Iš Vilniaus važiuojant Sudervės link, pravažiavus Pilaitę ir vos po kelių kilometrų pasukus į kairę, prieš akis išnyra Vaivadiškių kaimas. Šis pasakojimas – apie čia gyvenančią Stanislavą Rynkevič, kurios šeimoje jau penkios moterų kartos rišo ar teberiša puošniąsias Vilniaus verbas.
Stanislavos mama Veronika Markovska (1933–2015), močiutė Marija Pašulevič-Višnevska (1904–1986) ir prosenelė Marija Pašulevič (1861–1945) gimė Vaivadiškėse, čia sukūrė šeimas ir liko gyventi, tad ir verbų rišimo tradicija šeimoje skaičiuojama nuo 1861-ųjų. Šio amato moterys mokė ir atitekėjusias marčias, brolių ar pusbrolių žmonas bei kaimynes. „Prosenelė turėjo 7 vaikus, ir jie pasklido po apylinkes“, – prisimena Stanislava, o su giminės moterimis tradicija šaknijosi ir kituose kaimuose.
Puikiai šį amatą ar meną yra įvaldžiusios ir jos dukterys Alina bei Renata. Pasak jų, Vilniaus verbos tarsi savaime tapo gyvenimo dalimi. Iš vaikystės likęs įspūdis: žiemos vakarais verbas rišanti mama su močiute ir žolėmis kvepiantys namai. Beje, močiutė ir mirusi su verbele rankose, šalia žolynais apkrauto stalo. Vyresniosios kartos moterys buvusios ir puikios dainininkės, giedojusios bažnyčioje ar šermenyse, o Stanislava akordeonu grodavusi ir vestuvėse. Visos mokėjo pinti krepšius, o močiutė Veronika apylinkėse garsėjo siuvamais medžiaginiais „veltiniais“.
Rišdama verbas, mama mergaites mokė skaičiuoti ir pažinti spalvas, o kiek paaugusias skatino ir savo verbelę susikurti: „Žiūrėdavom į jau surištas verbas ir mokydavomės, o tėvai vis mus pagirdavo.“
Iš kartos į kartą buvo perduodamos ir žinios kur, kada bei kokius augalus rinkti. Pradėdavo nuo rugių, kviečių varpų, jas pjaudavo dar nesubrendusias („jei džiovinsi varpas su grūdais, pelytės sugrauš“), vasarą rinkdavo žydinčius žolynus: bitkrėsles, kraujažoles, smėlinius šlamučius, dagius, motiejukus, taip pat įvairiausias smilgas (beje, „kiškio ašarėlės“ turi ir kitą vardą – lenkiškai jos vadinamos „Mergelės Marijos ašaromis“). O štai margaspalvių sausažiedžių sėklos – atsivežtinės, jos darželiuose pradėtos auginti tik po karo. Etnologai yra suskaičiavę, kad iš viso Vilniaus krašto verboms naudota iki penkiasdešimties skirtingų augalų.
Ankstesnės kartos daugumą žolynų susirinkdavo laukuose, bet ilgainiui jie pradėti sėti ir auginti savoje žemėje. Nuo gegužės prasideda jų sėja, nuo birželio iki pat rudens žolynai renkami ir džiovinami, vėliau jie dažomi, o nuo lapkričio iš jų pradedamos rišti įvairiausių spalvų, formų ir dydžių verbos, – tad darbai vyksta kone ištisus metus. Beje, šeimos moterys neapsieina be vyriškos jėgos – Stanislavos sutuoktinis Stanislavas Rynkevičius kiekvienais metais rudenį sėja rugius, kviečius, miežius ir motiejukus, pavasarį paruošia dirvą gėlėms ir kitiems augalams sodinti, verboms paruošia lazdyno kotus.
Pasak Renatos, rišant verbą svarbu turėti menininko gyslelę – jausti formą, spalvas, žolių tarpusavio dermę, kaip muzikoje ar tapyboje. Jos žodžiais, mama, Stanislava Rynkevič, dar jaučianti ir žmones, žinanti, kuri iš tūkstančio verbų jiems patiks ne vienerius metus, ir kokių spalvų ar formų verbos bus populiariausios šiemet – ir šioje srityje mados keičiasi.
Seniausios – volelinės ir plokščiosios (širdelės arba plunksnos formos) verbos. Jas Stanislava su dukromis riša iki šiol. „Visada turime tradicinių verbų. Jas malonu daryti, ir žmonėms jos patinka, bet norisi išbandyti ir kažką nauja“, – svarsto Renata, primindama, kad būtent jos mama 8-ajame dešimtmetyje sukūrė naują originalią verbos formą – su atsišakojančiais žiedynais, rišėjų vadinamais „ramunėmis“. Ši naujovė patraukė dėmesį ir sparčiai plito. Pasak rišėjos, tokios verbos iki šiol mielai perkamos ir užsakomos: Stanislava prisimena, kaip net šešios pustrečio metro aukščio verbos su „ramunėmis“ buvo skraidinamos į vestuves Indijoje, o jų svečiai manę, kad Lietuvoje augantys tokie medžiai! „Ramunės“ patraukusios ir šalies vadovų dėmesį – būtent tokias verbas yra įsigijęs ir Algirdas Brazauskas, ir Kazimiera Prunskienė, ir Dalia Grybauskaitė.
Ši tautodailininkė riša ir ažūrinį bokštą primenančias verbas (pirkėjams ši forma pasirodžiusi panaši į Velykų margutį!), verbas puošia ir „Kazimiero karūną“ primenančiais elementais.
Gabiausios meistrės paprastai turi individualų braižą, pastebi liaudies meno žinovai. Įkvėpimas, noras išbandyti kažką savo ateina su amžiumi ir patirtimi, prisipažįsta Stanislava Rynkevič. Kita vertus, naują, dar nematytą verbos formą galima net susapnuoti. Tokį ypatingą sapną, kuriame verba buvusi tarsi medis, su atsišakojimais ir žiedais, dar paauglystėje sapnavo Renatos sesuo Alina Rynkevič. O mama paskatino regėtąjį pavidalą kuo greičiau įkūnyti, – ši originali verba iki šiol saugoma namuose.
„Dar 19 a., taip pat 20 a. pirmojoje pusėje Vilniaus krašto verbos, kaip ir įprastesnės visoje Lietuvoje rištos kadagio, karklo ir kitų augalų puokštelės, Verbų sekmadienį šventintos bažnyčioje, o namuose laikytos prie šventųjų paveikslų, tikint, kad gali apsaugoti nuo griaustinio, ligų ir kitokių nelaimių, gal net nuo karo“, – pastebi Stanislava.
Jau 4-ajame dešimtmetyje nedideles, siaurutes, kukliai puoštas tradicines Vilniaus verbas keitė vis didesnės ir dekoratyvesnės. Ši tendencija stiprėjo, ir septintajame aštuntajame dešimtmečiais Vilniaus Kalvarijų (tuo metu – F. Dzeržinskio) turgavietėje vykusiose Kaziuko mugėse buvo galima pamatyti ir įsigyti įspūdingų paprotiniam liaudies menui skiriamų dirbinių. Verbos apsigyvendavo kone kiekvienuose namuose ir puošdavo juos ne vienerius metus.
Vilniaus apylinkėse, Stanislavos žodžiais, Verbų sekmadienį į bažnyčią šventinti iki šiol nešamos būtent puošniosios verbos, nors prie jų neretai pridedama ir kadagio šakelė. Sugrįžus iš bažnyčios ne tik kadagiu, bet ir Vilniaus verba galima „išplakti“ namiškius, prisimenama tuo metu sakoma formulė: Palma bije, nie zabije, za sześć dni i sześć nocy, doczekamy Wielkanocy... (Verba muša, nesumuša, po šešių dienų ir naktų sulauksime Velykų!“). Paisoma ir draudimo verbą tiesiog išmesti: net jei nešventinta, ji turi būti deginama, o artėjant Verbų sekmadieniui vėl susirišama ar įsigyjama nauja.
Pasak Vilniaus krašto tautodailininkų bendrijos pirmininkės Ramutės Kraujalienės, Vilniaus verbų rišimo tradicija susiformavo į šiaurės vakarus nuo sostinės įsikūrusiuose kaimuose. Tik 20 a. antroje pusėje (8-ajame deš.) ji išplito ir plačiau. Šiuo metu verbos rišamos maždaug penkiolikoje Buivydiškių ir Sudervės apylinkių kaimų: Vaivadiškėse, Pilaitėje, Platiniškėse, Kriaučiūnuose, Sudervėje, tai pat – Užusieniuose, Smigliuose, Čekoniškėse, Prapuoliuose, Leičiuose, Vilkeliškėse, Gelažiuose ir kt.
Tai iš dalies lėmusi turtinga šio krašto laukų, pievų ir miškų augalija, tradicijos įsitvirtinimas ir perdavimas iš kartos į kartą bei susiklosčiusi „rinka“ – jau 19 a. viduryje verbos pardavinėtos prie Vilniaus bažnyčių Verbų sekmadienį, o nuo 20 a. ketvirto dešimtmečio – ir Kaziuko mugėse. Visų kartų rišėjoms šios verbos buvo vienas iš pragyvenimo šaltinių: „Tai ir uždarbis, ir tradicijos puoselėjimas.“
Stanislavos Rynkevič rištos verbos plačiai pasklidusios po pasaulį, jos dovanotos popiežiui Jonui Pauliui II ir Lenkijos prezidentui Aleksandrui Kvasnevskiui, net 400 šiuose namuose gimusių verbų puošė Lietuvos tūkstantmečiui skirtą dainų šventę, jos keliauja ir į Čikagoje bei Londone lietuvių rengiamas Kaziuko muges. Pakviesta Stanislava su dukterimis mielai rengia ir mokymus – neseniai su moksleiviais patirtimi ir žolynais dalijosi Vilniaus krašto tradicijas, papročius, amatus gaivinančiame Maišiagalos tradicinių amatų centre, įsikūrusiame gražiajame Houvalto dvare.
Vilniaus verbų rišimo tradicija iki šiol saugoma, vaikams perduodama ir kitose šeimose: kai kurios meistrės gali įvardyti net septynias šį amatą išmaniusias giminės kartas, o pačią verbų rišimo tradiciją datuoja, jo trukmę nusako posakiu „nuo neatmenamų laikų“.
Straipsnis parengtas įgyvendinant Kultūros ministerijos finansuojamą projektą „Pozityvios žinios apie kultūros paveldą“. Projektu siekiama didinti visuomenės susidomėjimą kultūros paveldu ir skatinti įsitraukti į tradicijų puoselėjimą. Straipsnių ciklą sudarys 12 straipsnių apie tradicijas, įtrauktas į Lietuvos nematerialaus kultūros paveldo vertybių sąvadą.
Projektas „Pozityvios žinios apie kultūros paveldą“ yra 2021–2030 m. Lietuvos Respublikos kultūros ministerijos Kultūros ir kūrybingumo plėtros programos pažangos priemonės dalis. Jį įgyvendina Lietuvos nacionalinė Martyno Mažvydo biblioteka kartu su Lietuvos nacionaliniu kultūros centru.
Kviečiame skaityti kitus ciklo straipsnius:
