2023-iaisiais į Nacionalinį nematerialaus kultūros paveldo vertybių sąvadą buvo įrašyta muzikavimo tradicija Mažosios Lietuvos regione. Šis kraštas penktuoju Lietuvos etnografiniu regionu pripažintas tik 21 a. pradžioje, kai paskutiniai lietuvininkai, jų tarmė bei papročiai jau baigė ištirpti tarp pokaryje į šį kraštą atsikėlusių naujųjų gyventojų (prieš tai visa Vakarų Lietuva vadinta Žemaitijos regionu), rašoma Lietuvos nacionalinės Martyno Mažvydo bibliotekos parengtoje publikacijoje.
O šio krašto muzikavimo tradicija po Antrojo pasaulinio karo, rodos, jau nutrūkusi, 20 a. pabaigoje vėl imta gaivinti nemažo pulko skirtingų kartų entuziastų pastangomis. Ir dabar ji labai kūrybingai, su derama pagarba ir atida yra tęsiama.
Apie Mažosios, arba Prūsų Lietuvos gyventojų muzikos instrumentus žinių yra išlikę visai nemažai. Rašytiniuose šaltiniuose jie minimi nuo 16 amžiaus, kai pirmasis visos Biblijos vertėjas į lietuvių kalbą Jonas Bretkūnas Šventajame Rašte minimus kitų tautų muzikos instrumentus keitė parapijiečiams atpažįstamų vietinių instrumentų pavadinimais, paliko ir jų sąrašą. 17–18 a. apie muzikavimo tradicijas, instrumentus ne kartą užsiminta šį kraštą lankiusių ir čia dirbusių šviesuolių. O 19 a. paskelbta nemažai duomenų apie jų konstrukciją, derinimą, grojimo būdus ir kt.
Pasak šio krašto tradicinio muzikavimo tyrinėtojų, Prūsijos lietuviai grojo kanklėmis, trimitais, švilpynėmis, birbynėmis, būgnais, smuikais ir dambreliais. Daugelį muzikos instrumentų gaminosi patys, kai kuriuos pirkdavo. Nuo 18 a. gausėjo cimbolų, citrų, psalteriumų, o jau 20 a. plito gitaros, mandolinos, variniai bei mediniai pučiamieji.
Iškalbingas 20 a. antroje pusėje užrašytas 1901 m. gimusio žvejo Adomo Goberio pasakojimas apie tai, kad Rusnėje ar Klaipėdoje pardavęs sugautą žuvį, o po to užsukęs į karčiamą, ten rasdavęs net 10–12 muzikantų, grojančių smuikais, kanklėmis, citromis ir kitais instrumentais.
Lietuvininkai instrumentais, šaltiniuose kartais pavadinamais „žaislais“, grodavo šokius, jais pritardavo religinėms giesmėms, galbūt ir dainoms. Deja, prieškariu šio krašto senbuvių muzikavimas nebuvo įrašytas. Po 1944-ųjų dėl sovietinio genocido, deportacijų, taip pat evakuacijos į Vakarus Klaipėdos kraštas ištuštėjo, ir ši tradicija iš esmės buvo prarasta – 20 a. antroje pusėje rengtose ekspedicijose užfiksuoti vos pavieniai šio krašto senbuvių muzikantų garso įrašai, o atsikėlę naujakuriai iš kitų Lietuvos regionų atsinešė savąsias muzikavimo tradicijas.
Lietuvininkų muzikavimo tradicijos atgimimas paprastai siejamas su 20 a. 8–9 deš. iniciatyvomis. Ypač svarus buvo profesionalaus muzikanto, birbynininko ir muzikos instrumentų meistro Antano Butkaus indėlis. Jis, remdamasis rašytiniais ir ikonografiniais šaltiniais (17 a. piešiniais, 19 a. fotografija) rekonstravo Mažosios Lietuvos kankles-arfą, psalteriumą, padirbdino ragą-trimitą, būgną, smuiką, švilpynę. Pats šiuos instrumentus ir išbandė – jais grojo pirmajame Klaipėdos krašto folkloro ansamblyje „Vorusnė“, vėliau – ir kituose folkloro kolektyvuose.
Negalėtume kalbėti apie šios tradicijos atgimimą, rekonstrukciją, jei į ją nebūtų atsigręžęs visas pulkas talentingų žmonių, muzikantų, kuriems likimas lėmė studijuoti ar dirbti Klaipėdoje, ilgam čia įsikurti, susiburti į tradicinės instrumentinės muzikos ar folkloro ansamblius, susidomėti šio regiono istorija ir atrasti senųjų jo gyventojų kultūrinį paveldą: dainas, papročius, gyvenimo istorijas ir instrumentus.
Šiuo metu Mažosios Lietuvos muzikavimo tradiciją puoselėja net dešimt Klaipėdos krašto folkloro ansamblių: Klaipėdos savivaldybės Etninės kultūros centro kolektyvai „Senoliai“, „Alka“ ir „Alkiukai“, „Kuršių ainiai“ ir „Kuršiukai“, Kuršių Nerijoje susibūrę ansambliai „Giedružė“ ir „Aušrinė“, šilutiškių „Verdainė“ ir kt. Juose muzikuoja tiek profesionalūs muzikantai, tiek įvairių kitų profesijų žmonės. Dažniausiai grojama devynstygėmis kanklėmis, Mažosios Lietuvos kanklėmis-arfa, būgnais, lumzdeliais, smuikais, cimbolais, dūdmaišiu, basedle; rečiau – psalteriumu, dambreliu, lūpine armonikėle, bandonija, armonika, mandolina. Daugelis muzikantų puikiai įvaldę ir po kelis instrumentus.
Dažniausiai yra atliekama šokių muzika, atkurta iš vokiškų Rytprūsių šokių melodijų rinkinių, taip pat šokių, ratelių melodijos, užrašytos 20 a. antroje pusėje ekspedicijose Klaipėdos krašte. Instrumentais pritariama ir Mažosios Lietuvos dainoms (arba grojamos jų melodijos), taip pat evangelikų giesmėms.
Šių ansamblių dalyviai puošiasi rekonstruotais Klaipėdos krašto tautiniais kostiumais (kurie atkuriami šiam darbui ne mažiau pasišventusių specialisčių) ir ruošia įspūdingas temines programas, primenančias lietuvininkų papročius, pasakojančias jų istorijas ir grąžinančias šiam kraštui jo unikalų, išskirtinį skambesį.
Labai svarbu, kad pagrindiniai ansambliai turi ir savo atžalyną – vaikų kolektyvus, kuriuose įvairaus amžiaus jaunimas drauge atranda muzikavimo džiaugsmą. Beveik visi jie išmoksta groti bent vienu tradiciniu muzikos instrumentu.
Klaipėdos krašto tradiciniai instrumentai bei melodijos traukia ir klasikinės, džiazo, elektroninės muzikos atlikėjus, tad neretai ansamblių instrumentinės grupės kuria autorines kompozicijas drauge su jais. Taip jau daugiau nei tris dešimtmečius Mažosios Lietuvos regiono muzikavimo tradiciją puoselėjanti bendruomenė ne tik tiesia tiltus į praeitį, bet ir ją kuria.
Šią tradiciją įtraukti į Nematerialaus kultūros paveldo vertybių sąvadą pasiūlė, jos paraišką parengė Klaipėdos etninės kultūros centras, etnomuzikologės dr. Lina Petrošienė ir dr. Algytė Merkelienė.
Teksto autorė – Saulė Matulevičienė.
Straipsnis parengtas įgyvendinant Kultūros ministerijos finansuojamą projektą „Pozityvios žinios apie kultūros paveldą“. Projektu siekiama didinti visuomenės susidomėjimą kultūros paveldu ir skatinti įsitraukti į tradicijų puoselėjimą. Straipsnių ciklą sudaro 12 straipsnių apie tradicijas, įtrauktas į Lietuvos nematerialaus kultūros paveldo vertybių sąvadą.
Projektas „Pozityvios žinios apie kultūros paveldą“ yra 2021–2030 m. Lietuvos Respublikos kultūros ministerijos Kultūros ir kūrybingumo plėtros programos pažangos priemonės dalis. Jį įgyvendina Lietuvos nacionalinė Martyno Mažvydo biblioteka kartu su Lietuvos nacionaliniu kultūros centru.
Kviečiame skaityti kitus ciklo straipsnius.
Taip pat skaitykite
Nepraleiskite svarbiausių kultūros naujienų ir gaukite jas kiekvieną penktadienį į savo elektroninio pašto dėžutę užsisakę LRT kultūros naujienlaiškį. Šio naujienlaiškio nenorėsite atsisakyti.
