Mokytoja ir literatūrologė Elžbieta Banytė LRT KLASIKOS laidoje „Ryto allegro“ aptaria Iano McEwano knygą „Pamokos“ ir Johno Maxwello Coetzee`ės kūrinį „Lenkas“.
Ian McEwan „Pamokos“, iš anglų k. vertė Gabrielė Gailiūtė-Bernotienė. Vilnius: „Tyto alba“, 2024 m.
Vienas žymiausių šiuolaikinių britų rašytojų, kurių knygos įtraukinėjamos į visokius „geriausiųjų“ ir „įtakingiausiųjų“ sąrašus, ir vėl ragina gilintis į vidurinės klasės brito vidutinišką gyvenimą. Rolandą Beinsą galime stebėti nuo tada, kai jis, vienuolikos metų berniukas, mokosi valstybiniame internate pokario metais, iki beveik dabar – breksito ir pandemijos. Tai beveik 80 metų. Ką per juos veikė Rolandas, Libijoje gimęs britų karininko sūnus? Atsakymas... ne tiek ir daug.
Kaip būdinga McEwanui, vyrų ir moterų santykiai ir šioje knygoje dažniausiai nenusisekę. Pianino mokytoja panelė Kornel vaizduojama kaip šalta ir robotiška, bet seksualiai iškrypusi: ji iki mėlynių žnaibo Rolandui vidinę šlaunies pusę, kai šis neišgroja takto, vėliau pasikviečia jį pas save namo ir iš berniuko pasidaro meilužį. Situaciją išgelbsti tik tai, kad Rolandas susipranta, kad nieko čia gero, kad jam neverta likti su ja. Bet supranta tik tada, kai vasarą, per atostogas, pas ją apsigyvena ir ji atima jo drabužius. Visa situacija aprašyta būdingu rašytojo stiliumi – skaitant lyg ir nežmoniškai šlykštu, bet ore tvyro mokytojos rožių kvepalai, vasarnamis tvarkingas, Rolando pižama balta ir nauja. Kaip ir gyvenime: čia pat grožis, o čia pat mėšlo krūva.
Knygoje vis nuskamba klausimas: kiek fundamentaliai šie įvykiai paveikė Rolando gyvenimą? Ar todėl jis tiesiog plaukia gyvenimo upe tarsi nė kiek nesipriešindamas srovei, taip akivaizdžiai supainioja pasyvumą su bejėgyste? Atrodo, kad jo gyvenimą lemia politika arba kiti žmonės, bet ne jis pats. Štai ir sutuoktinė Alisa paaukoja šeiminį gyvenimą ir motinystę dėl literatūros ir tampa garsia rašytoja, lyginama su Tolstojumi ir Thomu Mannu. Tačiau Rolandą su septynių mėnesių sūnumi Lorensu ji palieka parašiusi raštelį ir palikusi ant pagalvės raktus. Kodėl jis nepastebėjo sutuoktinės genialumo? Neturi skonio, o gal jos visai nepažinojo? Jei knyga būtų prasta, gal nebūtų taip pikta, būtų galima sumenkinti Alisos pasirinkimą, bet perskaitęs pats supranta, kad ji puiki. Rolandas tarsi pasmerktas būti tarp už jį veiklesnių ir stipresnių asmenybių.
Lygiai toks pat pasyvus Rolandas ir politiškai – esą balsavo teisingai ir jo sąžinė švari. Iš tiesų politinis ir istorinis sluoksnis, visada svarbus McEwanui, šitoje knygoje apima itin ilgą laikotarpį ir dėl to gerokai išpučia pasakojimą. Čia ir Kubos krizė, ir Čornobylis, ir Borisas Johnsonas. Kiek tai veiksminga ir būtina siužetui, nežinau. Manyčiau, galima rasti subtilesnių būdų perteikti pažiūras negu leisti personažams kelis puslapius burbėti dėl breksito.
Akivaizdu, kad pavadinime minimos pamokos nėra vien traumuojanti patirtis su Mirjam Kornel. Ką gi išmoksta Rolandas, paliksiu smalsiam skaitytojui, bet visgi man truputį apmaudu, kad moterys, kaip ir prieš šimtą metų, šioje knygoje tėra dar vienas būdas vyrui nusmukti arba tobulėti, o jų charakteriai sukuriami neįtikinami ir vienaplaniai.
John Maxwell Coetzee „Lenkas“. Iš anglų k. vertė Nijolė Regina Chijenienė. Vilnius: „Sofoklis“, 2023 m.
Nobelio premijos laureato Johno Maxwello Coetzee`ės apysaka „Lenkas“ pirmiausia pasirodė ispaniškai, o tik vėliau angliškai. Tai ne pirmas toks rašytojo pasirinkimas: anot jo, taip bandoma suardyti „anglų kalbos hegemoniją“. Išties Coetzee, gimęs Pietų Afrikoje, išsilavinimą įgijęs Teksase, o dabar jau kelis dešimtmečius gyvenantis Australijoje, visada vengė įtilpti į vienos tautos ar vienos kultūros ribas, tiesiai atsisakė rašyti vien apie Pietų Afriką ir jos reikalus. Tad nenuostabu, kad ir „Lenkas“, pasakojantis apie turtingos ispanės ir gerokai vyresnio pianisto lenko meilės istoriją, reflektuoja globalų pasaulį jo nenusaldindamas ir, kita vertus, nepažerdamas jam pernelyg aštrios kritikos.
Siužetas yra tuo pat ir paprastas, ir keistas – Coetzee mėgsta rasti nejaukumo, nemalonumo net, atrodytų, kasdieniškiausiuose dalykuose. Turtingo bankininko žmona Beatričė, gyvenanti Barselonoje, pati nedirba, tik užsiima įvairia labdaros ir visuomenės veikla. Ji priklauso kultūrininkų grupelei, organizuojančiai koncertus, ir jie pasikviečia koncertuoti lenkų pianistą, Chopino žinovą. Jo pavardėje tiek daug „w“ ir „c“, kad niekas net nebando jos ištarti, vadina jį tiesiog „lenku“ (beje, angliškame originale tai žodžių žaismas: „pole“ reiškia ne tik lenką, bet ir stulpą ar magnetinį polių). Beatričei jo interpretacija nepatinka, atrodo pernelyg šalta ir techniška, o ir pats lenkas, kalbantis nesklandžia anglų kalba, nepatrauklus. Atidesnis skaitytojas čia galbūt išgirs paties Chopino biografijos, jo romano su prancūzų rašytoja George Sand aidų, meistriškai supintų su kita žymia meilės istorija – Dantės ir Beatričės, atskleidžiama garsiajame Dantės „Naujajame gyvenime“.
Septyniasdešimtmetis Vitoldas maždaug dvidešimtmečiu jaunesnę ispanę įsimyli iki ausų. Jis rašo jai eilėraščius (prastus, Beatričės nuomone), vis bando su ja susitikti. O kokie jos jausmai? Kaip ir prieš tai aptartoje knygoje, moteris čia yra ypač racionali, savo emociją lenkui ji apibūdina kaip gailestį. Ji pasiduoda seno vyro paskutiniams aistros protrūkiams, bet kartu nepakvaišta, nepastato jo ant pjedestalo. Ji turi laiko, supranta, kad vyras neištikimas, su juo net nebemiega viename kambaryje, bendro tarp jų nebedaug. Taigi Vitoldas su savo didelėmis rankomis, kad ir koks senas, atsirado vietoje ir laiku. Tik pačioje knygos pabaigoje randame jos melancholiškus, bet mielus ir šiltus Vitoldui rašytus laiškus, iš kurių galima įtarti, kad Beatričė anaiptol nebuvo tokia šaltai praktiška, kaip atrodė.
Tai minimalistiška ir taupi knyga apie meilę, senatvę ir mirtį, bet kur kas labiau – apie kalbą. Ar įmanoma mylėti iki galo nesusikalbant, kalbantis globaliąja anglų kalba, kuri nė vienam ne gimtoji? Kokia tai meilė? Ką apskritai reiškia susikalbėti kita kalba ir kiek lieka neišverčiama? O man dar kyla ir kitas klausimas – kas tokio yra ispaniškajame „Lenko“ variante, kuris, anot paties autoriaus, geriau atitiko jo tikslus.
