė, kuri tiesiog apakina, kažkaip nuslūgo. Tada buvo operacija, labai ilga ir sudėtinga reabilitacija: teko mokytis dalykų iš naujo. Esu labai laiminga, kad operacija puikiai pavyko.
– Ką darei, kad sau leistum patikėti, jog viskas bus gerai, kad viskas grįš į vietas?
– Prabudusi po operacijos greitakalbe pasakiau „aš mažiukas pagrandukas“, norėjau pasižiūrėti, ar viskas gerai, ar galiu greitai kalbėti. Ir aš negalėjau. Per tą visą laiką mane lydėjo sudėtingas baisus dalykas ir šalia toks juodas humoras. Jis mane tikrai labai gelbėjo. Aš su nuskusta galva ateinu pas vyriausiąjį gydytoją, sakau jam tą greitakalbę ir rodau, kur čia kliūna. Tokiu metu suveikia psichiniai saugikliai, tuo labiau kad po didelių operacijų esi labai silpnas. Aš negalėjau eiti tiesia linija.
„Turėjau priimti visus scenarijus, turėjau atsistoti į akistatą su mirtimi ir pažiūrėti, kaip aš čia būnu.“
Reabilitacijoje Druskininkuose patekau į kitą pasaulį. Buvo labai geras treneris, toks boksininkas. Jis mokė mane eiti tiesia linija, padėdavo minkštą takelį ir sakydavo: „Nu, ateik, mergaite, ant geltonų plytų kelio.“ Pats sukonstruodavo įvairiausių treniruoklių, žinodavo, kur kas nusilpę. Tokios pažintys vesdavo į priekį. Psichologiškai tikrai sunku, galvoji „nebegaliu“. Tas pats treneris Druskininkuose atėjo į mano pirmąjį vaidinamą spektaklį po operacijos. Mes gastrolėse retai gauname gėlių, matom, ateina toks Rembo su grandinėle, man įteikia rožių. Ir sako: „Nežinočiau – net nepasakyčiau.“
– Ar dėl to ir pasirinkai tapti žmonių pagalbininke – pradinukų mokytoja?
– Taip. Gavau nuostabią progą padirbėti su vaikais kaip teatro mokytoja, tačiau slapčia per teatrinius principus jiems noriu pagelbėti įveikti tam tikrus sunkumus, nebijoti atsiverti, nebijoti prašyti pagalbos. Tokia slapta psichologė, draugė. Teatro patirtis suteikia man galimybę prieiti prie žmogaus ir įtraukti jį į dalykus, kurie gali pagelbėti.
Viso pokalbio klausykitės LRT KLASIKOS laidoje „Pakeliui su klasika“:
Parengė Monika Augustaitytė
Nepraleiskite svarbiausių kultūros naujienų ir gaukite jas kiekvieną penktadienį į savo elektroninio pašto dėžutę užsisakę LRT kultūros naujienlaiškį. Šio naujienlaiškio nenorėsite atsisakyti.
