„Buvo įdomu suvokti, kad maistas praeityje buvo nedaug nutolęs nuo vaisto sąvokos. Maistas ne tik pamaitina, bet ir gydo ligas, šildo, apsaugo nuo aplinkoje knibždančių kenkėjų“, – Nacionalinės Martyno Mažvydo bibliotekos parengtoje publikacijoje sako menininkė Monika Jagusinskytė.
Rugsėjo 5 dieną, 18 val., Nacionalinės Martyno Mažvydo bibliotekos (Gedimino pr. 51, Vilnius) Parodų salėje atidaroma kylančios menininkės Monikos Jagusinskytės paroda „Valgymo Ritas“. Paroda parengta su šiuolaikinio meno kuratore Milda Dainovskyte. Parodos architektūros autorius – menininkas, dizaineris Vladas Suncovas.
Parodoje pristatomas naujausias menininkės to paties pavadinimo vaizdo kūrinys, lydimas fotografijų, tekstilės objektų ir archyvinės medžiagos. Menininkė, pasitelkdama medijų įvairovę, nagrinėja žmogaus kūno ir dvasios ryšį su maistu, pastarojo vietą lietuvių mitologijoje ir istorijoje. Pasitelkdama fotografiją, tekstą ir videomedijas menininkė fiksuoja žmogaus kūną kasdienybėje, jo nenutrūkstamą kaitą, susijusią su aplinka. Kuriamos kompozicijos – tarsi nesvarumo fazės, o riba tarp tikrovės ir sapno, grožio ir dūlėjimo išsklaidyta.
Menininkę M. Jagusinskytę kalbina parodos kuratorė M. Dainovskytė.
– Monika, parodos centre – videoperformansas „Valgymo Ritas“. Pasitelkei šešias veikėjas Saulę, Bitę, Pelėdą, Žemaitę, Raganą ir Žmoną, kurios puotos metu šnekučiuojasi, niūniuoja, ieško santykio ir komunikacijos būdų viena su kita. Šis estetiškas pobūvis mums primena apie svarbą ir rūpestį Žemei, kurios vaisiais esame gyvi. Papasakok, kas liko už kameros ribų, kaip konstravai šio kūrinio idėją?
– Prieš kelerius metus sugalvojau, kad noriu patyrinėti maisto kultūrą ir reikšmes, pasitelkdama sau artimiausią formą – vizualumą, ypač tai, kaip jis sąveikauja su žmogumi, kaip transformuojasi, nagrinėti maisto simboliką. Norėjau atrasti specifinį, savitą požiūrio tašką. Tuo metu akis užkliuvo už lietuvių rašytojos Šatrijos Raganos kūrinio „Sename dvare“ (1922), kuriame ji rašo negalinti praeiti pro šalį išvirtusių ežioje arbūzų, jų nepaglosčiusi. Ir man paaiškėjo – noriu tyrinėti žmogaus santykį su žeme ir maistu, noriu šių pavyzdžių ieškoti lietuviškoje kultūroje, literatūroje.
Tad pradėjau gilintis, eskizuoti. Kartais tiesiog fotografuoju tai, kas šauna į galvą, bet mėgstu ir nusipiešti, užsirašyti susikurtus scenarijus. Pradėjau tokius rašyti, atrasdama vis daugiau įdomybių etnografinėje medžiagoje, ir tie mini naratyvai pradėjo jungtis tarpusavyje… Taip atsirado vienas didelis scenarijus su veikėjomis, kurį nusprendžiau įgyvendinti videokūrinio forma.
– Viena iš ekspozicijos dalių yra archyvų rinkinys, seniausi eksponatai – 20 a. pr. fotografijų reprodukcijos, keletas autentiškų objektų, tokių kaip staltiesė, gausybė autorių: Romualdas Rakauskas, Veronika Šleivytė ir kt., kurių fotografijose aptinkame pėdsakų, susijusių su lietuvių mitybos, maisto kultūra. Ką svarbaus atradai ar ko pasisėmei nagrinėdama kraštotyrininkų palikimą, muziejinius artefaktus?
– Atradau be galo gražų, bet bent jau mano patyrimu negausiai dokumentuotą buities pasaulį. Pavyzdžiui, atrandame istorinių faktų ar natiurmortų, tačiau kas slypi už tų vaisių ir daržovių? Kas galų gale juos nuskynė? Kokius jausmus išgyveno jas suvalgiusysis? Tikriausiai praeities žmonės į tai daug nesigilindavo, tikriausiai tam nebuvo laiko. Buvo įdomu pabandyti apčiuopti ir suvokti jų pasaulėjautą. Gilindamasi į tautosaką, etnografinę medžiagą supratau, kad žmonių gyvenimai sukdavosi apie tai, kaip išsimaitinti. Svarbiausia, geras derlius, o jam užtikrinti buvo pasitelkiami ritualai. Ir nenuostabu, blogas derlius – badas, mirtis.
Žmonės kaime valgydami neretai tylėdavo – iš pagarbos, o kad duoną bučiuodavo, žinojau dar vaikystėje. Buvo įdomu suvokti, kad maistas praeityje buvo nedaug nutolęs nuo vaisto sąvokos. Maistas ne tik pamaitina, bet ir gydo ligas, šildo, apsaugo nuo aplinkoje knibždančių kenkėjų. Šis tikėjimas, nors šiandien ir nebūtinai moksliškai legitimus, mane labai įkvepia, žadina vaizduotę.
– Tavo kuriama pasaka skrodžia daugiasluoksnę mūsų kultūrinio paveldo istoriją. Vaisingesnius ir, atvirkščiai, skurdžius mūsų tautos kultūros raidos etapus. Galbūt tam tikrus elementus pasiskolinai konstruodama parodą „Valgymo Ritas“?
– Domėjausi įvairių laikotarpių maisto kultūros aktualijomis, mane labiausiai domino tarpukaris, šio meto fotografijos, tekstai mane labiausiai traukė. Kažkas šilto ir malonaus jame yra, taip pat žavi ir tuometė estetika. Vyko tautinis atgimimas, žmonės gręžėsi į savo šaknis. Kartu tai ir moterų emancipacijos raidai svarbus metas – organizuoti pirmieji Lietuvos moterų suvažiavimai, moterys kilo kaip visuomenės veikėjos, rašytojos, profesionalės. Keleto jų charakterius galima atrasti ir videodarbe. Stengiausi atsineštą istorinę informaciją fragmentiškai atspindėti kūrinyje, bet kartu ir nenorėjau prisirišti prie konkretaus laikotarpio, kūrinio veiksmas vyksta dausose – erdvėje, kur laiko sąvokos ir aiškių ribų nėra.
– Prakalbome apie moterų socialinį vaidmenį tuometėje Lietuvoje, vis dėlto ikikariniu periodu moteris siekti tokių svajonių kaip išsilavinimas, menininkės ar mokslininkės karjera galėjo tik arba vedamos begalinio užsispyrimo, arba palaikomos šeimos. Daug dažniau dokumentiniuose kadruose matome prie maisto ruošos triūsiančias moteris, kaip vėliau ir okupacijos metais, po sunkios darbo dienos namuose laukdavo buitis, ne tokia redukuota kaip šiais laikais. Galbūt šiandien galime rasti kitokių, naujų buities reprezentacijos išraiškų?
– Šiandien buitis gali būti įvairesnė, ne tokia apibrėžta normomis, nors stereotipiniai įvaizdžiai vis dar vejasi mus iš praėjusių laikotarpių. Buities reprezentacija tikrai kinta, priklausomai nuo kultūrinių, politinių, religijos ir kitų svarbių įtakų dinamikos. Iš tiesų nemanau, kad turiu pasidariusi išvadas. Šis kūrinys – tyrimas, bandymas suvokti save ir savo aplinką per mūsų istoriją ir socialinius ryšius.
– Tavo kūrinio, performanso atlikėjos įgalina jau minėtus personažus, tai – ryškios, aktyvios šiuolaikinio kultūros lauko veikėjos. Kuri iš puotos dalyvių artimiausia tavo asmenybei?
– Rašydama kūrinio personažus galvojau, ką iš pažįstamų rato juose matau. Sąmoningai kviečiau prisijungti veiklius savo lauke žmones, norėjau, kad personažus plėtotume kartu. Visuose juose matau dalelę savęs.
– Prieš ketverius metus apsigynei Mados ir technologijų studijų bakalauro diplomą Amsterdamo mados institute. Nuosekliai ir su dideliu atidumu, jautrumu detalėms, tokioms specifiškai nepaslankioms temoms kaip seksualumas, motiniškas ryšys, tradicijų perdavimas, subjektyvūs psichologiniai išgyvenimai ir savistaba, kuri pasitelkdama objektyvą. „Valgymo Ritas“ kupinas šių tave jaudinančių temų, o gebėdama jungti madą, judesį ir tautosaką paverti konceptualiu kūriniu. Ar tau padeda studijų metais įgyta praktika?
– Be abejo. Studijų metu daug gilinomės į mados ir reklamos istoriją, teoriją. Antraisiais studijų metais galėjome laisvai rinktis profilius, visi buvo susieti su mada. Pasirinkau studijuoti vizualią kultūrą (Visual Culture) ir prekių ženklo identitetą (Brand and Identity). Tai buvo geriausi studijų metai, ir būtent šie du dalykai mane nuolatos lydi. Man įdomu kurti personažus ir charakterius, įtraukti juos į kokias nors aplinkybes. Šalia to smagu pasitelkti ir madą, su ja žaisti, eksperimentuoti. Tai svarbus mano kūrybos elementas.
Lankytojus kviečiame parodoje žvalgytis, klausytis ir jausti pasitelkus „tyrėjo smalsumą“. M. Jagusinskytės kuriama pasaka nustebins daugiasluoksniškumu, grynumu ir autentiškumo pėdsakais.
Monikos Jagusinskytės paroda „Valgymo Ritas“ – rugsėjo 5–8 dienomis vykstančio Vilniaus galerijų savaitgalio žemėlapyje.
Paroda veiks iki spalio 27 d. Nacionalinės Martyno Mažvydo bibliotekos Parodų salėje, adresu Gedimino pr. 51, Vilnius. Parodos lankymas nemokamas.
Nepraleiskite svarbiausių kultūros naujienų ir gaukite jas kiekvieną penktadienį į savo elektroninio pašto dėžutę užsisakę LRT kultūros naujienlaiškį. Šio naujienlaiškio nenorėsite atsisakyti.
