„Tikras menas yra tylus, nerėksmingas. Jis mažuose kambarėliuose kuriamas ir jo vertybė – ne stadionai, ne žmonių masės, o tylus, rimtas dalykas. Žmogus kuria tyliai“, – LRT KLASIKOS laidoje „Pakeliui su klasika“ sako Svajonė ir Paulius Stanikai.
Buvusioje prancūzų kompozitoriaus Ernest’o Chausson’o rezidencijoje, dabartinės Lietuvos Respublikos ambasados salėse veikia išskirtinė vienų ryškiausių Lietuvos šiuolaikinio meno kūrėjų – jau virš dvidešimt metų Paryžiuje gyvenančio dueto – Svajonės ir Pauliaus Stanikų paroda „Kilmės“. Ši paroda – viena iš Lietuvos sezono Prancūzijoje dalių.
Menininkų profesionalumo dėka atiduota duoklė praeičiai, pastato architektūrai ir jos dekorui. Visa tai tapo meno instaliacijos dalimi. Parodoje „Kilmės“ menininkai siekia užmegzti dialogą su Lietuvos istorine atmintimi, kultūriniu ir diplomatiniu lietuvių paveldu Prancūzijoje.
– Kodėl pasirinkote šioje parodoje kalbėti apie savo ištakas?
Paulius: Kaip ir visada, mūsų kūryba yra ne apie vieną temą, bet apie daug dalykų. Žodis „kilmės“ – tai yra ne tai, kad kilmė, o tai, kas mes esame, iš kur mes atėjome, kas buvo prieš mus ir kas bus po mūsų. Tai – plati tema, įvairiais gabaliukais bandėme sukurpti istoriją. Labai norėjome parodyti to pastato ir freskų grožį. Sudėtinga buvo užduotis – mes statėme namą name. Čia toks projektas, kaip mes kažkada esame darę Venecijos bienalėje. Nesinorėjo nei užgožti, nei būti užgožtiems, stengėmės subalansuoti.
Svajonė: Tai yra Lietuvos kultūros metai Prancūzijoje. Galvojome kažką lietuviško: pirmąkart panaudojome etnografinius, Lietuvos pagoniškus ženkliukus, rėmėmės ir lietuviškomis pasakomis. Pavyzdžiui, viena salė – kiaušinių, kita salė – mažųjų gyvulėlių salė, trečia – karo nuojautos salė. Buvo asociacijos apie Oskarą Milašių. Jis pasakas rašė, labai įdomi asmenybė: nežmoniškas katalikas buvo, labai mylėjo gyvulėlius ir paukščius. O dar buvo svarbu paveldinis pastatas. Garsaus prancūzų tapytojo freskos – nedidukės, bet labai meniškai vertingos. Šituose Chausson’o namuose ir Sati lankėsi. Čia buvo labai svarbi kultūrinė vieta.
– Kada pradėjote mąstyti apie šį projektą?
Paulius: Sugalvojome projektą prieš dvejus metus. Kitą dieną po to, kai prezidentas E. Macronas ir prezidentas G. Nausėda pasirašė sutartį, atėjome pas ambasadorių. Kalbėjome, kad esame lietuviai, gyvenantys Prancūzijoje, pažįstame prancūzų kultūrą, daug darome Lietuvoje, daug darome ir Prancūzijoje. Galvojome, kad labai tiktume šitam projektui.
– Ar galvojote apie parodos auditoriją?
Paulius: Daryti vieniems ar daryti kitiems – visiškai nesvarbu. Darai sau, tai, kas tavo širdy ir ką tu nori parodyti. Mes beveik 25 metus gyvename Prancūzijoje, prisimokę prancūziškų dalykų. Prancūzija yra tas kraštas, kur gali mokytis ir mokytis. Ypač kultūros, estetikos dalykų. Tas mokslas niekada nesibaigs ir mes niekada nepasieksime to lygio.
– Kaip vyko parodos kūrimo procesas?
Svajonė: Mums dėl idėjų nėra didelių problemų, mūsų sumanymai labai aiškūs. Nuo techninių galimybių labai daug priklausė, daug reikėjo atsisakyti, keisti.
Paulius: Visi atėję sako: čia taip lengva. Užmačios buvo labai didelės. Visų pirma, mes sakėme, kad norime didelės salės, bet sulaukėme labai didelės priešpriešos, praktiškai boikoto. Ačiū Dievui, visas diplomatinis korpusas, buvęs ambasadorius Nerijus Aleksiejūnas – nepaprastas žmogus – mus išgelbėjo. Labai daug padėjo, esame nežmoniškai dėkingi.
– Ar jūs tikite įsivaizdavimu, kad per tuos tris mėnesius pagaliau mus prancūzai pamatys?
Svajonė: Čia – lašas jūroje. Kokybė turi būti. Tikras menas yra tylus, nerėksmingas. Jis mažuose kambarėliuose kuriamas ir jo vertybė – ne stadionai, ne žmonių masės, o tylus, rimtas dalykas. Žmogus kuria tyliai. Kodėl poezijos vakaruose niekada nebūna tūkstančių?
Paulius: Meno tylaus nematai, bet jis turi savo stiprią jėgą, kurią žinai net ir nematydamas.
– Kaip vertinate šitą parodą: kaip atsakomybę pristatyti Lietuvą ar vis dėlto tai yra jūsų, kaip kūrėjų, tęstinė eiga?
Paulius: Antras variantas. Mes turime savo liniją, kurią pradėjome prieš keturiasdešimt metų ir nenukrypstame nuo jos į jokį šoną. Darome tai, ką mums atrodo reikia padaryti. Mes nenugalėjome tų barjerų, kuriuos pasistatėme. Mes su Svajone sakome: viskas čia – blogai, čia turėjo būti daug geriau ir mes nepadarėme. Turbūt tas „nepadarėme“ ir varo į priekį. Bet kitą kartą mes bandysime padaryti.
Viso pokalbio klausykitės LRT Klasikos laidoje „Pakeliui su klasika“:
Parengė Monika Augustaitytė
Nepraleiskite svarbiausių kultūros naujienų ir gaukite jas kiekvieną penktadienį į savo elektroninio pašto dėžutę užsisakę LRT kultūros naujienlaiškį. Šio naujienlaiškio nenorėsite atsisakyti.
