„Michaelas Jacksonas mane lydi nuo tada, kai pirmą kartą būdamas šešerių jį pamačiau per televiziją. Pagalvojau, norėčiau daryti tai, ką daro jis. Tai tapo mano keliu į sceną. Daugybė šokėjų į šokį pasuko dėka jo“, – LRT KLASIKOS laidoje „Pakeliui su klasika“ sako choreografas, šokėjas, Auksinio scenos kryžiaus laureatas, vienas iš trupės „Nuepiko“ įkūrėjų Marius Pinigis.
– Kaip tau sekėsi augti Panevėžyje dešimtajame dešimtmetyje? Ar turėjai bendraminčių?
– Lietuvoje mes turime labai gerą sargą – krepšinio religiją. Nuo mažumės labai domėjausi krepšiniu, nes jį dievino mano močiutė, tėtis ir senelis. Buvau linkęs į sportą. Aš ir dažytais plaukais vaikščiojau, ir kitų tam laikui neįprastų dalykų darydavau. Krepšinis mane saugojo, nes neblogai sekėsi žaisti, tai man atleisdavo. Lankiau mokyklą, kurioje buvo stipriai akcentuojamas humanitarinis lavinimas, tuo metu tai buvo Juozo Miltinio vidurinė mokykla. Turėjau teatro pamokas. Man tas pasaulis taip patiko. Ar matematika, ar teatro pamoka – buvo vienodai svarbu.
– Kada supratai, kad reikės daryti šokėjo karjerą?
– Kad noriu būti scenoje, jaučiau visada, nes nuo ketverių metų namie režisuodavome su broliu spektaklius. Mano brolis irgi teatre, jis aktorius ir režisierius. Miestas padiktavo, kad bijojau stoti į teatrą, nes tai juk nerimta, iš to duonos nevalgysi. Visą tą dešimtmetį po Sovietų Sąjungos griūties teatras nebuvo populiariausias pasirinkimas, tai stūmiau tas mintis į šoną. Bet atvažiavęs į Kauną supratau, kad vis tiek norėčiau atsidurti teatre. Ir per atsitiktinumą atsidūriau šokyje.
Būdamas aštuoniolikos neturėjau labai konkretaus plano, ką norėčiau veikti, jei ne sportas ir ne teatras. Kadangi gerai mokiausi, pajautimo būdu pradėjau rašyti, ką norėčiau studijuoti. Pirmoje vietoje atsidūrė politikos mokslai Vilniaus universitete ir Vytauto Didžiojo universitete. Vilniaus universitetui truputį pritrūko, tai atsidūriau Kaune. Bet atvažiavęs čia natūraliai norėjau veikti ką nors kūrybiško. Dalyvavau visokiuose renginiuose, aišku, šokau kaip Michaelas Jacksonas studentų renginiuose. Mano būsima žmona mane pamatė scenoje. Ji šoko Kauno šokio teatre „Aura“.
Teatro vadovė Birutė Letukaitė atstatinėjo spektaklį „Šventasis pavasaris“, jame reikėjo vyrukų – medelių tryliktoje eilėje. Mane pamatė ir paklausė, galbūt norėčiau pamėginti nueiti į „Aurą“. O man tai buvo likimo pirštas. Man atrodė viskas gerai su politikos mokslais, bet jaučiau, kad ne tai norėčiau gyvenime daryti, kad nevisiškai mane atspindi, nevisiškai save realizuoju. Tai čia tikriausiai buvo tas raktas. O toliau – labai sunkus darbas, daug pastangų, kad pasiekčiau profesionalų lygį. Aš norėčiau scenoje būti ir kai man bus 80, tik nežinau, ką mano sąnariai apie tai galvoja.
– Šiuolaikinio šokio pasaulyje nedaug tavo kartos šokėjų, nešokusių „Auroje“. Ką tau davė šis šokio teatras?
– Visų pirma, „Aura“ davė platformą. Normaliomis sąlygomis, kai buvau labai jaunas, tikrai nebuvo galimybės žmogui iš gatvės ateiti į teatrą. „Aura“ tą platformą man suteikė ir aš ją priėmiau labai atsakingai. Su mintimi, kad dantimis arsiu grindis ir paliksiu ten visą save, kad galėčiau pateisinti į mane dėtas viltis. Dėl to atsisakiau stoti į akademiją, nes man tokių minčių kilo.
Pasirinkau kitą kelią: vienu metu šokti „Auroje“, pradėti ieškoti galimybių rašyti projektus, važiuoti į stažuotes, suformuoti save. Man suteikė tą galimybę, pakankamai laisvės. Birutės Letukaitės meilė ir atsidavimas šokiui yra šimtaprocentinis. Nesvarbu, ar tai repeticija, ar kūrybinis procesas, spektaklis, pas ją tu niekada iki galo visko nepadarai. Man kas liko išėjus iš „Auros“: kaip reikia dirbti, kaip prisižiūrėti, kaip siekti tikslo. „Aura“ davė šitą ir, aišku, skonį, atvirumą, supažindino su šokiu, įmetė į vandenyną ir liepė išplaukti.
– Renginių ciklas „Kultūra į kiemus“ perbėgo per Kauno rajonus. Jame su kolege Oksana Griaznova pristatei šokio spektaklio „Saikas“ eskizą. Kodėl tau svarbu rodyti darbą, kuris dar nėra baigtas?
– Man atrodo, eskizą rodyti sveika. Visų pirma, tu išeini iš studijos. Įdomiausia, kad kai užsidarai kūrybinėje erdvėje, pasidarai nebe toks atviras. Ateini į kūrybinį procesą pilnas idėjų, bet su kolega tiek sulimpi, kad pradedi nebejausti aplinkos.
Erdvės pakeitimas ir nueito kelio atidavimas žiūrovui šiek tiek atpalaiduoja. Supranti, kad tai yra tik spektaklis, tai nėra gyvenimas. Galų gale, tai tam tikras trapumas. Parodai ne iki galo išbaigtą dalyką, atsiveri, parodai, kad nebijai klysti. Kaune žmonės pakankamai daug lankosi spektakliuose, žiūrovai gali reflektuoti ir pasakyti tam tikrų dalykų, dėl to mes gal turėsime geresnį rezultatą.
Viso pokalbio klausykitės LRT KLASIKOS laidos „Pakeliui su klasika“ rubrikoje „Be kaukių“.
Parengė Monika Augustaitytė
Nepraleiskite svarbiausių kultūros naujienų ir gaukite jas kiekvieną penktadienį į savo elektroninio pašto dėžutę užsisakę LRT kultūros naujienlaiškį. Šio naujienlaiškio nenorėsite atsisakyti.
