Kovo 3-ią dieną švenčiama Tarptautinė rašytojų diena. Ši proga minima nuo 1986 m. Tų metų sausio 12–18 d. vyko 48-asis Tarptautinio PEN (akronimas, sudarytas iš anglų kalbos žodžių poets, essayists ir novelists (liet. poetai, eseistai, novelistai) pirmųjų raidžių) klubo kongresas. Jame nuspręsta kasmet minėti kovo 3-iąją kaip Tarptautinę rašytojų dieną.
Šia proga LRT.lt paprašė Lietuvos mokslų akademijos Vrublevskių bibliotekos direktoriaus, literatūrologo, kultūros istoriko, vertėjo, knygotyrininko ir bibliografo dr. Sigito Narbuto sudaryti labiausiai Lietuvos literatūros istorijai nusipelniusiųjų dešimtuką.
„Istorija laikau tą praeities ar būtovės dalį, kuriai reikia specialistų paaiškinimo. Praeities dalis, kuriai toks paaiškinimas nereikalingas, yra mums suprantama vakarykštė diena. Kalbėdami apie Lietuvos literatūros istoriją, prieš akis turime laikotarpį nuo 16 a. pradžios iki antrosios 20 a. pusės. Tada atsirado naujų informacijos, tarp jų ir kūrybinės, meninės bei kultūrinės, perdavimo būdų. Šiam laikotarpiui būdingas vienas svarbus bruožas – kūrinių (knygų) spausdinimas.
Visi paminėti autoriai savu metu apčiuopiamai paveikė, vartojant Roberto Jausso (Hansas Robertas Jaussas – vokiečių literatūros teoretikas – LRT.lt) terminą, savo meto skaitytojų lūkesčių horizontus ir suardė andai galiojusius raštijos bei literatūros kanonus, kartu nutiesdami kelią atsirasti naujiems literatūros reiškiniams.
Tas pats pasakytina apie du paskutinius autorius, savo kūriniais bei jų vertimais paveikusius ir, tikiuosi, tebeveikiančius ne tik Lietuvos, bet ir kitų šalių skaitytojų lūkesčių horizontus“, – viliasi LRT.lt pašnekovas.
1. Pranciškus Skorina (1470 m. – prieš 1552 m.)
P. Skorina – Lietuvos spaudos pradininkas, Biblijos vertėjas į bažnytinę slavų kalbą, liturginis poetas, rašytojas, botanikas ir gydytojas.
P. Skorina 1506 m. baigė Jogailos universitetą, o 1512 m. Paduvos universitete eksternu įgijo medicinos daktaro laipsnį. 1517 m. Prahoje P. Skorina įkūrė spaustuvę. Tarp 1519–1521 m. apsigyveno Vilniuje. Čia atsigabeno spaustuvės reikmenis bei popieriaus atsargų ir 1522 m. įkūrė pirmąją Rytų Europoje spaustuvę. Po 1525 m. P. Skorinos leidybinė veikla nutrūko dėl nežinomų priežasčių. Per 1530 m. Vilniaus gaisrą spaustuvė sunaikinta.
„P. Skorinai priklauso Lietuvos spaudos pradininko garbė. Jos šis rusėnas iš Polocko nusipelnė, 1517–1519 m. ar 1520 m. Prahoje išspausdinęs savo į bažnytinę slavų kalbą išverstą Senąjį Testamentą, o 1522 m. Vilniuje – „Mažąją kelionių knygelę“.
Šiais leidiniais P. Skorina įvedė Lietuvą į moderniausią tiems laikams komunikacijos priemonę, knygų spausdinimą, įvaldžiusių pasaulio valstybių būrį“, – pasakoja S. Narbutas.
2. Martynas Mažvydas (apie 1510 m. – 1563 m.)
M. Mažvydas – lietuvių spaudos pradininkas, pirmosios lietuviškos knygos parengėjas ir leidėjas, poetas, vertėjas.
M. Mažvydas iki 1546 m. gyveno Vilniuje. Buvo įsitraukęs į reformacijos judėjimą. Lietuvoje dėl to persekiotas. Prūsijos kunigaikščio Albrechto Brandenburgiečio kvietimu ir lėšomis 1546–1548 m. Karaliaučiaus universitete studijavo teologiją. 1548 m. įšventintas kunigu.
„M. Mažvydui priklauso lietuvių spaudos ir literatūros pradininko laurai. 1547 m. Karaliaučiuje išėjo „Katekizmo prasti žodžiai“. Tai – M. Mažvydo parengta pirmoji lietuviška knyga. Joje išspausdinta originali eiliuota pratarmė „Knygelės pačios bylo“ žymi lietuvių grožinės literatūros pradžią“, – pabrėžia pašnekovas.
3. Motiejus Strijkovskis (1547 m. – apie 1593 m.)
M. Strijkovskis – istorikas, karys, poetas, pirmojo Rytų Europos ir Lietuvos istorijos veikalo „Kronikos“ lenkų kalba autorius.
M. Strijkovskis studijavo Paduvos ir Bolonijos universitetuose. Nuo 1564 m. gyveno Lietuvos didžiojoje kunigaikštystėje (LDK). 1565–1573 m., tarnaudamas LDK kariuomenėje Vitebsko įguloje, rinko ir tyrė LDK istorijos šaltinius. Nuo 1575 m. M. Strijkovskis gyveno Slucke pas kunigaikštį Jurgį II Olelkaitį. Čia tęsė Lietuvos istorijos tyrimus. 1578 m. kunigaikščiui mirus, apsigyveno Varniuose. Nuo 1582 m. žemaičių vyskupas Merkelis Giedraitis paskyrė M. Strijkovskį Jurbarko klebonu ir pavedė jam parašyti Lietuvos istoriją.
„M. Strijkovskiui priklauso pirmojo Lietuvos istoriko laurai. Juos šis autorius pelnė už du lenkiškai parašytus veikalus: eiliuotą kroniką „Apie šlovingosios lietuvių, žemaičių ir rusėnų tautos pradžią“ (pirmoji publikacija 1978 m.) bei „Lenkijos, Lietuvos, Žemaitijos ir visos Rusios kroniką“ (1582 m.). Pastaroji veikė mokslinę, kultūrinę, visuomeninę Lietuvos ir kaimyninių kraštų mintį iki pat 19 a.“, – pažymi literatūrologas.
4. Jonas Radvanas (apie 16 a. vidurį – po 1592 m.)
J. Radvanas – poetas, lotyniškai parašyto lietuvių herojinio epo „Radviliada“ autorius. Jame, sekdamas Vergilijaus „Eneida“, jis aprašė Mikalojaus Radvilos Rudojo gyvenimą ir žygius.
„Vilnietis lietuvis J. Radvanas literatūros istorijai nusipelnė, sukūręs originalų herojinį epą „Radviliada“ (1592 m.). Jame poetas išaukštino LDK – savarankišką, savitą istorinę, politinę bei kultūrinę būtį turinčią, ją ginančią ir puoselėjančią valstybę. Taip pat įamžino 16 a. karuose prieš Maskvą Lietuvą apgynusius karvedžius ir sukūrė idealaus piliečio paveikslą. Jo provaizdžiu tapo Barboros Radvilaitės brolis – Vilniaus vaivada, Lietuvos didysis etmonas Mikalojus Radvila Rudasis“, – sako S. Narbutas.
5. Motiejus Kazimieras Sarbievijus (1595–1640 m.)
M. K. Sarbievijus – poetas, literatūros teoretikas ir poetikos dėstytojas, baroko lotyniškosios poezijos korifėjus.
1612 m. M. K. Sarbievijus įstojo į noviciatą Vilniuje. 1617–1619 m. dėstė poetiką Kražių jėzuitų kolegijoje. 1620–1622 m. Vilniaus universitete studijavo teologiją. Tęsti studijas išsiųstas į Romą. Grįžęs Vilniaus universitete dėstė filosofiją, teologiją. 1635 m. Vladislovo IV Vazos pakviestas persikėlė į Varšuvą.
„M. K. Sarbievijus sukūrė baroko poezijos etalonu šiandien laikomų kūrinių. Jo poetinis talentas buvo toks didelis, kad, dar gyvas būdamas, jis sulaukė europinio pripažinimo.
Didžioji dalis jo religinės, visuomeninės, gamtinės lyrikos sukurta Lietuvoje. Pirmasis „Lyrinių eilėraščių“ rinkinys pasirodė 1625 m. Kelne. Kitas – 1628 m. Vilniuje. Europinio pripažinimo sulaukė ir jo literatūros teorijos darbai. Pirmiausia – 5 dalių poetika.
Tiek M. K. Sarbievijaus lyrika, tiek jo poetika veikė Europos baroko literatūros raidą iki pat jos pabaigos“, – neabejoja pašnekovas.
6. Albertas Kojalavičius-Vijūkas (1609–1677 m.)
A. Kojalavičius-Vijūkas – istorikas, teologas, dėstytojas, pirmojo Lietuvos istorijos veikalo lotynų kalba autorius.
1627 m. baigęs Vilniaus jėzuitų kolegiją, A. Kojalavičius įstojo į jų ordiną. 1629–1632 m. Nesvyžiuje studijavo filosofiją. 1638 m. baigė teologiją Vilniaus universitete. 1641–1644 m. ir 1645–1655 m. jame dėstė, 1650–1651 m. buvo vicekancleris, o 1653–1655 m. – rektorius. 1662–1666 m. Vilniaus profesų namų viršininkas, o 1666–1677 m. – Varšuvos profesų namų dvasios tėvas ir studijų vyresnysis.
„Svarbiausias A. Kojalavičiaus-Vijūko darbas – iki šiol reikšmės nepraradusi išsami ir įtaigi dviejų dalių „Lietuvos istorija“ (1 dalis 1650 m., 2 dalis 1669 m.). Ji aprėpia lietuvių sukurtos valstybės raidą nuo seniausių laikų iki Žygimanto Augusto mirties 1572 m.
Ši istorija pasižymi ir mokslo veikalui, ir grožinės literatūros kūriniui būdingomis dėstymo, komponavimo, stiliaus bei meninės kalbos ypatybėmis. Todėl naudota ne tik pažinčiai su valstybe, jos gyventojais, valdovais, kitais skaitytojų dėmesio vertais asmenimis bei įvykiais, bet ir lotynų kalbos bei istorijos mokymui. Veikalas veikė Europos istoriografinę mintį iki 19 a.“, – teigia S. Narbutas.
7. Kristijonas Donelaitis (1714–1780 m.)
K. Donelaitis – poetas, kunigas, Apšvietos lietuviškosios poezijos korifėjus, keturių dalių poemos „Metai“ autorius. Joje vaizduojamas Rytų Prūsijos lietuvių valstiečių gyvenimas. 1977 m. kūrinys įtrauktas į UNESCO Europos literatūros šedevrų sąrašą.
„Epinė poema „Metai“ (baigta apie 1775 m.) deramai atstovauja Lietuvą pasaulio grožinės literatūros šedevrų sąraše. Keturiose lietuviškais hegzametrais parašytose giesmėse („Pavasario linksmybės“, „Vasaros darbai“, „Rudenio gėrybės“ ir „Žiemos rūpesčiai“) K. Donelaitis apdainavo lietuvišką kaimą, paprastus jo žmones, sunkius jų darbus ir retus džiaugsmus.
Viskas šiame kūrinyje buvo nauja ir savita, originalu bei novatoriška. Toks yra jos turinys, meninis pasaulis, kompozicija, meninė kalba ir eiliavimas. Tai – daugiausia į užsienio kalbas verstas ir tebeverčiamas lietuvių poeto kūrinys“, – pastebi literatūrologas.
8. Martynas Liudvikas Rėza (1776–1840 m.)
M. L. Rėza – istorikas, dėstytojas, teologas, biblistas, tautosakininkas, poetas, K. Donelaičio „Metų“ vertėjas ir leidėjas.
1795–1799 m. M. L. Rėza studijavo teologiją Karaliaučiaus universitete. 1800 m. įšventintas kunigu, tarnavo kariuomenės įgulos bažnyčios kapelionu Karaliaučiuje. 1811–1816 m. buvo brigados kapelionas. 1807 m. apgynęs filosofijos daktaro disertaciją, įgijo teisę dėstyti teologiją universitete.
„M. L. Rėza savo darbais Europos kultūros ir mokslo apyvarton įvedė lietuvių kalbą, literatūrą, tautosaką bei Mažosios Lietuvos istoriją. Jis pirmasis tarptautiniu mastu diegė ir ugdė lituanistikos prestižą.
1818 m. jis parengė ir išleido K. Donelaičio „Metus“ su poemos vertimu į vokiečių kalbą. M. L. Rėza organizavo liaudies dainų rinkimą, o 1825 m. išleido rinktinę „Dainos, oder littauische Volkslieder“ (liet. „Dainos, arba lietuvių liaudies dainos“ – LRT.lt). Leidinys sulaukė didelio dėmesio. Jame paskelbti dainuojamosios tautosakos kūriniai versti į čekų, vokiečių, lenkų, rusų, italų, anglų ir kitas kalbas.
Kartu su keliais Mažosios Lietuvos kunigais jis išvertė ir išleido naują Biblijos vertimą į lietuvių kalbą. O keliuose teoriniuose darbuose aptarė filologinius, istorinius ir teologinius tokio vertimo pagrindus.
Ilgus metus M. L. Rėza vadovavo Karaliaučiaus universitete veikusiam Lietuvių kalbos seminarui, skleidusiam lietuvių kalbos žinias tarp vietos gyventojų bei užsieniečių. Pats vokiečių kalba lietuvių tautosakos bei kitais motyvais parašė ir paskelbė originalių eilėraščių (rinkinys „Prutena“, 1–2 dalys, 1809–1824 m.)“, – įžvalgomis dalijasi pašnekovas.
9. Balys Sruoga (1896–1947 m.)
B. Sruoga – dramaturgas, poetas, kritikas, vertėjas, literatūrologas ir dėstytojas, beletrizuotų atsiminimų knygos „Dievų miškas“ autorius.
1915–1916 m. B. Sruoga Petrogrado, 1916–1918 m. Maskvos universitetuose studijavo literatūrą. 1918 m. grįžęs į Lietuvą, dirbo Spaudos biure, laikraščio „Lietuva“ redakcijoje. 1924 m. baigė slavų filologiją, meno istoriją ir vokiečių literatūros istoriją Miuncheno universitete. 1924–1940 m. dėstė Vytauto Didžiojo universitete (iki 1930 m. Lietuvos universitetas). 1940–1943 m. ir nuo 1945 m. dėstė Vilniaus universitete, vadovavo slavistikos bei teatro seminarams.
„Vertingąją B. Sruogos kūrybinio palikimo dalį sudaro dramos kūriniai: „Milžino paunksmė“ (1932 m.), „Apyaušrio dalia“ (išspausdinta 1945 m.), „Kazimieras Sapiega“ (išspausdinta 1947 m.) ir kiti. Tačiau revanšistinės ideologijos ir totalitarinio režimo grėsmę šiandien vėl išgyvenančioje Europoje aktualiai skamba ne jos, bet jo beletrizuotų atsiminimų knyga „Dievų miškas“ (išleista po Josifo Stalino mirties 1957 m.).
Apibendrinęs išgyvenimus, patirtus 1943–1945 m. kalint nacių Štuthofo koncentracijos stovykloje, autorius sugebėjo įveikti tragizmo persmelktą asmeninę karo metų patirtį, nuoskaudas bei netektis. Juoduoju humoru nuspalvintame kūrinyje B. Sruoga įtikinamai perteikė nužmogėjimo ir civilizacinio nuopolio jausmą, kuriuo pažymėta visa Europos egzistencializmo literatūra, todėl tapo reikšminga tos literatūros dalimi.
„Dievų miškas“ išverstas į anglų, bulgarų, čekų, danų, estų, ispanų, latvių, lenkų, prancūzų, rusų ir vokiečių kalbas“, – pasakoja S. Narbutas.
10. Ričardas Gavelis (1950–2002 m.)
R. Gavelis – prozininkas, dramaturgas, publicistas.
1973 m. baigė fiziką Vilniaus universitete. Iki 1977 m. dirbo Fizikos institute, 1978–1980 žurnale „Mokslas ir gyvenimas“, 1988–1989 m. – žurnale „Pergalė“. 1998–2002 m. laikraščio „Respublika“ apžvalgininkas.
„R. Gavelis – ryškiausias, literatūrologės Jūratės Sprindytės vertinimu, postmodernizmo jausenos ir mąstysenos reiškėjas lietuvių prozoje. Romanuose „Vilniaus pokeris“ (1989 m.) ir „Jauno žmogaus memuarai“ (1991 m.) jis pradėjo išsigimusios totalitarinio režimo tikrovės analizę. Ją tęsė kituose Vilniaus ciklo kūriniuose – romanuose „Vilniaus džiazas“ (1993 m.), „Prarastų godų kvartetas“ (1997 m.) ir „Septyni savižudybės būdai“ (1999 m.).
Šiuose kūriniuose įtaigiai nupiešti ideologinės prievartos luošinamų žmonių ir sovietizmo metastazių smaugiamos visuomenės paveikslai šiandien pranašingai bei įspėjamai skamba Rusijos invazijos į Ukrainą fone.
„Vilniaus pokeris“ išverstas į anglų, baltarusių, lenkų, makedonų, prancūzų, ukrainiečių, suomių ir kitas kalbas“, – vardija S. Narbutas.
