Visagino paveikslas šio miesto nepažįstančių ar jį atsitiktinai aplankančių žmonių akyse yra kupinas stereotipų ir kritikos dėl politinių pasirinkimų. Kaip naujai pažvelgti į margą ir daugiasluoksnę šio miesto realybę, kol Visagino gyvenimas tyliai verda šalies aktualijų paribiuose? Pirmiausia svarbu išgirsti tuos, kurie šį miestą kuria ir palaiko jau ne vienerius metus, mat raktas į daugiakultūrę Visagino šiandieną ir atvirą ateitį yra daug arčiau, nei galima manyti.
Trejus metus Visagine gyvenusio, miestą tyrinėjusio ir čia mielai sugrįžtančio fotografo bei žurnalisto Artūro Morozovo pokalbis su vietos bendruomene – menų rezidencijos „Taškas“ įkūrėju, menininku Alekseju Urazovu, kultūros vadybininke, Visagino gide Oksana Denisenko ir Visagino kultūros centro direktoriumi Audroniu Imbrasu, padeda geriau perprasti miesto pamatus. Kartu diskutavusi valstybės ateities vizijos „Lietuva 2050“ bendrakūrėja ir Valstybės pažangos tarybos narė Agnė Paliokaitė svarstė, kaip šie pamatai keisis ir tvirtins mūsų valstybės kelią į sėkmingą ateitį.
Dėliodami viziją „Lietuva 2050“, bendrakūrėjai kėlė fundamentalius klausimus – kas esame šiandien ir kokie norime būti. Viešumoje dažnai kartojamas naratyvas, kad nuo Gedimino laikų Lietuvoje sugyveno ir daugiakultūrę valstybę kūrė skirtingos tautos. Stipri kultūra ir šalies žmonės, nuo seno gyvenantys ar pasirinkę čia kurti savo gyvenimą – vizijos „Lietuva 2050“ bendrakūrėjų įvardyti kaip mus vienijantys ateities pažangos varikliai. Ar šie pamatai tvirti jau šiandien, ar turime mokytis atrasti daugiakultūrę Lietuvą iš naujo, ir kodėl gręžiamės į Visaginą, ieškodami tautinės tapatybės ir kultūros dermės receptų?
Koks tas sukonstruotas miesto veidas?
Šiandien Visagino kūrėjai – dešimtmečius čia savo gyvenimą dėliojantys vietiniai, netikėtai kūrybinius projektus Visagine ėmę vystyti šalies visuomenininkai ir kritinė, bet Lietuvos visuomenės dažnai pamiršta dedamoji – daugiau nei 20 skirtingų šiame mieste savo namus radusių tautinių bendruomenių. Visgi tai faktai, mažai žinomi Lietuvos visuomenei, dedančiai Visaginą į viešojoje erdvėje formuojamą ryškių stereotipų stalčių.
Savo gimtajame mieste ne vienerius metus gide dirbanti Oksana Denisenko pasakoja, kad sutinka daugybę smalsių lietuvių, norinčių susipažinti su Visaginu, tačiau svečių žvilgsnis dažnai turi tvirtas, bet kreivokas šaknis, todėl pajusti miesto pulsą ir pamatyti tikrąjį veidą be gido pagalbos sudėtinga.
„Dauguma atvyksta su mintimi, kad čia gyvena vien rusai, nes tai dažnai pristato ir medijos: Visaginas – rusakalbis miestas. Turų metu visada pasakoju, kad pati esu iš etniškai mišrios šeimos, o visas miestas yra labai įvairus. Žiniasklaida jį vaizduoja uždarą, nors čia atvyksta naujos tautos, ir šis mažas miestas sutalpina tiek daug kultūrų. Pati daugiakultūrę miesto pusę žinau, nes ne vienerius metus tyrinėju Visaginą. Deja, jas labai sunku pristatyti svečiams, neturime platformos, kurioje būtų galima tas kultūras atrasti, į Visaginą atvykęs žmogus negali to paprastai pamatyti, neturime skirtingas kultūras reprezentuojančių restoranų, priemonių jaunimui interpretuoti ir pažinti savo šaknis. Visagine priskaičiuojame septyniolika tautų, tačiau yra daugybė, kurios dar neatskleistos. Žmonės čia suvažiavo dėl itin skirtingų priežasčių, skirtingais laikmečiais“, – sako O. Denisenko.
Neįprastą miesto gyvenimą iš pradžių svečio akimis pažinęs, savarankiškai kultūros erdvę kūręs ir vėliau vietos bendruomenės bei savivaldos palaikymo sulaukęs Kultūros centro direktorius Audronis Imbrasas pastebėjo, kad Visagino veido nedrįsta atskleisti patys miestiečiai. Daugiakultūrę aplinką, kurioje norėtume išgirsti skirtingus balsus ir istorijas, lydi tyli ir nedrąsi margiausio Lietuvos miesto kasdienybė.
„Visagine yra trys su puse restorano, nors panašaus dydžio Telšiai pulsuoja. Iš kur kyla šis užsidarymas, nedrąsumas atsiverti, kurti verslą? Čia atvykęs atradau kitokį mentalitetą – skirtingomis kalbomis, atrodo, kalbu net ir su čia gimusiu lietuviu“, – teigia A. Imbrasas.
Kultūrinis lakmuso popierėlis
Viena aštresnių diskusijų, rengiant viziją „Lietuva 2050“, sukosi aplink klausimą, kiek mūsų bus šalyje po kelių dešimtmečių. Diskusiją lydėjo svarstymai, ar valstybės ateities sėkmei svarbu skaičius, ar tai, kokie būsime, kokią gyvenimo kokybę ir Lietuvą kursime? Vizijoje daug dėmesio skiriama imigracijai, jos atnešamai naudai ir kultūrinei įvairovei. Ateityje atvykstančių į Lietuvą daugės, todėl kalbėti apie tai, kaip juos priimsime, padėsime integruotis, atvirai diskutuosime ir sutarsime dėl bendrų vertybių turime jau dabar, o Visaginas yra išskirtinis pavyzdys, iš kurio galime mokytis.
Simboliškai Visaginą Lietuvos Niujorku titulavę ir kultūrų katilu vadinantys miesto savivaldos atstovai ir visuomenininkai pastebi, kad čia gausu erdvės bendruomenės projektams ir socialinėms iniciatyvoms. Visagino atvejis – puikus atspirties taškas, formuojant integracijos ir daugiakultūriškumo politikos darbotvarkę Lietuvoje, o socialinių iššūkių paskatinti sprendimai gali virsti pagrindu pažangioms socialinėms inovacijoms.
Pokalbio dalyviai pastebėjo, kad iki 2050 metų turėsime permąstyti šalies integracijos politiką. Klimato kaita skatins itin didelę migraciją, todėl teks pasiruošti pokyčiams. Visagino patirtys kuria erdvę analizuoti ir testuoti integravimo klausimus, kurti socialinių inovacijų startuolius bei ieškoti visai Lietuvai aktualių integracijos politikos sprendimų.
Kokį Visaginą atiduosime į miesto jaunimo rankas?
Savo miestą puikiai pažįstančių ir čia aktyviai veikiančių gyventojų teigimu, Visaginas neturėtų bijoti neigiamo visuomenės kuriamo įvaizdžio ar miestą lydinčių iššūkių – Lietuvos žiniasklaidoje įtvirtinto paveikslo, politinių pasirinkimų kuriamos naštos, uždarumo ar verslumo kultūros trūkumo. Tai, pasak jų, turi tapti paskata tobulėti, mokytis ir inovuoti sprendžiant šias problemas. Visagine jau šiandien netrūksta teigiamų pokyčių, tačiau svarbu apie juos, kaip ir daugiakultūrę miesto prigimtį, kalbėti garsiau ir drąsiau. Lietuva turi žinoti, kas yra Visaginas, ir vertinti jį kaip galimybių šaltinį.
Per paskutinius trisdešimt metų daug dirbama, siekiant priimti kitataučius visaginiečius ir atliepti kultūrų gausoje kartais paskęstančius mieste gyvenančių lietuvių poreikius. Čia kritinis vaidmuo tenka bendros kalbos mokėjimui ir jaunosios kartos lavinimui. Tai viena svarbiausių bendruomenės jungčių. Esant kalbos barjerui, gilėja atskirtis ir baimė siekti asmeninių ir bendruomenei būtinų pokyčių. Pastaraisiais metais vaikų darželiuose ima veikti grupės lietuvių kalba mažiausiems Visagino gyventojams, kurie toliau kurs šį miestą. Su Visagino jaunimu dirbantis menininkas Aleksejus Urazovas sako, kad jaunoji karta savo miestą ir pasaulį mato visiškai kitomis akimis, tad savo žvilgsnį turėtų lavinti ir vyresnieji.
„Mūsų karta supranta kultūrą kaip tautybę, o jaunimas pažįsta pasaulį per filmus, serialus, kompiuterinius žaidimus. Tai naujoji kultūra, tad galvodami apie ateities Lietuvą turime suprasti, kad jaunoji karta save identifikuos per populiariąją kultūrą, mažiau tapatinsis su tautiniais klausimais. Tai galimybė rasti bendrą kalbą, kuri jaunimui padės geriau atrasti savo šaknis, o tėvai turės naują būdą apie tai kalbėti. Svarbu duoti daugiau laisvės jaunimui, jie yra ateitis, kuriai perduodame šitą miestą“, – sako A. Urazovas.
Visagino kelrodė – miesto mito kūrimas
Keliaujant didelių pergalių link, Visagino bendruomenei svarbu išmokti vertinti mažus laimėjimus – pilietiniai ir kultūriniai pokyčiai daugiasluoksniame mieste turi vykti pamažu, būti kurstomi pačių miestiečių entuziazmo ir bendro tikslo. Ateities kelrodė Visaginui – miesto mito kūrimas. Jis užgimė, kai šį, Lietuvos paribiuose pamirštą miestą, atrado Lietuvoje žinomi visuomenininkai. Svarbu nepamiršti šio mito ir toliau jį konstruoti.
„Kažkuriuo metu viskas sustojo, gyventojai dvejojo, ar liks, ar išvažiuos, bendruomenės gyvenimą lydėjo neužtikrintos būsenos. Tačiau situacija gerėja. Buvo nuosmukis, tyla, ramybė, tačiau netikėtai atsirado daugiau dėmesio, staiga jaunimas sužinojo, kad Visaginas egzistuoja, ėmė stebėti miesto gyvenimą socialinėje erdvėje, kurioje apie jį ėmė kalbėti Lietuvoje gerai žinomi žmonės. Visgi šiandien miestui vis dar trūksta vizijos, Visagino mitą visi bando kurti atskirai. Turime Lietuvos ateities viziją, bet būtina, kad apie savo miesto viziją mąstytų ir pačios bendruomenės. Be to labai sunku judėti pirmyn, o bendra kryptis įkrauna,“ – apie savo miesto ateitį kalba O. Denisenko.
Valstybės pažangos tarybos narės Agnės Paliokaitės teigimu, dar vienas būtinas tapatybės bruožas ir Visagino ateities variklis – pasitikėjimas savimi.
„Visaginui reikia daugiau pasitikėjimo, taip pat bandymų, klaidų, kūrybos. Drąsos užuomazgų jau yra, svarbu, kad jos sulauktų palaikymo. Lietuvos ateities vizijoje vienas svarbiausių valstybės pamatų – švietimas. Žmonės turi gauti geras žinias, mokytis pilietiškumo ir savivertės ne tik Visagine, bet visoje Lietuvoje. Taip kartu stiprės ir kitas svarbus valstybės elementas – bendruomenė. Būtent gimsta palaikymas naujoms idėjoms, juk vienam kapanotis sunku“, – sako A. Paliokaitė.
„Lietuva 2050“ parengtas tekstas. Daugiau informacijos apie viziją „Lietuva 2050“ rasite čia.
Nepraleiskite svarbiausių kultūros naujienų ir gaukite jas kiekvieną penktadienį į savo elektroninio pašto dėžutę užsisakę LRT kultūros naujienlaiškį. Šio naujienlaiškio nenorėsite atsisakyti.
