Daugelis esame girdėję tokias Lietuvos Didžiojoje Kunigaikštystėje, o vėliau ir Abiejų Tautų Respublikoje gyvavusias didikų gimines kaip Tiškevičiai, Ostrogiškiai, Čartoriskiai, Višnioveckiai ir Sanguškos. Pastarosios giminės susikūrė dabartinės Ukrainos teritorijoje, valdant Lietuvos didiesiems kunigaikščiams, o dalis jų savo protėviu laiko patį Gediminą. Šių giminių palikimą Ukrainoje galime laikyti platesnio Lietuvos kultūros paveldo dalimi, susijusiu su Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės kultūros tradicija. Apie LDK gimines ir jų tėvonijas rašoma Valstybinės kultūros paveldo komisijos pranešime.
Didikų giminių pradžia neatsiejama nuo valdovo palankumo, žemių dovanojimo ir titulų suteikimo. Pavyzdžiui Ostrogas nuo 14 a. vidurio priklausė Gedimino sūnui Liubartui, bet Jogaila 1386 m. Ostrogiškių protėviui Teodorui suteikė privilegiją gauti Ostrogo paveldėjimo teises ir tituluotis Ostrogo kunigaikščiu.
Lygiai taip pat Ukrainos Mežyričo vietovė pirmą kartą paminėta 1396 m., kai Vytautas Didysis jos valdą dovanojo tam pačiam Teodorui Ostrogiškiui. Iki šiol čia išlikusi Ostrogiškių pilis ir vienuolynas. Tačiau būtent Ostrogas Ukrainos šiaurės vakaruose tampa tikrąja Ostrogiškių tėvonija bei svarbiausia giminės rezidencija. Nors pats buvo stačiatikis, Teodoras fundavo katalikų bažnyčią ir dominikonų vienuolyną. Ostroge gimė ir garsiausias giminės atstovas – LDK didysis etmonas ir Vilniaus kaštelionas Konstantinas Ostrogiškis. Didžiojo etmono titulą Konstantinas gavo už pergalę prieš Rusiją svarbiame Oršos mūšyje.
Po Oršos mūšio K. Ostrogiškis Vilniuje fundavo cerkvę – dabartinę Švč. Trejybės Graikų apeigų katalikų bažnyčią greta Aušros vartų, Lietuvos kultūros paveldo objektą. Simboliška, kad pamaldos šioje Vilniaus bažnyčioje dabar vykdomos ukrainiečių kalba. Konstantinas Ostrogiškis savo tėviškėje Ostroge perstatė čia buvusią pilį, kuri įgijo vėlyvojo renesanso bruožų. Įdomu, kad K. Ostrogiškio sūnaus Konstantino Vosyliaus Ostrogiškio rūpesčiu, 1581 m. buvo išspausdinta vadinamoji Ostrogo biblija – pirmoji biblija senąja slavų liturgine kalba. Ostroge palaidotas ir Lietuvos didysis etmonas Jonas Karolis Chodkevičius. Šiandien Ostrogas yra vienas iš daugiausia kultūros istorijos paminklų turinčių Voluinės miestų, oficialus kultūrinis rezervatas, kuris liudija įspūdingą Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės didikų giminės paveldą.
Prie Pripetės intako Styro įsikūręs Čartoriskas davė vardą ir kitai garsiai Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės giminei Čartoriskiams. Tačiau skirtingai nei Ostrogiškiai, šie save kildino iš Gedimino. Ostroge vėliau šeimininkavo kitos giminės, tarp jų ir Radvilos. Iki mūsų dienų čia išliko piliakalnis ir Radvilų pilies likučiai, kuriuose galbūt yra išlikę kas nors iš ankstesnės pilies, priklausiusios Čartoriskiams. Mieste stovi ir apie 1750 m. Pranciškos Uršulės Radvilienės (čia gimusios Mykolo Kazimiero Radvilos Žuvelės žmonos) funduota dominikonų Šv. Juozapo bažnyčia, dabar priklausanti stačiatikiams. Čartoriskių giminės herbe puikuojasi Vytis, todėl ir šiandieninis Čartorisko miestelio herbe jį rasime. Beje, Vytis su Čartoriskiais nukeliaus ir į Paryžių – 1843 m. Paryžiaus centre, Senos saloje esantį pastato fasadą Vyčiu papuošė namą įsigijęs Adomas Jurgis Čartoriskis. Su Čartoriskiais susijęs ir kitas Ukrainos miestas – Klevanė, kurią giminei padovanojo Švitrigaila už palaikymą kovose dėl Voluinės. Mieste yra ankstyvojo baroko sakralinės architektūros paminklas – Klevanės Viešpaties Apreiškimo Švč. Mergelei Marijai bažnyčia, kurią 17 a. pradžioje fundavo Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės didikas, kunigaikštis Jurgis Čartoriskis, pirmasis giminėje perėjęs į katalikybę, Vilniaus jėzuitų akademijos (Vilniaus universiteto) auklėtinis. Dar viena Ukrainos vietovė, susijusi su Čartoriskiais yra Černelicia. Čia ant Dniestro kranto yra išlikusi apgriuvusi Čartoriskių pilis, kurią 17 a. viduryje pastatė Mykolas Jurgis Čartoriskis. Taip pat išliko ir panašiu metu statyta Šv. Antano Paduviečio bažnyčia – renesanso ir baroko sakralinės architektūros paminklas. Tiek bažnyčios fasadas, tiek įvažiuojamieji pilies vartai puošti Čartoriskių herbiniu kartušu su Vyčiu, puikiai atrodančiu nuotraukose.
Tiškevičių giminės Lietuvoje niekam nereikia pristatinėti – daugelis buvo jų dvaruose Palangoje, Kretingoje, Užtrakyje, Trakų Vokėje ir kitur, tačiau Tiškevičių ištakos yra Ukrainoje, Berdyčive. Viena iš Berdyčivo įkūrimo versijų teigia, kad miestą įsteigė Švitrigaila, kita, kad Vytautas Didysis už nuopelnus kovose vietovę paskyrė bajorui Kalenikui Miškovičiui. K. Miškovičiaus sūnaus Tiškos (Timotiejaus) visi penki įpėdiniai istorijos šaltiniuose jau buvo vadinami Tiškevičiais. Šios giminės atstovai Berdyčive ant aukštos kalvos pasistatė pilį su gynybiniais įtvirtinimais. 1630 m. Kijevo vaivada Jonušas Tiškevičius paskelbė, kad savo pilį atiduoda basųjų karmelitų bažnyčiai ir vienuolynui kaip padėkos ženklą Dievui, už laimingą sugrįžimą iš turkų nelaisvės. Nuo 1721 m. miestas tapo kitos garsios Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės giminės Radvilų nuosavybe. Vienuolynas buvo įtvirtintas – apsuptas galingu pylimu, įrengtas pakeliamas tiltas, išdėstytos patrankos. Tai buvo tikra tvirtovė, kuri išliko iki šių dienų. Valdant Radviloms Berdyčive gyveno didelė žydų bendruomenė, miestas tapo svarbiu prekybiniu centru.
Dar viena Lietuvoje galbūt mažiau žinoma giminė, kilusi iš dabartinės Ukrainos – Višnioveckiai. Šios giminės pradininkas buvo Algirdo sūnus Kaributas, todėl Višnioveckiai vartojo ir pavardę Kaributai Višnioveckiai. Pavardę įgavo nuo Vakarų Ukrainoje esančio Vyšnivecio miesto, kurį 1395 m. Vytautas Didysis davė valdyti Kaributui. Višnioveckiai mieste pastatė pilį. Abiejų Tautų Respublikoje vienas iš Višnioveckių buvo išrinktas Lenkijos karaliumi ir Lietuvos didžiuoju kunigaikščiu – 1640 m. Vyšnivecije gimęs Mykolas Kaributas Višnioveckis, valdęs 1669–73 metais. Įdomu tai, kad 18 a. pirmoje pusėje, kuomet Ukraina jau priklausė Lenkijai, Vyšnivecio pilį atnaujino Vilniaus vaivada ir Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės didysis etmonas Mykolas Servacijus Višnioveckis. Šie rūmai – puikus vėlyvojo baroko rezidencinės architektūros pavyzdys, prie kurių projektavimo prisidėjo pats savininkas, turėjęs architektūros žinių. Beje, Mykolas Servacijus Višnioveckis mirė dabartinės Lietuvos teritorijoje, 1744 m. Merkinėje. Jis buvo paskutinis šios giminės atstovas.
Sanguškos save kildino iš Lietuvos didžiojo kunigaikščio Algirdo sūnaus Teodoro Algirdaičio jaunesniojo sūnaus Sanguškos. Šios giminės herbas – Vytis. Sanguškos nuo 15 a. buvo viena įtakingiausių ir turtingiausių Voluinės didikų giminių. Jiems priklausė Kovelio ir Slavutos miestai Vakarų Ukrainoje, kuriuose galime rasti su Sanguškomis susijusių objektų. Jų yra ir kitose Ukrainos vietose – pavyzdžiui Ostrogiškiams priklausiusiame Starokostiantynive yra 18 a. antroje pusėje Jonušo Aleksandro Sanguškos funduotas kapucinų vienuolynas ir Šv. Jono Krikštytojo bažnyčia. Šią šventovę projektavo garsus vėlyvojo baroko architektas Paolo Fontana. Vienas įdomesnių su gimine susijusių objektų yra Pidhircių pilis Lvivo srityje. Tai vienas gražiausių Europoje bastioninių įtvirtinimų ir renesansinių–barokinių rūmų derinio pavyzdžių. Apie 1865 m. pilies savininkas Leonas Ževuskis, neturėdamas palikuonių, pilį pardavė Vladislovui Jeronimui Sanguškai, su sąlyga, kad šis tvirtovę atstatys. Sanguškoms tvirtovė priklausė iki pat 1939 m. Didikai pilį restauravo ir atidarė joje muziejų. Pidhircių tvirtovėje buvo kaupiama didelė meno kūrinių kolekcija. Dalį šios kolekcijos pavyko išgelbėti nuo sovietų nugabenus jas į Braziliją. Šioje Pietų Amerikos šalyje gyvena ir vienintelis Sanguškų giminės vyriškosios linijos palikuonis Paulius Pranciškus Romanas Sanguška, gimęs 1973 m.
Medžiagą pagal D. Vitkauskaitės sudarytą Lietuvos kultūros paveldo Ukrainoje inventorinį sąrašą, A. Paliušytės ir I. Vaišvilaitės sudarytą kolektyvinę monografiją „Vadovas po Lietuvos Didžiąją Kunigaikštystę“, A. Bumblausko ir G. Kirkienės bei kitų autorių kolektyvinę monografiją „Ukraina: Lietuvos epocha 1320-1569“, Z. Kiaupos „Lietuvos kultūros vertybių kelionės iki 1990 m.“ ir Visuotinės lietuvių enciklopedijos straipsnius parengė Valstybinės kultūros paveldo komisijos viešojo informavimo specialistas Julius Markevičius.
Daugiau informacijos apie su Lietuva susijusius objektus Ukrainoje rasite Valstybinės kultūros paveldo komisijos kuriamoje svetainėje.
Informacijos apie su Lietuva susijusį paveldą Ukrainoje nuolat daugėja, todėl valstybinės institucijos turi atnaujinti turimus sąrašus. Viena iš institucijų, kuri veikia Lietuvos paveldo užsienyje lauke yra Valstybinė kultūros paveldo komisija. Dar 2016 m. Paveldo komisija inicijavo duomenų bazės ir žemėlapio upaveldas.lt sukūrimą, kuriame kiekvienas norintis gali susipažinti su įvairiais Lietuvos kultūros paveldo objektais užsienyje nuo Baltarusijos iki JAV ir Australijos. Kol kas tai vienintelis visus Lietuvos istorinius laikotarpius ir kultūros paveldo tipus užsienyje pristatantis paveldo žemėlapis. Šis žemėlapis nuolat plečiamas – 2024 m. pradžioje jis pasipildė daugiau nei 60 su Lietuva susijusių objektų Ukrainoje. Puslapyje galima pasižiūrėti tikslią objekto vietą, perskaityti jo istoriją, peržiūrėti nuotraukas – tai leidžia atrasti vietas, į kurias vykti karo Ukrainoje metu nerekomenduojama.
Nepraleiskite svarbiausių kultūros naujienų ir gaukite jas kiekvieną penktadienį į savo elektroninio pašto dėžutę užsisakę LRT kultūros naujienlaiškį. Šio naujienlaiškio nenorėsite atsisakyti.
