„Mane visada žavėjo tokie kūriniai, filmai ar pjesės, kurių dialoguose neįmanoma pasirinkti vienos teisingos pozicijos, kur abiejų pusių argumentai svarūs. Mano tikslas – rašyti taip, kad už kiekvieną personažą aš galėčiau laiduoti, bet kartu jam ir nepritarti. Be to, labai malonu kurti pjesę, kurioje pasislėpusi už personažų galiu pasakyti, ką galvoju pati. Kitu atveju atsiranda įvairių rizikų“, – OKT teatro pranešime žiniasklaidai apie „Šūdmalą“ pasakoja pjesės autorė ir režisierė Goda Simonaitytė.
Spalio 13, 16, 18 d. ir lapkričio 9, 10, 16 d. OKT teatro žiūrovai galės išvysti šio spektaklio premjerą. Repeticijų finišo tiesiojoje – pokalbis su pjesės autore ir režisiere.
– Goda, žinau, kad šalia teatro studijų studijavote filosofiją. Esate prisipažinusi, kad skaitote filosofines knygas. Kaip filosofija jums padeda kurti?
– Esu baigusi aktorystės studijas – bakalaurą ir magistrą (Vytauto ir Veltos Anužių kursas), beveik dešimt metų praleidau darbuodamasi dramaturgijos srityje, o tada pradėjau režisuoti. Filosofija į mano gyvenimą atėjo dar vėliau.
Ką ji man davė? Į filosofiją stojau, jau pradėjusi rašyti „Šūdmalą“. Kai stojau, motyvaciniame laiške minėjau, kad noriu kalbėti apie šūdmalystę, kad remiuosi Harry`iu Frankfurtu ir t. t. Per tuos dvejus studijų metus pjesė pritvinko filosofijos. Joje atsirado tam tikras intelektualinės polifonijos sluoksnis. Filosofija labai išplėtė šią pjesę ir šiaip kūrėjui yra labai naudinga. Jaučiuosi joje dar labai „maža“, bet pradedu šiek tiek skirti to miško medžius...
– Kaip sako filosofas Gilles`is Deleuze`as, filosofija – tokia pat kūryba, kaip menas, tik vietoj paveikslų ir kantatų kuriami konceptai...
– Bet aš į filosofiją stojau norėdama įgauti tam tikrų įrankių, kad galėčiau suformuluoti kultūros (arba spektaklių) kritiką. Anksčiau tai darant turėjau tik profesinį menininko žodyną, dabar valdau žymiai daugiau kontekstų. Tad manau, kad to išmokti studijuojant filosofiją man pavyko.
Visgi tarp filosofijos ir dramaturgijos yra didelis skirtumas. Nepaisant to, kad teatro formos skiriasi, visgi čia esame mokomi skaityti kūrinius emocionaliai – tuomet stengiesi iš karto sutikti arba nesutikti su kūrinio veikėjų mintimis. Bandai įsigyventi, pateisinti tuos veikėjus arba manai, kad pats niekad taip nesielgtum, nemąstytum.
Man prireikė laiko, kol aš supratau, kad neprivalau turėti savo pozicijos, emocinio atskaitos taško skaitydama filosofinį tekstą. Nagrinėdama jį galiu suvokti, kad tai autoriaus pozicija, ir nesvarbu, ar ji man patinka. Savo nuomonės nagrinėjant kūrinį nebūtina išreikšti, galima nagrinėti kūrinį jos nepasakius...
– Ką jūs atėjote pakeisti Lietuvos teatre?
– Visada žinojau, kad kursiu teatrui, man net nebuvo svarbu, kokioje pozicijoje teatre dirbsiu. Man patinka pats mechanizmas ir tai, kad esamoje realybėje galime sukurti naują realybę.
Šiuolaikinis teatras, man atrodo, yra pasiglemžtas formų. Už tų formų labai slepiamasi, ir kartais žiūrėdamas premjeras pasijunti tarsi stebėtum kažkelintą to paties serialo seriją. Kartojamasi, trūksta autentiško balso, autorinės pozicijos, kartais – amato įvaldymo, užsimaskuojama įvairiomis priemonėmis. Įdomu, kas liktų, pašalinus specialiuosius efektus.
„Šūdmaloje“ su scenografe pirmo susitikimo metu nusprendėme nenaudoti videoprojekcijų. Jos ir taip atima per daug eterio – kasdien praleidžiame daug laiko prie ekranų, esame įpratę prie jų stimuliacijos, taip atbunkama. Negi mes neturime kitų priemonių? Aktoriaus kūnas – jo protas, emocijos, širdis, išmintis – žymiai įdomesnis instrumentas. Kaip režisieriui paveikti aktorių savo žodžiais, kad jis dėl kūno ir valią įgijusios fantazijos sukurtų žiūrovui galimybę viską įsivaizduoti. Man tai – daug įdomesnis iššūkis.
– Man, susipažinusiam su „Šūdmala“, atrodo, kad tai yra intelektualinis teatras. O intelektualumas šiuolaikiniame teatre ne visada kultivuojamas...
– Taip, kartais atrodo, kad esama šabloninių temų, apie kurias reikia užsiminti, bet jos neišplėtojamos. Tik pora sakinių – ir viskas. Bet juk aš ateinu į spektaklį pažiūrėti, ką kūrėjai mano. Ir dažnai nusiviliu, nes vyrauja vienpusiškumas, per primityvu. O juk posthumanizmo filosofai man pritartų, kad pasaulis – tai tinklas (juokiasi).
Viskas labai susipynę, yra įvairių pusių... Žinoma, reikėtų kalbėti apie tai, ką mes laikome „intelektualiniu teatru“. Veikiausiai visi kūrėjai naudoja panašias priemones, niekas nenori, kad teatras būtų neintelektualus, tad kyla klausimas, kodėl kartais taip nutinka.
– Esate sakiusi, kad jus kurti paskatina nepasitenkinimo, nepatogumo jausmas: „Turbūt beveik visa mano kūryba atsiranda iš nepritekliaus ir norėjimo priešintis.“ Priešintis kam?
– Šiuos žodžius galėčiau patvirtinti ir dabar. Tas nepasitenkinimas nurodo į neatitikimą tarp realybės ir to, kas galėtų būti. Galima kalbėti apie normas, priklausomybę nuo gimtosios vietos, lyties, kultūrinio konteksto, šeimos. Mus formuoja ir menas, kultūriniai ar politiniai reiškiniai. Kartais tie reiškiniai mane trikdo.
– Ar galima sakyti, kad šiuolaikinis menas kartais nebręsta pats ir nebrandina žmogaus? O juk Kantas, kalbėdamas apie Apšvietą, sakė, kad žmogus turi subręsti. O juk branda yra perėjimas iš formos – principo į turinį – naujo pasaulio sukūrimą.
– Taip, todėl „Šūdmala“ dabartiniam metui labai reikalinga. Joje kalbama apie plepalus, pezalus – apie tai, kad tais plepalais galima daug ką uždangstyti. Dabar svarbus nebe turinys, o tai, kaip apie jį kalbama, kaip jis pristatomas. Nebūtinai teisingi žodžiai toliau gimdo įtrūkius, nelogiškumus.
– Galima pasakyti dar daugiau: tai, kas dar postmodernizmo laikais buvo kvestionuojama, šiuolaikinėje kultūroje pamažu virsta dogma...
– Sutinku. Tarkime, mano siužetas yra įpintas į dailės pasaulį. Domėjausi dailės istorija, man ji buvo labai įdomi. Skaitydama supratau, kad iš esmės visos modernizmo kryptys atsirado kaip nepasitenkinimas, prieštara anksčiau buvusiai krypčiai. Visose jose buvo kovojama prieš anksčiau vyravusią dogmą. Visada egzistavo abejonė.
– O dabar tampa abejotina, ar abejoti yra gerai...
– Taip, dabar abejoti nelabai gali, nes jei abejoji, esi iškart nulinčiuojamas. Arba iškrenti iš konteksto, gali netgi netekti darbo.
– Ką jums reiškia OKT? Šiuo metu šiame teatre repetuojate savo pačios OKT dramaturgijos konkursui „Dramos teritorija“ parašytą ir gerai įvertintą pjesę.
– Labai džiaugiuosi, kad atsiranda vis daugiau teatrų, inicijuojančių dramaturginius konkursus. Man labai patiko principas, kad kūrinius šiam konkursui reikėjo siųsti anonimiškai. Tačiau mane jaudina šio teatro ateitis... Jis neturi namų. O juk teatras gyvuoja tik tada, kai jis turi vietą rodyti spektaklius. Kas jo laukia, kai jis nebesiejamas su jokia vieta? Labai linkėčiau atkreipti dėmesį į šią situaciją. Tai teatras su tokia ryškia istorija. Būtų labai gaila, jei jis mirtų netekęs erdvės.
– Kodėl pasirinkote šią pjesę režisuoti pati? Papasakokite apie patį darbą su aktoriais. Kas jums svarbiausia režisuojant?
– Režisavimas man yra apie kontrolę. Atsidūręs hierarchinėje pozicijoje gali nulemti tai, kas bus daroma. Pavyzdžiui, kokia bus mūsų kūrybinė etika? Ar mūsų kūrybinės grupės atmosferoje bus ar nebus konkurencijos jausmo? Ką mes mūsų procese toleruosime ir ko netoleruosime? Ką ir kokiais būdais skatinsime? Žinoma, yra ir kita pusė – dalykai, kurių suvaldyti niekaip negali. Mokausi priimti, kad yra normalu, jei negaliu kažko sukontroliuoti, nes tai visiškai nepriklauso nuo manęs.
– Ar norite pasakyti, kad pritariate hierarchijai teatre?
– Manau, teatras be hierarchijos neįmanomas. Žinoma, turi egzistuoti etika, darbo vietoje neturi būti žmogaus teisių pažeidimų, turi būti išsakomos nuomonės, abejonės. Bet aš manau, kad kalbos apie kolektyvinę kūrybą yra kvestionuotinos. Galima kalbėti apie spektaklio kūrimą „čia ir dabar“ iš atskirų etiudų, tuomet kūrybinis procesas visiškai kitoks. Mano spektaklio atveju, esu parašiusi pjesę, ji yra baigta. Jos mintis labai aiški. Neapsimetinėkime, kad tokiais atvejais režisieriaus žodis nėra paskutinis.
Aktorius, būdamas scenoje, negali matyti to, kas anapus jos. Jis negali nuspėti, koks ženklas primena pasibaigusią ar pranašauja būsimą sceną. Tas ženklas ar simbolis turi ar neturi kartotis. Tokių mizanscenos, stiliaus dalykų žmogus iš vidaus nepastebi. Tad nereikia apsimetinėti, kad hierarchijos teatre nėra. Be abejo, keičiantis pasauliui, turi keistis vidinė teatro etika. Tačiau tai nereiškia, kad teatre visi yra lygūs. Režisieriui tenka žymiai daugiau atsakomybės negu kitiems spektaklio kūrėjams.
– Rašoma, kad savo pjesėje remiatės H. Frankfurto trumpu traktatu „Apie šūdmalą“, bet žiūrėdami šį spektaklį galime mėgautis ištisa moderniojo meno panorama. Pasitelkiami avangardo manifestai. Kuo jums ir mums visiems atrodo aktualios problemos, kurias svarstė modernizmo menininkai ir tyrinėtojai?
– Man modernizmas aktualus, nes susijęs su kaita ir tobulumo siekiu. Nors reikia suprasti, kad, tarkim, futuristų manifestas tapo ir fašistų manifestu. Jie keičia ne tik meno lauką, bet atveda visą pasaulį į karą. Menas pademonstruoja tai, ką išgyvename visi.
Dar man aktualu klausti, kas yra menas, kas nusako jo vertę, kas yra autorius, ar kūrinys gali gyvuoti be autoriaus, kas pasako, kad tai meno kūrinys (prisiminkime ready made`us: amerikiečių menininkas Marcelis Duchampas į parodas pristatydavo pramoninius gaminius su savo autografu). Ar man įvardijus, kad tam tikras objektas yra meno kūrinys, jis tampa meno kūriniu? Kaip meno vertę keičia konceptas?
Kita vertus, tai – komedija, ir aš vietomis leidžiu sau iš šių problemų ironiškai pasišaipyti. Ir tam, kad suprastum šį spektaklį, visai nebūtina išmanyti dailės istoriją. Juk visi esame kada nors gyvenime buvę parodoje, pamatę kokį nors darbą ir pamanę, kad jį galėtų nutapyti penkiametis. Iš pirmo žvilgsnio neatrodo, kad tokie darbai reikalauja amato, juvelyrikos.
Mano manymu, modernizmas nuo klasikinio meno skiriasi tuo, kad pasiūlo naują žiūros kampą, keičia percepciją. Klasikiniame mene yra svarbu, kas vaizduojama. O modernizme svarbu, kaip vaizduojama. Tuo tarpu postmodernizme nėra jokių ribų – skelbiama visiška laisvė. Gal toks ribų nebuvimas netgi glumina.
– Pjesėje išryškėja takoskyra tarp dviejų menininkų – Teisuolio, prisitaikančio prie kultūros sistemos pokyčių, ir Antisisteminio, bandančio išsaugoti kūrėjo ir kūrybos autonomiškumą. Ar teisinga manyti, kad takoskyrą tarp jų matote šiek tiek brechtiškai ir nežadate lengvų atsakymų?
– Mane visada žavėjo tokie kūriniai, filmai ar pjesės, kurių dialoguose neįmanoma pasirinkti vienos teisingos pozicijos, kur abiejų pusių argumentai svarūs. Mano tikslas – rašyti taip, kad už kiekvieną personažą aš galėčiau laiduoti, bet tuo pačiu jam ir nepritarti.
Be to, labai malonu kurti pjesę, kurioje pasislėpus už personažų galiu pasakyti, ką galvoju pati. Kitu atveju atsiranda įvairių rizikų.
– Svarbus „Šūdmalos“ elementas – meno rinkos ir kapitalizmo kritika. Kodėl mums šiandien svarbu kritikuoti kapitalizmą?
– „Menas ir pinigai“ yra bjauri tema. Nori kurti, bet turi pragyventi, privalai susimokėti nuomą. Kai neužsidirbi kurdamas meną, esi priverstas dirbti papildomus darbus, negali skirti savo energijos tam, kad sukurtum kokybiškesnį produktą – štai, panaudojau žodį „produktas“. Galbūt tai yra ir postmodernizmo įtaka, kad kažkada šalia meno kūrinio buvo smarkiai išplėsta ištisa atskira biurokratinė sistema – meno kuratoriai, pardavimai, galerijos, aukcionai, meno kūrinio suvenyrinė atributika...
Bet reikia suprasti ir kitą pusę – mes iš tiesų ir mėgaujamės tuo kapitalizmu. Jei iš mūsų atimtų dabartinius įrankius, turbūt labai supyktume. Be telefono ir „Google Maps“ mes nebesiorientuojame aplinkoje.
– Tai, kaip mūsų kūrybingumas yra ryjamas šitų mechanizmų, matyt, bus viena esminių šio spektaklio temų.
– Taip, pavyzdžiui, galime klausti, kiek laiko mes praleidžiame pildydami paraiškas? Ar nėra taip, kad paraiškos pildymas tampa svarbesnis už vėliau sukurto produkto kokybę ir turinį? Kaip patikrinti pagal konkrečią paraišką sukurto kūrinio vertę? Pasaka be galo. Nes jei paraiška silpnai vertinama ir gautas mažesnis finansavimas, krenta ir kūrinio kokybė...
– Kaip manote, kaip santykius tarp kūrybos ir kapitalo keičia ir dar labiau keis dirbtinis intelektas?
– Niekad nemaniau, kad jis gali mąstyti įdomiau nei žmogus. Jis gali patarti, padėti kažką suprasti, pateikti istorinių šaltinių, apskaičiuoti. Bet jis nesupranta metaforų, simbolių, neturi vaizduotės. Jis nemoka naudotis tokiais įrankiais, kuriais naudojamės mes. Kol kas nemoka.
– Bet ar nemanote, kad taip žaisdami su dirbtiniu intelektu mes patys netenkame savo vaizduotės ir utopijų? Dažnai atsisakome kitų galimybių mąstyti.
– Bet dažnai tas dirbtinis intelektas ir nusišneka, pats sau prieštarauja, yra neadekvatus. Tokios akimirkos mums turi leisti apmąstyti, kuo mes remiamės ir kam mes atiduodame tą galią.
Mane labiau glumina autorių teisių reikalai – nebežinai, kur bus panaudotas tavo balsas, atvaizdas ar perdirbtas tavo sukurtas kūrinys.
– Kaip jums atrodo, ar šiandien žmogus yra savo galimybių viešpats, ar konteksto, kuriame gyvena, kankinys?
– Platesne prasme esame priklausomi nuo visko. Esame tinklo dalis, kiekvienas judesys šiame tinkle lemia mūsų veiksmus, gyvenimo kokybę. Bet savo asmeniniuose pasirinkimuose mes patys esame savo gyvenimo kalviai. Turime savo pozicijas, nebijome palaikyti tam tikrų vertybių.
– Pakalbėkime apie šūdmalystę politikoje. Ar dalyvavai kultūros proteste ir kaip jį vertini?
– Tai buvo svarbus reiškinys. Vertinu jį kaip pasipriešinimą diletantizmui, šūdmalystei, paistalams, plepalams, saviveiklai. Taigi, esu Kultūros asamblėjos pusėje, bet tai nereiškia, kad tame judėjime nesama savų niuansų.
– Dažnai susiduriame su šūdmalyste žiniasklaidoje, viešuosiuose ryšiuose, socialiniuose tinkluose, reklamoje...
– Todėl labai svarbu ją atpažinti ir nesuteikti jai tiek daug svertų. Priimdamas šūdmalystę už gryną pinigą, viską krauni ant bergždžių pamatų. Ir tas ratas tiek įsisuka, kad galiausiai nebegali atrasti savęs, suprasti, kas tikra, nuo ko viskas prasidėjo. Yra žmonių, kurie be jokios atsakomybės užsiiminėja tais paistalais, o jei jie dar yra galios pozicijoje...
– Kokie žiūrovai turi pamatyti jūsų pjesę, ką laikote jos svarbiausiu adresatu?
– Labiausiai kviečiu žmones, išsiilgusius komedijų. Man atrodo, jų trūksta. Trūksta galimybės pasijuokti iš situacijos ir iš savęs. Kita vertus, tikrai turėtų sudomėti tie, kurie domisi vizualiaisiais menais, dailės istorija, kurie vaikšto į parodas. Jie šioje pjesėje ras nemažai nuorodų į tai, kas jiems rūpi. Dar lauktume tų, kurie domisi filosofija – galėsime legaliai pasijuokti iš šiuolaikinių tendencijų. Be abejo, teatro mylėtojus turėtų patraukti mano puiki kūrybinė komanda – „Šūdmaloj“ malasi talentingiausi šių dienų teatro kūrėjai.
Bet, nepaisant viso to, reikia suprasti, kad ši pjesė – apie šūdmalystę, o su šūdmalyste susiduriame turbūt kas dieną. Šiame spektaklyje pasakojama istorija apie narcizą, apie žmogų, kurio ambicijos yra aukštesnės nei jo galimybės. Įgijęs galios toks žmogus sugriauna save ir savo aplinką.
Spektaklio sukūrimą finansuoja Lietuvos kultūros taryba.
Nepraleiskite svarbiausių kultūros naujienų ir gaukite jas kiekvieną penktadienį į savo elektroninio pašto dėžutę užsisakę LRT kultūros naujienlaiškį. Šio naujienlaiškio nenorėsite atsisakyti.
