Vasario 13-osios vakarą Valdovų rūmų muziejuje vyko išskirtinis renginys. Sausakimšoje Didžiojoje renesansinėje menėje buvo pristatytas Justino Marcinkevičiaus 10-ies tomų „Raštų“ rinkinys. Renginyje lankėsi ir prezidentas Gitanas Nausėda.
„Tik diskusijoje gimsta valstybė“
Vakaro pradžioje buvo atliktas daina virtęs Just. Marcinkevičiaus eilėraštis „Dėl tos dainos“. Muziką kūrė kompozitorius Laimis Vilkončius.
Susirinkusią publiką sveikino Valdovų rūmų muziejaus vadovas Vydas Dolinskas. Sveikinimo žodį tarė ir prezidentas G. Nausėda.
„Džiugu matyti tokį gausų žmonių būrį, kuris susirinko čia. Šių laikų marketingo specialistai pasakytų: Marcinkevičius laimi sales. Bet šiandien daugelis iš jūsų susirinkimo ne tik išreikšti meilę poeto kūrybai, bet ir išreikšti visuomeninę poziciją. Man poezija – sakralumo aktas, niekada nelaikiau savęs dideliu poezijos skaitytoju. Gurkštelėdavau stiklinę vandens, negerdavau litrais. Dažnai šeimoje skaitydavo poeziją garsiai surasdami vieną kitą eilę, kurį įkvepia, pakylėja. Bėgdavome pasidalinti vienas su kitu“, – kalbėjo G. Nausėda.
Anot jo, Just. Marcinkevičiaus eiliuotas žodis visuomet priversdavo suklusti kad ir ką veiktumei. Prezidentas Just. Marcinkevičių vadino genijumi, kurio talentas – įgimtas.
„Mane visuomet stebindavo poeto gebėjimai kurti žodžius. Ant aukščiausios pakylos buvo padėtas vienintelis žodis.. Matyt, žinote, koks tai žodis? Lietuva. Už tai mes jį mylime“, – susirinkusiai publikai kalbėjo prezidentas G. Nausėda.
Prezidentas prisiminė, kad Just. Marcinkevičiaus asmenybė ir kūryba – vis dar diskusijų objektas. Paminklo Just. Marcinkevičiui istoriją G. Nausėda pavadinimo „komiška“.
„Jis jau pasistatė sau paminklą. Tas paminklas – iki pat dangaus. Kaip jį galima nugriauti? Kokie fariziejai pajėgs jį nugriauti?“ – klausė G. Nausėda.
G. Nausėda dėkojo visiems, dalyvavusiems šiame vakare, prisidėjusiems prie „Raštų“ tomų leidybos ir poeto artimiesiems.
„Jiems turbūt per pastaruosius kelis metus tikrai buvo sunku. Bet jie gali didžiuotis šiuo poetu“, – teigė G. Nausėda.
Prezidentas siūlė diskutuoti, net apie Just. Marcinkevičių.
„Tik diskusijoje gimsta valstybė“, – sakė jis.
Valdovų rūmų muziejus vadovas V. Dolinskas pažymėjo, kad „Raštų“ pristatymas simboliškas pačiam pastatui. Anot jo, Just. Marcinkevičius ne kartą lankėsi dar statomuose Valdovų rūmuose, o prie įėjimo į pastatą, šalia prezidento Algirdo Mykolo Brazausko ištaros, yra ir poeto mintis:
„Valdovų rūmai tai vieta, kurioje telpa daug Lietuvos. Jos praeitis ir dabartis“, – citavo žodžius šalia Valdovų rūmų muziejaus vadovas V. Dolinskas.
Per daug dėmesio politikai, per mažai kūrybai
Diskusijoje apie Just. Marcinkevičiaus kūrybą dalyvavo literatūrologė Viktorija Daujotytė, literatūrologas Mindaugas Kvietkauskas, Just. Marcinkevičiaus kūrybos tyrinėtoja, poeto anūkė Salomėja Bandoriūtė-Leikienė, Lietuvių literatūros ir tautosakos instituto direktorė Aušra Martišiūtė-Linartienė, leidybos centro vadovas Gytis Vaškelis.
„Norėčiau apie Just. Marcinkevičių pasakyti ką nors paprasta. Priartėti prie tikrumo, kuris buvo toks svarbus poetui“, – sakė V. Daujotytė.
Literatūrologė prisiminė Just. Marcinkevičiaus žodžius „Nežinau, bet žino kelias. Nežinau, bet žino upė“.
Anot literatūrologės, šie žodžiai gali nuraminti sunkiu laikotarpiu. V. Daujotytė teigė, kad pagrindinis Just. Marcinkevičiaus tikslas buvo saugoti savo branduolį: kalbą, kultūrą, kūrybą. Literatūrologė teigė, kad viešojoje erdvėje per daug dėmesio skiriama Just. Marcinkevičiaus asmenybei ir politiniams kontekstams, o ne jo kūrybai.
„Prieštaravimas, kad toks taikus žmogus yra tapęs daugybės konfliktų šaltiniu. Tie prieštaravimai yra būtini, turime juos ištverti“, – dalijosi profesorė V. Daujotytė.
V. Daujotytė džiaugėsi, kad pagaliau išleisti Just. Marcinkevičiaus „Raštai“.
„Tai – grįžimas prie ištakų. Grįžimas prie poeto užrašų. Ten turėtų slypėti tiesa. Šie raštai turėtų prašviesinti Just. Marcinkevičiaus kūryboje“, – Valdovų rūmuose kalbėjo V. Daujotytė.
Anot literatūrologės, jaunoji karta turėtų atsakyti į klausimą, kodėl Just. Marcinkevičius lietuvių tautai buvo ir yra svarbus.
V. Daujotytė savo pasisakymą baigė cituodama Mikalojų Daukšą: „Kurgi pasaulyje yra tokia tauta, kuri nesaugotų savo poetų?“
„Svetima tai, kas prasta“
Literatūrologas Mindaugas Kvietkauskas dalijosi, kad 2000-aisis metais, kovo mėnesį, minint Nepriklausomybės dešimtmetį dirbdamas „Metų“ žurnale jis rengė pokalbį su Just. Marcinkevičiumi. Tuomet buvo dar tik studentas.
„Man tai buvo nepamirštama patirtis. Kiek žinau poetui šis pokalbis buvo svarbus“, – prisiminė M. Kvietkauskas.
Anot literatūrologo, šiame interviu jis klausė poeto, kaip pats poetas vertina sovietinį paveldą ir ar pokario kūryba turėtų būti mums visiems svetima. Poetas tuo metu atsakęs, kad šiam dalykui vertinti reikia „blaivaus istorinio požiūrio“ ir pridūrė, kad „svetima yra tai, kas prasta, o tai, kas gera, iš to laiko, turime atsiimti“.
M. Kvietkauskas dalijosi, kad dėstydamas susiduria su studentų neabejingumu Just. Marcinkevičiui.
„Yra tik du autoriai, kurie kelia tokias aršias diskusijas. Tai – Antanas Škėma ir Just. Marcinkevičius. Dėl poeto kūrybos būtinai kas nors susiginčys, bet niekas jam nėra abejingas“, – sakė M. Kvietkauskas.
Literatūrologas kėlė klausė, ar vis dar reikia laikyti Just. Marcinkevičiaus tekstus „pamatiniais“, ar jie jau – archyvo dalis.
„Manyčiau, kad kilusios diskusijos, ypač praėjusį rudenį, reiškia, kad Just. Marcinkevičius vis dar labai svarbus. Ir jos suaktualina jo kūrybą. Tie debatai ne apie Just. Marcinkevičių, o apie mus pačius. Paminklai neužtikrins, kad kūryba išliks, svarbiausia – Just. Marcinkevičiaus kūrybos gyvumas. „Raštų“ leidyba – ne kūrybos įamžinimo, o įdabartinimo veiksmas“, – kalbėjo M. Kvietkauskas.
Anot literatūrologo, joks poetas po Just. Marcinkevičiaus tautoje neturėjo tokio vaidmens. M. Kvietkauskas pažymėjo, kad poeto kūryba po Nepriklausomybės paskelbimo grūmėsi ir su vertybių krizės temomis.
Viena iš „Raštų“ sudarytojų – Just. Marcinkevičiaus anūkė
Viena iš „Raštų“ sudarytojų – Aušra Martišiūtė-Linartienė – džiaugėsi, kad prie Just. Marcinkevičiaus „Raštų“ 10-ies tomų leidybos prisidėjo ir jo anūkė. Anot sudarytojos, prireikė daug laiko darbui su archyvais.
Kaip teigė A. Martišiūtė-Linartienė, paskutinieji du tomai – 9-asis ir 10-asis – bus pilni visiškai nepažintų poeto tekstų, kuriuos šeima rado po poeto mirties. Šiuos tomus sudarė literatūros tyrėja, Just. Marcinkevičiaus anūkė Salomėja Bandoriūtė-Leikienė.
„Norėčiau nuo visos šeimos padėkoti už galimybę sudaryti šiuos dieduko, taip mes jį vadindavom, raštus. Šį darbą atlikome su mama ir teta. Pirmas jausmas, kuris ateina galvojant apie dieduką, yra dėkingumas. Esu dėkinga, kad gimiau ir augau tokioje šeimoje. Turiu gyvenimo idealą – savo dieduką. Šiais laikais žmogų kaip gyvenimo idealą nebe daug kas turi. Galiu drąsiai teigti, kad Just. Marcinkevičius buvo geriausias ir harmoningiausias mano pažįstamas žmogus“, – dalijosi poeto anūkė S. Bandoriūtė-Leikienė.
Anot S. Bandoriūtės-Leikienės, iš pat pradžių rastus raštus buvo sunku skaityti, nes buvo skaudu tai daryti po brangaus žmogaus mirties.
„Vien tik laiškų buvo trys dėžės. Vienas pundelis laiškų mane sužavėjo, jis buvo perrištas tautine juosta, o ten buvo tremtinių diedukui rašyti laiškai. Bet į tomus dėjome ne dieduko gautus laiškus, o jo siųstus“, – prisiminė S. Bandoriūtė-Leikienė.
Just. Marcinkevičiaus anūkė prisiminė, kad visuomet senelių namuose buvo visapusiška harmonija.
„Prieš išsiųsdamas kokį nors svarbesnį laišką, jis parašydavo juodraštį, o tik tada perrinkdavo mašinėle. Tai laiškai žmonai Genovaitei, laiškai mokytojai, laiškai kolegoms, bičiuliams, draugams. Ypatingą pagarbą ir dėkingumą išreikšti Algimanto Baltakio artimiesiems už sutiktą galimybę publikuoti dalį jo laiškų. Taip pat ir Grigorijaus Kanovičiaus sūnui“, – kalbėjo S. Bandoriūtė-Leikienė.
Atrasti ir 17-mečio Justino dienoraščiai.
„Esu dėkinga už galimybę pažinti dieduką labiau“, – dalijosi S. Bandoriūtė-Leikienė.
Renginyje dalyvavo ir Lietuvos muzikos ir teatro akademijos studentai bei jų dėstytojas, aktorius Darius Meškauskas. Aktorius ne tik skaitė Just. Marcinkevičiaus poemos „Ikaras“ monologą, bet ir prisipažino, kad tą patį monologą skaitė stodamas į LMTA prieš 40 metų.
„Dabar jau esu profesorius, dėstau, bet šis monologas skambės po 40-ies metų“, – prieš pasirodymą dalijosi aktorius D. Meškauskas.
