Detektyviniai filmai jau kurį laiką išgyvena tikrą atgimimą dėl keisto ir kartais kiek bauginančio žiūrovų flirto su serijiniais žudikais. Tačiau norėdami geriau suprasti šį žanrą, turime nusikelti į tolimą senovę.
Detektyvo žanras – savotiškas kriminalinių juostų subžanras, turintis ne vieną atmainą. O jo pradžia laikomi maždaug 1900 m., kai pasirodė pirmosios žymiojo Šerloko Holmso istorijų ekranizacijos. Su šiais filmais įsitvirtino ir du pagrindiniai, kiekvieno detektyvinio filmo elementai, kurių pirmasis yra pagrindinis veikėjas – detektyvas, juo gali būti policijos pareigūnas, smalsus civilis ar samdomas privatus seklys.
Antroji dedamoji dalis, be kurios žanras negalėtų funkcionuoti, yra nusikaltimas, kurį detektyvas privalo ištirti. Tai gali būti žmogžudystė, vagystė ar pagrobimas, tačiau svarbiausia, kad siužetas būtų vystomas apie nusikaltimo mįslės įminimą, kuriuo ir užsiima detektyvas.
Šios istorijos greitai išpopuliarėjo ir įvairių literatūrinių istorijų ekranizacijos pradėjo plūsti į didžiuosius ekranus. Šiuo laikotarpiu itin pasižymėjo ne tik britų detektyvas Holmsas, tačiau ir jo amerikiečiai kolegos Perry Masonas, paauglė Nancy Drew ar Charlie Chanas.
Pirmieji detektyvai kliovėsi paslapties išaiškinimu ir pasižymėjo teisingumo paieškomis, galutiniu gėrio triumfu, tačiau maždaug 1941 m. žanras pasipildė bene labiausiai intriguojančia savo atšaka – film noir arba tamsiuoju kinu.
Būtent 1941-ųjų filmas „Maltos sakalas“, pasakojęs apie privatų detektyvą, bandantį surasti paslaptingą ir daugumos nusikaltėlių trokštamą paukščio statulėlę, reikšmingai transformavo žanrą pristatydamas moraliai pasimetusį detektyvą.
Tamsusis kinas detektyvo žanrą ne tik stilizavo, tačiau ir modernizavo. Filmai įgavo dramatiško šviesų ir šešėlių žaismo, pasiskolinto iš vokiškojo ekspresionizmo, o moraliai kvestionuotinas detektyvas ne visada išlikdavo teisingas, tai siejosi su tuomete pasimetusia pokario visuomene.
Šiuo metu sukurti ir grandioziniai filmai, pavyzdžiui, Carolo Reedo „Trečiasis žmogus“, pasakojantis apie bulvarinių romanų rašytoją, atvykstantį į Vieną tirti paslaptingos seno draugo mirties. Arba film noir eros pabaiga pažymėjęs Orsono Welleso šedevras „Blogio prisilietimas“ su Charltonu Hestonu bei Janet Leigh, vaizdavęs iškreiptą ir grubią istoriją apie žmogžudystę, pagrobimą bei korumpuotos policijos neveiksnumą viename Meksikos pasienio mieste.
Ir nors šis žanras gyvavo ligi pat šeštojo dešimtmečio pabaigos, o šiandien yra vertinamas visų kino gurmanų, savo laiku tai tebuvo B lygio filmas, rodytas prieš pagrindinę vakaro premjerą.
Vėliau detektyvo žanras išgyveno ne pačius geriausius laikus dėl galiojusio Hayeso nutarimo – stipriai ribojusio kino turinį JAV, tačiau jį panaikinus, 1968 m. žanras atsitiesė su kaupu, pristatęs ligi tol neregėtus, destruktyvius, tačiau teisingus detektyvus.
Šie filmai buvo panašesni į veiksmo trilerius su detektyvų elementais būtent todėl, kad daugiau rėmėsi grafišku veiksmu ir smurtu, kurio juose tikrai netrūko. Užtenka prisiminti Clinto Eastwoodo „Purvinąjį Harį“, kuriame jis su patranką primenančiu revolveriu Magnum vaikosi San Fransiską įbauginusį ir mokyklos autobusą susprogdinti grasinantį maniaką, besivadinantį Skorpionu. Arba Gene Hackmano Jimmy Doyle`as, pasėjantis paniką ir destrukciją Niujorke, besistengdamas sužlugdyti heroino kontrabandos verslą ir sučiupti grupuotės lyderius.
O su veiksmo filmų populiarumo bumu devintajame dešimtmetyje, detektyvai iš viso tapo veiksmo filmais, kuriuose paslapčių įminimui vietos beveik nebeliko, neskaitant kelių anuomet išleistų Herculio Poirot istorijų ekranizacijų. Tačiau šių makiaveliškų, bet kokiomis priemonėmis bylą išspręsti pasiryžusių detektyvų, kelyje teisybės link paliekančių tik ugnį ir pelenus laikas baigėsi prieš pat tūkstantmečių sandūrą, kai detektyvo žanras galima sakyti, grįžo prie savo ištakų.
Pagrindiniai personažai ir vėl tapo panašesni į tyrėjus, sistemingai ir preciziškai besiaiškinantys nusikaltimus. O detektyvo pozicijoje, kurią tradiciškai užimdavo vyrai, vis dažniau galėjome išvysti moteris. Šio laikotarpio filmai taip pat tapo grafiškesni ir dažniau orientuodavosi į žiaurių žmogžudysčių, moterų išnaudojimo ar pagrobimo temas.
Bene garsiausias šio laikotarpio filmas – „Avinėlių tylėjimas“, pasakojęs apie jauną FTB kadetę, kuriai pavedama sugauti serijinį žudiką, nudiriantį savo aukoms odą, pasitelkus į pagalbą kitą – kanibalizmu pagarsėjusį ir iš esmės genijumi esantį Lekterį.
O Davidas Fincheris pastatė kitą žanro ikoną – „Septynis“, kuriame į pensiją išeiti ketinantis detektyvas kartu su pamaina lenktyniauja su laiku, stengiasi sučiupti žudiką, kurio nusikaltimai tematiškai atliepia 7 mirtinas nuodėmes.
Tuo metu pastaraisiais dešimtmečiais detektyvo žanras gerokai transformavosi, nors sulaukėme modernizuotų bei stilizuotų Šerloko Holmso ar Herculio Poirot ekranizacijų, žanro raidai daugiausia įtakos turėjo būtent skandinavų detektyvai, kitaip žinomi Scandi ar Nordic Noir pavadinimu. Jie dar tamsesni, neretai žiauresni ir narpliojantys itin nemalonias, vaikų išnaudojimo, psichikos sutrikimų turinčių nusikaltėlių temas, kurios gali nusidriekti ligi pat aukščiausių visuomenės sluoksnių.
Chrestomatinis šio subžanro kūrinys, net 2 kartus ekranizuota Stiego Larssono „Mergina su Drakono tatuiruote“, kurioje šmeižtu apkaltinto žurnalisto paprašoma įminti 40 metų senumo merginos dingimo paslaptį, tai jis bandys padaryti padedamas šiek tiek asocialios programuotojos Lizbet.
Šiandien detektyvinių filmų populiarumas nėra išblėsęs. Sulaukiame ir naujų senų istorijų interpretacijų bei kaip niekada gausios serijinių žudikų detektyvų pasiūlos. Tarp šių filmų galime atrasti ir žanrą parodijuojančias komedijas, lėtus detektyvus bei veiksmo kupinus tyrimus.
Nepraleiskite svarbiausių kultūros naujienų ir gaukite jas kiekvieną penktadienį į savo elektroninio pašto dėžutę užsisakę LRT kultūros naujienlaiškį. Šio naujienlaiškio nenorėsite atsisakyti.
