Nors olimpinių žaidynių atidarymas Paryžiuje įvyko dar penktadienį, aistros ir komentarai dėl kai kurių atidarymo epizodų netyla iki šiol. Vieni džiaugėsi fantastišku renginiu, kiti atidaryme įžvelgė apokalipsės raitelius, tačiau daugiausiai dėmesio susilaukė vadinamoji „Paskutinės vakarienės“ scena.
LRT.lt kalbinti literatūrologai, kultūros žinovai, teatro kritikai ir filosofai sakė, jog tam, kad įžvelgtum sąsajų tarp „Paskutinės vakarienės“ ir puotos scenos atidarymo renginyje, reikia „didelės fantazijos“.
Socialinėse medijose netrūksta komentarų apie tai, kaip mėlynai kūną išsidažęs dainininkas Philippe Katerine ir drago karalienės prie stalo tyčiojasi iš krikščionių bendruomenės ir Leonardo da Vinčio kūrinio. Apie tai savo nuomonę pareiškė tiek katalikų vyskupai, tiek Elonas Muskas, pasak kurio, tai buvo „itin didelė nepagarba krikščionims“.
Pasak agentūros AP, ceremonijoje susipynė istorinė ir šiuolaikinė Prancūzijos kultūra su kičo prieskoniu. Renginyje dalyvavo tokios pasaulinio garso žvaigždės kaip Celine Dion ir Lady Gaga, kurios abi laikomos queer ikonomis. Viename iš ceremonijos epizodų podiumu ėjo ir žinomos Prancūzijos dragės.
Tačiau pats renginio meno vadovas Thomas Jolly neigia bet kokias asociacijas su „Paskutine vakariene“.
„Mūsų idėja buvo įtrauktis, – britų leidiniui „Independent“ sakė T. Jolly. – Natūralu, kad kai norime visus įtraukti ir nieko neišskirti, kyla klausimų. <...> Norėjome kalbėti apie įvairovę. Įvairovė reiškia buvimą kartu. Norėjome įtraukti visus. Prancūzijoje turime meninę laisvę. Mums Prancūzijoje pasisekė, kad gyvename laisvoje šalyje.“
Vis dėlto „Paryžius 2024“ organizatoriai atsiprašė katalikų ir kitų krikščionių grupių, kurias papiktino kai kurios ceremonijos dalys.
„Mes įsivaizdavome ceremoniją, kuri parodytų mūsų vertybes ir principus, todėl pateikėme labai įpareigojantį pranešimą, – britų leidiniui „Independent“ sakė „Paris 2024“ prezidentas Tony Estanguet’as. – Idėja buvo iš tiesų paskatinti apmąstymus. Norėjome, kad žinutė būtų kuo stipresnė. Žinoma, turėjome atsižvelgti į tarptautinę bendruomenę. Tai – prancūziška ceremonija, skirta Prancūzijos žaidynėms, todėl pasitikėjome savo meno vadovu. Prancūzijoje turime žodžio laisvę ir norėjome ją apsaugoti.“
Renesansiška puota ir kur kas platesnis motyvas
Literatūrologas, prancūzų kultūros žinovas, Vilniaus universiteto profesorius Vytautas Bikulčius sako, kad atidarymo ceremonija buvo tikrai įspūdinga, ypač tiems, kurie galėjo žiūrėti transliaciją be reklaminių pauzių.
„Ceremonijoje buvo labai gerai sudėlioti taškai, kurių pritrūko transliacijoje su reklamomis. Atidaryme buvo apžvelgta visa Prancūzijos istorija, pradedant nuo pačių ištakų. Prancūzai save laiko galų palikuonimis, o Galija priklausė senovės Romai, todėl neatsitiktinai ceremonijoje buvo ir epizodų iš senovės Romos ar Graikijos gyvenimo. Be to, jie buvo papildyti ir naujų laikų, pavyzdžiui, F. Rablė „Gargantiua ir Pantagriuelio“ motyvais“, – sako V. Bikulčius.
Pasak jo, būtent daugiausiai atgarsio susilaukęs puotos motyvas gali būti siejamas su žymiuoju Renesanso šedevru – „Gargantiua ir Pantagriueliu“. „Žmogus, skaitęs romaną, iš karto atpažins tą renesansišką puotą, <...> olandų dailininko Jano van Bijlerto kūrinį, tačiau tokių puotų motyvų yra nutapę ir kiti menininkai“, – teigia literatūrologas.
„Čia yra kur kas platesnis motyvas. Jei mes viską suvedame tik į „Paskutinę vakarienę“, vadinasi, asociacija yra labai tiesmukiška, o iš tikrųjų ji labai plati“, – priduria V. Bikulčius.
LRT.lt pašnekovas primena, kad ir ceremonijos meno vadovas pabrėžė, jog jis nenorėjo nei juoktis, nei išjuokti, nei pasišaipyti iš ko nors, svarbiausia jam buvo parodyti pagonišką šventę: „O pagoniška šventė siejasi su romėnų laikais, su Dioniso, vyno ir šventės dievo, veikla. Tokia yra nepaviršutiniška asociacija.“
V. Bikulčius atkreipia dėmesį, kad olimpinių žaidynių atidarymo ceremonijoje viskas buvo siejama su vandens motyvu.
„Paryžių kerta Senos upė, todėl viskas buvo apgalvota iki smulkiausių detalių, nuo visų komandų pristatymo Senos upe iki olimpinio deglo formos, kuri imituoja upės tėkmę. Taigi visos, nuo pradžios iki pabaigos, apgalvotos detalės sudarė labai vientisą reginį, vientisą spektaklį, kuriam, gaila, pakenkė pliaupiantis lietus. Jei ne lietus, tas įspūdis būtų buvęs dar didesnis“, – sako prancūzų kultūros žinovas.
„Bet, aišku, ceremonija turėjo būti matoma ištisai, be jokių reklamų, be jokių pertraukų ir t. t., tik tada žmonės būtų susidarę visą vaizdą“, – priduria V. Bikulčius.
Oficialus olimpinių žaidynių transliuotojas TV3 sulaukė kritikos ir dėl reklamos transliacijų metu, ir dėl komentavimo.
Kultūriniai karai ir emocinės manipuliacijos
Lietuvos kultūros tyrėjas, diplomatas, filosofas profesorius Vytautas Ališauskas, reaguodamas į komentarus, savo mintimis apie olimpinių žaidynių atidarymą dalijosi socialiniame tinkle „Facebook“.
Pasak jo, kultūriniai karai tęsiasi kaip niekur kitur. „Dažniausiai tai nėra argumentų kovos, nes jose menkai terūpi rasti tiesą. Tai politiniai karai, kuriuose tiesa funkcionuoja pagal savas – svetimas logiką. Man asmeniškai bjauriausia – emocinės manipuliacijos, paremtos religiniais jausmais. Manipuliuojama ir ana olimpiados atidarymo scena, neva su Leonardo „Paskutinės vakarienės“ parodija“, – rašo V. Ališauskas.
„Visas internetas pilnas nuorodų į scenos prototipą: paveikslas iš Dižono muziejaus, Nyderlandų kilmės dailininko Jano van Bijlerto (ap. 1597/1598–1671) „Dievų puota“ (kartais sakoma, kad tai Pelėjo ir Tetidės vestuvės, kur susirinko visi Graikijos dievai). Tik visai ideologiškai apžlibęs turėjo nematyti olimpiados vaizde saulės virš centrinio personažo galvos – nuorodos į Apolono figūrą. Aišku, Nyderlandų tapytojo paveiksle galima atpažinti Leonardo invencijas, jo kompozicinius sprendimus, galbūt net slaptą nuorodą į Antikos mito ir krikščionybės vaizdinių sąsają, taip akcentuotą Renesanse“, – mintimis socialiniame tinkle „Facebook“ dalijasi V. Ališauskas.
Pasak žinomo filosofo, Lietuvos kultūros tyrėjo, diplomato V. Ališausko, „pastišo ir kitokių jau post- postmodernių triukų prisodrintoje prancūziškoje kultūroje gimęs daugiaplanis tekstas / vaizdas su (ne)tikėtais intertekstais, konfliktuojančių skaitymų galimybėmis gal ir stebina, net gąsdina tyrą pamaldžią sielą, bet prieš viešai grąžant rankas ir rėkiant įsiskaudinimą, verta kiek pasidomėti kuo nors daugiau negu kultūrinių karų fronto linija“.
„Piktinosi ir visi kiti dėl krikščionių įžeidimo, įskaitant ir Rusijos URM „žvaigždę“ Mariją Zacharovą“
Teatro kritikas, publicistas, kultūros apžvalgininkas Vaidas Jauniškis atkreipė dėmesį į teatrinę olimpinių žaidynių atidarymo pusę. Pasak jo, olimpiados atidarymas nusisekė, jei antrą dieną netyla ginčai ir pasipiktinimai.
„Režisierius Thomas Jolly užkūrė ginčų laužą nuo begalvių karalienių Konsjeržeri kalėjime iki Dionizo paveikslo traktuočių. Kadangi jis yra teatro režisierius, tai ir elgėsi taip, labiau koncentruodamasis į atskiras ir net smulkias mizanscenas nei į kokį gigantiškų erdvių meną – belieka klausimas, kaip tos scenelės su marijom antuanetėmis žiūrėjosi iš priešingos upės pusės ar dar iš toliau (spėju, gelbėjo daug ekranų).
Bet scena paverstas visas Paryžius buvo įspūdingas, nors galiausiai viską viršijo paprasčiausia balso ir atlikimo jėga – Celine Dione dainavimas“, – socialiniame tinkle „Facebook“ rašo V. Jauniškis.
Kalbėdamas apie daug dėmesio susilaukusią puotos sceną, teatro kritikas atkreipia dėmesį, kad galimomis aliuzijomis į da Vinčio „Paskutinę vakarienę“ pasipiktino trampistai ir Prancūzijos vyskupai, ir primena, kad pastarieji protestavo ir prieš R. Castelluci spektaklį „Apie Dievo sūnaus veido sampratą“.
„Paskui juos piktinosi ir visi kiti dėl krikščionių įžeidimo, įskaitant ir Rusijos URM „žvaigždę“ Mariją Zacharovą – vadinasi, svarbu ištransliuoti bet ką, svarbu – niekinančio. Nežinia, ką režisierius turėjo galvoje (pagaliau, tai nėra svarbu), jis tai paneigė, akcentuodamas kūrėjo išraiškos laisvę demokratinėje šalyje“, – pabrėžia teatro kritikas.
Jis teigia, kad metaforas reikia skaityti bendrame ceremonijos tekste, kuris niekaip nesisieja su da Vinčio freska. „Ši neturi prancūziško „įžeminimo“ kaip „Mona Liza“, o pati scena prasideda nuo dievo Dionizo (Bakcho, jei norite), kuris, vyno, teatro ir šventės dievas, prancūzams dainuoja apie neapsaugotą nuogumą, kai „nėra kur paslėpti revolverio“. Bet tai prancūziškai. O nesuprantantiems scena buvo aiškiai įvardinta kaip „Tamsumas“, „Obscurite“, Kitoniškumo neigimas – nuo LGBT+ iki žmonių su protezais“, – rašo V. Jauniškis.
Teatro kritikas sako, kad atidarymo ceremonijoje tema aiškiai atsikartojo ir kitur, natūraliai peraugdama į utopinį rojų Džono Lennono „Imagine“. „Bet jei primygtinai norime tos „vakarienės“ citatos – galima ir ji, tik vėl aiškiai artikuliuota: pirmieji krikščionys taip pat buvo visuomenės ir valdžios ignoruojami Kiti.
„Ar šuoliuojantis Operos vaiduoklis atkartoja kurį nors apokalipsės raitelį? Kodėl ne, bet ar apokalipsė yra vienos religijos „kopyraitas“? Tačiau ir tai niekaip „nesueina“ su tolesniu siužetu, fakelo perdavimu Zidanui“, – mintimis dalijasi V. Jauniškis.
Žinomas teatro kritikas ir kultūros apžvalgininkas atkreipia dėmesį, kad metaforos ar simboliai skaitomi bendrame kontekste, kitaip „procesas išvirsta į anekdotą, kuriame Luvro lankytojas žvelgia į „Moną Lizą“ ir joje regi tik nuogą moterį, nes apie ją mąsto nuolatos“.
Nepraleiskite svarbiausių kultūros naujienų ir gaukite jas kiekvieną penktadienį į savo elektroninio pašto dėžutę užsisakę LRT kultūros naujienlaiškį. Šio naujienlaiškio nenorėsite atsisakyti.
