„Kitąkart prieš Kalėdas, kai miežį užplikai, apynius sudedi, garai tik verčiasi... Šaltukas, tas aromatas – pajunti šventišką nuotaiką. Bet ir vasarą smagu: atsikeli anksti ryte, dar tylu tylu visur, visi miega, ir pradedi vandenį virti, alų gaminti. Kitam gal ir nieko, o man kvepia viskas“, – prisipažįsta Biržų rajono Mockūnų kaimo ūkininkas Kęstutis Valentinavičius.
Kvapai, lydintys alaus gimimą, jam pažįstami nuo vaikystės. Mediniuose kubiliukuose darytas močiutės alus būdavęs ypatingas: „Ji įdėdavo ir duonos plutelių. Supjausto duoną, pašauna į kaimišką pečių, suskrudina... Jos alus išeidavo toks tamsesnis, saldokas.“ Alų darė ir Kęstučio tėvas, senelis, o ir dar senesnių giminės kartų atmintis tebėra gyva tradicijoje, kurią tęsia.
Nenuostabu, kad alus jam – daugiau nei tik gėrimas. Sakytum, gyva būtybė, turinti atmintį ir verta vardo. „Aš dabar savo alui vis duodu vardus. Kartą toks lietus buvo užėjęs, kad pavadinau „Lietaus“ alumi. O šį, kur dabar ragaujam, gaminau sausio viduryje sesers jubiliejui. Buvo sniegas, pūga, tai ir vardas – „Sniegelis“, – paaiškina, biržiškių tarme palinkėdamas: „Unt sveikatų!“
Naminio alaus gamybos magija, tapusi šio krašto savastimi, artima ir Biržų krašto muziejaus „Sėla“ muziejininkei Linai Kuncytei: „Biržų mieste yra dvi alaus daryklos, ir kai vėjas atneša salinamo salyklo kvapą, primena vaikystę: alų darydavo mano mama, išmokusi iš savo tėvo. Didieji gamintojai naudoja koncentratą, miltelius, o pas mus alus – dar iš tikro salyklo.“ Muziejaus lankytojams vesdama edukacinius užsiėmimus apie senąją aludarystę ji džiaugiasi: „Lengva ir gera, nes pasakoju apie tai, ką pati mačiau ir patyriau.“
Kaip ir midaus ar vyno, alaus gamybos ir vartojimo tradicija nuo neatmenamų laikų per kartų kartas įsispaudė į įvairių tautų kultūrinę savastį. Europoje jo būta jau vėlyvajame akmens amžiuje (5 tūkst. pr. m. e. iš miežių pagaminto alaus pėdsakų aptikta Can Sadurni oloje Ispanijoje), o baltų kraštuose – 3–6 a., kai Vakarų Lietuvoje į kapus dėdavo miniatiūrinius molinius puodelius, pripildytus, kaip paaiškėjo ištyrus, iš miežių ar avižų pagaminto gėrimo. Neabejojama, jog baltai naudojo jį apeiginiams tikslams. Alumi senovėje vaišinti dievai ir vėlės, o jo gaminimą mitologė dr. Daiva Vaitkevičienė palygino su alcheminiu procesu, kai dievai padėdavo žmogui išgauti trokštamas savybes. 19–20 a. Lietuvoje gėrimas išliko susijęs su šeimos, metų ar žemdirbystės švenčių papročiais, o 2022 m. į Nematerialaus kultūros paveldo vertybių sąvadą buvo įrašyta Biržų ir Kupiškio kraštą garsinanti naminio alaus tradicija.
Žinoma, ji keičiasi kartu su gyvenimu. Seniau, anot K. Valentinavičiaus, Mockūnuose būta ne vieno aludario: „Pas mus kiekvienoje gryčioje galėdavai gauti alaus, o dabar aš vienas gaminu.“ Biržų krašto kaimuose nuo seno alų darydavo, o ne virdavo, todėl jis išeidavęs tamsesnis, drumstas, aštresnio skonio. Daryti alų iš tėvo išmoko ir Kęstutis, bet parūpus išbandyti kitokį skonį, misą ėmėsi virti. Mielės taip pat buvo kitokios. „Kiekvienas turėjo savo mielių, kaip kiekviena gaspadinė – duonos raugo“, – paaiškina L. Kuncytė. Naminėmis mielėmis, likusiomis rauginimo kubile nuo praeito darymo, kaimynai dalindavosi. „Vienas alų pasigamina, tada neša mieles pas kitą. O ką daryti, jei kaime mielės sugedo? Tada nusipirkdavo, tas pirktines perraugindavo, ir jos vėl eidavo iš rankų į rankas“, – pasakoja Kęstutis. Anot jo, žmonių bendrystė gal ir yra naminio alaus tradicijos pamatas: kaimo bendruomenė palydėdavo žmogų per svarbiausius gyvenimo virsmus, o krikštynoms, vestuvėms ar šermenims skirtą alų neretai kartu ir darydavo.
Patarlė sako: „Iš gero salyklo geras ir alus.“ Kęstutis prisimena, kaip salyklą ne pirkdavo, o ruošdavo patys: „Būdavo, maišą miežių užmerkia į kubilą ir parą palaiko. Tada volę ištraukia, o kai skystis nubėga, papila grūdus pirty ir užkloja. Ir stebi: kai šaknelės išlindo – laikas džiovinti. Išdžiovinus šakneles reikia nutrinti, antraip alus bus aitrus. O kas daugiau trins – duoda vaikams, tai ir trini rankom... Nemalonus darbas.“ Anot dr. D. Vaitkevičienės, salyklo ruošimas – esminė botaninė, kulinarinė ir mitologinė transformacija, kai pradėjęs dygti daigas „nužudomas“, o išbrinkęs ir susalęs senasis grūdas įgyja naują gyvenimą tapęs alumi – „miežių krauju“, kaip dainuojama dainose.
Dabar Kęstutis naudoja pirktinį salyklą. Padaryti alų užtrunka pusę paros, tad jau ankstų rytą jis užvirina vandenį, tada ataušina iki 80 laipsnių temperatūros. „Jei liks aukštesnė, viską sugadinsim, alus nesifiltruos“, – paaiškina. Į medinį salinimo kubilą supylęs ataušintą vandenį ir salyklą, viską išplaka: „Tirštumas turi būti toks, kad mentė negriūtų, pastatyta vidury kubilo.“ Tada palieka pusantros valandos „pailsėti“, kad salyklas gerai susaltų, o pats ruošia tekinimo kubilą: ant dugno deda alksnio šakelių be žievės, ant jų – aviečių stagarų, viršuje – šiaudus. Jais apsuka ir volę. Į taip paruoštą kubilą pildamas salyklą ir verdantį vandenį, pusantros valandos alų filtruoja, o tada verda virimo katile, „kol iškrenta baltymai“. Baigdamas virti, sudeda apynius, misą ataušina, įdeda mielių ir per naktį neramiai miega: „Ar pagaus rūgti, ar nepagaus... Kartą teko išpilti – nerūgo. Kaip pas mus krašte sako, gižą pagavo. Lyg drebulės prieskonis atsiranda, ir niekas nežino, nuo ko...“ Bet jei iš kubiliuko verčiasi putos – „bus šventė, alaus košimas“.
Po trijų–keturių parų, kai puta papūtus nebesueina atgal – alus jau išrūgęs. Tada Kęstutis į koštuves pasikviečia kaimyną ir porą draugų – paragauti, ar gėrimas geras, ar galva neskaudės. Beragaudami padainuoja, pagroja armonika: „Alų reikia sukošti linksmai, nes jei bus nelinksma, tai paskui kas gers, susipyks.“
Anot L. Kuncytės, senovėje per alaus koštuves skudučiuodavo, giedodavo sutartines: „Tai – labai archajiškas, ko gero, apeiginis paprotys. Tie garsai nuteikia meditacijai. Tokio žodžio senovėje nežinojo, bet jautė savotišką tokios muzikos poveikį ir tikėjo, kad ji padeda sielai pasiekti dievus. Tam, matyt, pasitarnaudavo ir alus. Prieš paragaujant, gaspadinė pašlakstydavo juo keturias namų kertes, taip aukodama dievams.“ Daugiau sužinoti apie senąją aludarystę ir paragauti biržietiškų vaišių klausantis archajiško etnomuzikavimo galima Biržų krašto muziejuje „Sėla“, kur parengta edukacinė programa „A biržiečė vaišin dainuodamūs“.
Straipsnis parengtas įgyvendinant Kultūros ministerijos finansuojamą projektą „Pozityvios žinios apie kultūros paveldą“. Projektu siekiama didinti visuomenės susidomėjimą kultūros paveldu ir skatinti įsitraukti į tradicijų puoselėjimą. Straipsnių ciklą sudarys 12 straipsnių apie tradicijas, įtrauktas į Lietuvos nematerialaus kultūros paveldo vertybių sąvadą.
Projektas „Pozityvios žinios apie kultūros paveldą“ yra 2021–2030 m. Lietuvos Respublikos kultūros ministerijos Kultūros ir kūrybingumo plėtros programos pažangos priemonės dalis. Jį įgyvendina Lietuvos nacionalinė Martyno Mažvydo biblioteka kartu su Lietuvos nacionaliniu kultūros centru.
Kviečiame skaityti kitus ciklo straipsnius.
Taip pat skaitykite
Nepraleiskite svarbiausių kultūros naujienų ir gaukite jas kiekvieną penktadienį į savo elektroninio pašto dėžutę užsisakę LRT kultūros naujienlaiškį. Šio naujienlaiškio nenorėsite atsisakyti.
