„Be kašalės miškan pirma nė kojos nekėlė. Visi turėjo kašelas. Juostų persiveria, užsimeta ant pecies ir miškan. Kašalės nenusiima ir grybų raudamas. Išrovei, per pecį mesterėjai kašalėn ir toliau aini... Geras kašalas pirkom pas meistrus Marcinkonyse ar Merkinėn, kap buvo koki turgai... Musteikon geras kašalas pynė... Sau kašalaitį iš skaldzytų pušalės balanų pasidarydavo ir pacys. Gera kašalė – turtas“, – šiuos šilinio dzūko žodžius užrašiusios etnologės Nijolės Marcinkevičienės teigimu, seniau Dzūkijoje be pušies balanų krepšio į mišką nežengdavo nė vienas grybautojas.
Kaip pačiam nusipinti krepšį iš pušies balanų ar šaknų, karklo bei gluosnio vytelių šią savaitę (liepos 29–rugpjūčio 4 d.) Musteikos kaime, drevinės bitininkystės bityne, mokėsi „Pynimo savaitės“ dalyviai. Tai stovykla, kurią kasmet rengia daugelio senųjų amatų žinovas, drevinės bitininkystės bityno šeimininkas Romas Norkūnas, o pušies balanas skelti ir kašeles pinti jau ne vienus metus moko musteikiškis Antanas Zaliauskas.
Šią savaitę pynimo stovyklą aplankė nuo 80 iki 100 entuziastų, pasak organizatorių, dalis jų sugrįžta kasmet, o ilgainiui ir patys tampa tradicijų perėmėjais bei mokytojais. Tokios stovyklos Dzūkijos nacionaliniame parke rengiamos nuo 1999 m.
Jau 95 metų gimtadienį atšventusį A. Zaliauską, R. Norkūną bei Musteikos kaimo naujakurį, gamtosaugininką Žymantą Morkvėną aplankėme ir apie senąsias medienos skaldymo technologijas bei tradicinį santykį su mišku kalbėjomės kiek anksčiau, pavasarį.
Tad grįžkime prie pasakojimo apie šilinių dzūkų kašeles. Kaip jos gimsta?
Pasak R. Norkūno, neskubant kašelę iš pušies balanų galima nusipinti per porą dienų, o pasiruošimas šiam darbui gali tęstis visus metus. Visų pirma, svarbu nusižiūrėti tinkamą pušį, kuri būtų skali – be šakų ir nesusisukusi, t. y. lengvai skiltų išilgai kamieno. Medžio dairomasi nuo rudens iki pavasario, dažniausiai jis kertamas, kol dar apmiręs, o prieš kertant pasirinktoji pušelė dar išbandoma – atlupus žievės gabalėlį ir kiek įkirtus žiūrima, ar ji nesukta, ar tinkama balanoms plėšti. Nes medis būna ne tik skalus, bet ir graudus, kitaip sakant, kietas, nelankstus, trapus, sakingas. Iš graudžios, sakingos medienos plonos balanos neišskelsi, o ir išskeltoji ne linksta, o lūžta.
Kaip etnologei Daliai Blažulionytei yra sakiusi Musteikos kaimo gyventoja: „Vyrai pažįsta, katroj [pušis] būna graudzynga – smalynga, tai tos neplyšta. Graudus, išaina, daugiau prieg smalos <...> Inkerta kirviu, ir katroj balanynga, vercia in šonų, balanynga plyšta, o jei graudzi, tai inkirtai, ir neplyšta.“
Nukirtus tinkamą pušį, ji supjaunama į reikiamo ilgio rąstus, kurie, pasitelkus medinį ar metalinį pleištą bei medinę kaladę („kūlę“) ar kūjį pleištui įkalti, skeliami išilgai per pusę, o tos pusės tokiu pat būdu dalijamos į ketvirčius. Šios medienos dalys Dzūkijoje vadinamos trainais (sakoma: „Pridarėm trainų, bus ir balanų“). Kašelei nupinti pakanka balanų, išplėštų iš vieno skalios medienos rąsto ketvirčio.
Iš pradžių atskiriama medžio šerdies dalis, nes ji niekada neskyla, „neplyšta“, o po to minėtieji trainai pleištu ar peiliu tol dalijami perpus, kol lieka vos poros milimetrų storio balana – kuo pušies rievės tankesnės, tuo plonesnę, lankstesnę balaną įgudęs meistras galės atskelti. O pynimui geriausiai tinka vos poros milimetrų storio ir apie 1,5 m ilgio balanos, kurios dar išlyginamos ar paploninamos peiliu, kad būtų lanksčios ir glotnios, o nupinta kašelė – lengvesnė. Taip prisiruošus, galima imtis pynimo.
O ką daryti su ta medienos dalimi, kurios taip dailiai atplėšti nepavyko? Ir ji turėjo savo paskirtį – iš pušies kamienų buvo plėšiamos stogams dengti naudotos dronyčios (malksnos) arba štankietai (tvorų statiniai).
„Štankietus iš visokios pušies gali skaldzyti“, – patikslina R. Norkūnas. Jiems sunaudojama medžio šerdis ir iš graudžios medienos atskelta (išplėšta) storesnė (0,6–1,5 cm) balana. Štankietams tinka ir medžio šakų suformuoti medienos nelygumai. Pasitelkus senąją medienos skaldymo technologiją, 2015–2017 m. Musteikos kaime buvo atkurta arba naujai užtverta daugiau nei kilometras tvorų, juosiančių sodybas ir darniai įsiliejančių į gamtinį kraštovaizdį. Šioms tvoroms štankietus skaldė Marcinkonių meistras Liudas Pugačiauskas, šio amato išmokęs iš musteikiškio Vytauto Šestavicko (bendruomenės iniciatyva buvo parengtas tvarkybos darbų projektas, kuriam skirta parama).
Medienos skaldymas – tai vienas archajiškiausių jos paruošimo būdų. Skeliant ji plyšta natūraliai, išilgai medžio plaušo, todėl būna atsparesnė atmosferos poveikiui (lietaus vanduo nuo jos tiesiog nuteka) ir yra gerokai tvirtesnė, teigia Ž. Morkvėnas, pats noriai perimantis senuosius šilų dzūkų amatus. Pasak jo, plėšto medžio štankietai tarnauja kelis kartus ilgiau nei iš pjautinių lentelių sutverta tvora. Be to, naudojant šią technologiją, „į medį įsiklausoma“, prisitaikoma prie jo savybių, visa mediena panaudojama tam, kam ji labiausiai tinkama.
2023-iaisiais pušinių balanų ir štankietų (tvoros statinių) skaldymo tradicija buvo įrašyta į Lietuvos nematerialaus kultūros paveldo vertybių sąvadą. Tad bendruomenė įsipareigojo iš vyresniosios kartos perimti ir puoselėti ne tik amatą, bet ir su juo susijusį tradicinį žinojimą, mokantį gyventi tvariai, darnoje su gamta.
Kita vertus, šios tradicijos puoselėtojai jau susiduria su netradicinėmis kliūtimis. Pasak Ž. Morkvėno, miškuose intensyviai ūkininkaujant, vis sunkiau rasti balanų plėšimui ar štankietų skaldymui tinkamos medienos (kaip ir pušų, tinkamų drevinei bitininkystei), o atradus skalingą pušį, sudėtinga pasirinktąjį medį įsigyti, nes esama medienos pardavimo sistema nepritaikyta išsirinktosios pirkimui mažais kiekiais.
Straipsnis parengtas įgyvendinant Kultūros ministerijos finansuojamą projektą „Pozityvios žinios apie kultūros paveldą“. Projektu siekiama didinti visuomenės susidomėjimą kultūros paveldu ir skatinti įsitraukti į tradicijų puoselėjimą. Straipsnių ciklą sudarys 12 straipsnių apie tradicijas, įtrauktas į Lietuvos nematerialaus kultūros paveldo vertybių sąvadą.
Projektas „Pozityvios žinios apie kultūros paveldą“ yra 2021–2030 m. Lietuvos Respublikos kultūros ministerijos Kultūros ir kūrybingumo plėtros programos pažangos priemonės dalis. Jį įgyvendina Lietuvos nacionalinė Martyno Mažvydo biblioteka kartu su Lietuvos nacionaliniu kultūros centru.
Kviečiame skaityti kitus ciklo straipsnius.
Taip pat skaitykite
Nepraleiskite svarbiausių kultūros naujienų ir gaukite jas kiekvieną penktadienį į savo elektroninio pašto dėžutę užsisakę LRT kultūros naujienlaiškį. Šio naujienlaiškio nenorėsite atsisakyti.
