„Ne veltui Daukantas pavadino jį karo mokslinyčia. Mes ripką ridename taip, kaip kalaviju kerta. Ir vienaip pasukam, ir kitaip – tai visiškai atitinka kalavijo kirtį. O giniesi su lazda iš visų pusių, nes ripka lekia visur, – lyg gintumeisi nuo kardo. Kas paneigtų, kad senovėje taip ruošdavosi mūšiams“, – svarsto Lietuvos ritinio sporto federacijos prezidentas Rimantas Diržius, vadovaujantis ir 62-ąjį šalies čempionatą šiemet laimėjusiai Vilkaviškio komandai. Išties, žaidėjų judesiai primena kardu kertančio kario judesius, tuo įsitikinome, stebėdami šviesią rugsėjo dieną vykusias varžybas.
Manoma, kad šis komandinis žaidimas mena viduramžių Lietuvą, o Vytauto Didžiojo vedami lietuvių kariai galėję panašiai treniruotis prieš Žalgirio mūšį.
Ritinis – vienas archajiškiausių istorinių lietuvių žaidimų ir vienintelis, tapęs nacionaline sporto šaka. Ritinio tėvu laikomas Karolis Dineika, 1923 m. parašęs modernaus ritinio taisykles ir organizavęs pirmąsias oficialias rungtynes Kauno stadione. Tradicija nenumirė ir sovietmečiu – per chruščiovinį atšilimą 1962 m. pradėta rengti Lietuvos ritinio čempionatus. Dabar ji vienija ne itin gausią, bet veiklią bendruomenę, kuriai svarbu ir sportinis azartas, ir galimybė prisiliesti prie Lietuvos istorijos. 2021 m. šios bendruomenės rūpesčiu ritinis pripažintas Lietuvos nematerialaus kultūros paveldo vertybe.
Iš amžių paveldėta žaidimo esmė paprasta: dviejų komandų žaidėjai turi įridenti į priešininkų vartus apskritą ritinį (skritę). Jį galima mesti arba paridenti ranka, o stabdyti – tik medinėmis lazdomis (ritmušomis).
Dar 20 a. pradžioje ši tradicija gyvavo įvairių etnografinių regionų kaimuose. Iš medžio nuopjovos pagamintą ritinį vokiečių valdytoje Mažojoje Lietuvoje vadino rifle, apie Skaudvilę – ritule, Vilniaus krašte, veikiant slaviškai įtakai, – katilka, o Kupiškyje, Molėtuose, Užventyje, Tauragėje, Seinuose – iki šiol gyvu skoliniu ripka. Nuėmus derlių ir nušienavus pievas ištuštėjusioje rudens erdvėje susirinkę dviejų kaimų vyrai risdavo ją vieškeliais ir takeliais, stengdamiesi nuristi iki varžovų kaimo.
Rašytiniuose šaltiniuose panašus žaidimas minimas dar 17 a. Žymusis Mažosios Lietuvos istorikas, etnografas, tautosakininkas Matas Pretorijus 1698 m. rankraštyje „Prūsijos įdomybės, arba Prūsijos regykla“ apibūdino vyrų žaidimus: jodami šaudo į taikinį ir mėto kuokas, o iš medžio ir akmens padarytą ritinį arba kamuolį pagaliu muša į taikinį atstojantį baslį. Simonas Daukantas 1845 m. išspausdintoje pirmojoje lietuvių kultūros istorijoje „Būdas senovės lietuvių, kalnėnų ir žemaičių“ rašė, kad žaisdami ritinį senovės lietuviai nuo mažų dienų mokęsi ne tik „vienu smūgiu nublokšti“ mešką ar šerną, bet ir kautis su priešu kare – „taip neprieteliui užsiausti, kad jis ant siūčio kėžterėtų“. Vaizdingas ir Žemaičių vyskupo Motiejaus Valančiaus aprašymas 1869 m. išspausdintoje apysakoje „Palangos Juzė“: „Sustojo mūsų keturi iš vieno galo, keturi iš antro, kaip droš kuris su ritmuša, ritinis lekia brumzdamas. Patol vargšas negavo atilsio, pakol nepersprogo.“
Kad greitai nesuskiltų, ritinį išpjaudavo iš surambėjusio beržo ir apkaustydavo metaliniu lankeliu, o mūsų laikais naudoja 17–18 cm skersmens, 2,5 cm storio gumos diską, sveriantį 600–700 gramų. „Smarkiai lekia ripka – apie 30–35 m/s greičiu. Komandas skiriantį atstumą nuskrieja per pusę sekundės. Ne bet kokia lazda tokį smūgį atlaiko. Bandėme fanerines, bet jos tik takšt ir nulūžta“, – pasakoja R. Diržius. Todėl lazdos iki šiol, kaip senaisiais laikais, išpjaunamos iš beržo storgalio: „Kas yra skaldę malkas, tie žino, kokia stipri būna apatinė dalis, kaip ten susipynę. Be to, ieškom natūraliai išlinkusio beržo. Ir ąžuolinė lazda būtų tvirta, bet per sunki, kai ripką tenka stabdyti viena ranka.“
Anot Vytauto Janulionio, tris dešimtmečius žaidusio Kupiškio ritinio rinktinėje, smagiai lekianti skritė „net rankas nukrečia“. Kaip ir dera senovės karių treniruote galėjusiam būti žaidimui, ritinis reikalauja fizinės jėgos ir ištvermės, o ypač vertinami geri metikai. „Kai smūgis stiprus, varžovas nė lazdos nespėja pakelti, ir ripka prarieda pro jį, tik žolė iš paskos berūksta“, – paaiškina V. Janulionis. Be galingo smūgio, reikia ir sumanumo: „Čia kaip rankinyje, kai vartininkas griūva į vieną pusę, o kamuolys lekia į kitą: matai, kad varžovas bėga uždaryti kampo, ir duodi į pakinklius. Kol jis apsisuka, jau per vėlu.“
Sėkmė priklauso ir nuo taktikos, žaidimas žavi įtempta kova dėl erdvės. Ritinį sustabdžiusios komandos žaidėjai turi per 10 sekundžių jį paridenti atgal, neįžengdami į aikštę toliau stabdymo vietos, o mesti leidžiama ne toliau nei 12 metrų. Paisydamos griežtų taisyklių, komandos stengiasi priartėti prie varžovų vartų, o kuo arčiau jų, tuo labiau, anot V. Janulionio, „dreba kojos – sulaikysi ripką, ar ne“.
Ritinis geba užkrėsti azartu ne mažiau už krepšinį ar futbolą, bet dėmesio Lietuvoje sulaukia mažai. Dėl ateities neramu – pripažįsta federacijos prezidentas R. Diržius. Tik Vilkaviškis, Kupiškis, Plungė ir Kaunas beturi čempionate dalyvaujančias komandas, žaidėjų yra apie šimtą, o jaunimo ateina nedaug. Politikai sporto paveldu pernelyg nesidomi, jau šeštus metus federacija nebegauna finansavimo.
Bet ritinio bendruomenė nesėdi rankas sudėjusi – rengia edukacijas, parodomąsias varžybas šiuolaikinės baltų kultūros festivalyje „Mėnuo Juodaragis“, o spalį Elektrėnuose įvyko pirmasis moterų čempionatas.
Šiemet Lietuvos etnosporto komiteto (Ritinio federacija – jo narė), Etninės kultūros globos tarybos ir Nacionalinės švietimo agentūros pastangomis etnosportas įtrauktas į fizinio ugdymo bendrąją programą. Tai teikia vilties. „Airiai turi du nacionalinius sporto žaidimus, žaidžiamus tik Airijoje, ir vaikus supažindina su jais mokyklose. Pasižiūrėti varžybų ten susirenka pilni stadionai“, – sako Kauno komandos „Aisčiai“ vadovas Edgaras Diržius, nuo vaikystės ritinį žaidžiantis federacijos prezidento sūnus. Jo paties mažieji jau smalsiai stebi žaidžiantį tėtį.
Straipsnis parengtas įgyvendinant Kultūros ministerijos finansuojamą projektą „Pozityvios žinios apie kultūros paveldą“. Projektu siekiama didinti visuomenės susidomėjimą kultūros paveldu ir skatinti įsitraukti į tradicijų puoselėjimą. Straipsnių ciklą sudarys 12 straipsnių apie tradicijas, įtrauktas į Lietuvos nematerialaus kultūros paveldo vertybių sąvadą. Šiemet minint UNESCO nematerialaus kultūros paveldo išsaugojimo konvencijos 20-metį, vis plačiau sklinda žinia apie unikalias mūsų šalyje puoselėjamas tradicijas.
Projektas „Pozityvios žinios apie kultūros paveldą“ yra 2021–2030 m. Lietuvos Respublikos kultūros ministerijos Kultūros ir kūrybingumo plėtros programos pažangos priemonės dalis. Jį įgyvendina Lietuvos nacionalinė Martyno Mažvydo biblioteka kartu su Lietuvos nacionaliniu kultūros centru.
Kviečiame skaityti kitus ciklo straipsnius:
