Lietuvos nacionalinio dailės muziejaus (LNDM) Radvilų rūmų dailės muziejuje veikianti paroda „Ukrainos svajotojai: Charkivo fotografijos mokykla“, surengta kartu su Charkivo fotografijos mokyklos muziejumi, pristato vieną drąsiausių ir maištingiausių fotografijos reiškinių Rytų Europoje. Sovietinės cenzūros metais, Ukrainai žengiant nepriklausomybės keliu, vykstant revoliucijoms ir šiandieninio karo akivaizdoje Charkivo fotografai plėtė šios medijos ribas naudodami ją aštriai socialinei ir estetinei kritikai, rašoma LNDM pranešime žiniasklaidai.
Viena svarbiausių šio judėjimo idėjų buvo vadinamoji „smūgio teorija“, teigusi, kad nuotrauka turi sukrėsti – jos turinys arba forma privalanti sujaukti įprastą žiūrovo suvokimą. Plačiau apie parodą pasakoja jos kuratorius, fotografas ir Charkivo fotografijos mokyklos muziejaus vadovas Serhijus Lebedynskis.
Paroda lankytojus pasitinka skirtingų Charkivo fotografijos mokyklos kartų kūriniais, archyviniais dokumentais ir medžiaga iš 8–10 dešimtmečių. Tarp jų – ir Charkivo fotoklubo žurnalas. Jame išlikę susitikimų užrašai, diskusijos bei dalyvių įrašai leidžia pažvelgti į aplinką, kurioje formavosi šis meninis judėjimas.
Žurnale minimas ir vienas žymiausių Ukrainos fotografų Borisas Michailovas, kuris kartu su žmona Vita yra vienas iš parodos kuratorių. Kaip sakė S. Lebedynskis, mums labai pasisekė, kad šie istoriją liudijantys dokumentai išliko iki šių dienų. Vartydamas Charkivo fotoklubo žurnalą kuratorius pasakoja apie šios fotografijos krypties ištakas, jos idėjas ir aktualumą šiandien.
– Kokia buvo Charkivo fotografijos mokyklos pradžia?
– Viskas iš tiesų prasidėjo nuo Charkivo fotoklubo ir grupės „Vremia“ („Laikas“) susiformavimo. Ekspozicijos pradžioje rodoma fotografija iš vienintelės šios grupės parodos, vykusios 1983 metais, yra ypač svarbi, nes tai turbūt vienintelis atvaizdas, kuriame kartu įamžinta gausi menininkų ir dalyvių grupė. Dar įdomiau tai, kad tarp žiūrovų jau sėdi ir naujosios kartos atstovai. Tad joje užfiksuota viena pirmųjų akimirkų, atspindinti, kaip žinios ir idėjos buvo perduodamos iš kartos į kartą.
– Ši paroda truko vos kelias valandas. Kaip taip trumpai veikusi paroda įgijo tokį ilgalaikį poveikį?
– Turbūt ji truko net dar trumpiau. Menininkai tiesiog susirinko, perskaitė savo „smūgio teorijos“ manifestą, Borisas surengė skaidrių peržiūrą. Tada netikėtai atėjęs direktorius perspėjo apie KGB, ir visi tiesiog išsiskirstė. Vis dėlto poveikis buvo milžiniškas. Apskritai beveik nė viena Charkivo menininkų paroda, bent jau maždaug iki 1994 metų, taip ir neveikė visą numatytą laiką. Beveik visos jos buvo uždarytos, vienos per pirmąsias valandas, kitos po kelių dienų.
– Ar parodos būdavo uždaromos dėl „smūgio teorijoje“ išsakyto siekio sukrėsti vaizdais?
– Tai, kad grupė žmonių susibūrė, parašė manifestą ir surinko pilną salę klausytojų, buvo neįprasta, todėl valdžiai atrodė pavojinga.
Taip inteligentų grupė bandė viešai skleisti savo idėjas ir išsakyti poziciją didelei auditorijai. Vien tai jau buvo traktuojama kaip stiprus politinis ženklas. Žinoma, toks susibūrimas iškart pastebėtas, o žinios apie jį labai greitai pasklido po miestą. Net ir parodai neįvykus iki galo, šie fotografai Charkive jau buvo tapę savotiška legenda, nes tuo metu buvo labai gerai žinomi, ypač grupė „Vremia“.
– Kokie bruožai leidžia atpažinti Charkivo fotografijos mokyklos kūrinius?
– Pirmiausia tai susiję su tuo, kad neskiriama pernelyg daug dėmesio technologinei vaizdo kokybei. Naudojami ir aukštos kokybės, ir sąmoningai prastos kokybės vaizdai – priklausomai nuo to, kas geriau padeda kalbėti apie konkretų laikotarpį ar temą.
Apskritai visa Charkivo fotografijos mokyklos estetika, kuri, galima sakyti, prasidėjo nuo dviejų skaidrių kadrų perdengimo, visada rėmėsi formule „fotografija plius kažkas“. Fotografija įvairiai derinama su kitais elementais: nevienodu vaizdo kokybės lygiu, skirtingomis intervencijomis, įvairiomis vizualinėmis strategijomis. Tokie deriniai visada sukuria savitą laiko pojūtį.
Sakyčiau, svarbiausia čia yra pats metodologinis požiūris – fotografijos naudojimas nuolat ieškant naujų būdų apibūdinti tam tikrą laikotarpį. Tai ir yra pagrindinė idėja: nauja fotografija naujam laikui.
– Jūs esate ne tik muziejaus vadovas, bet ir fotografas bei šios menininkų bendruomenės dalis, grupės „Shilo“ („Yla“) narys. Kaip pats į ją įsitraukėte?
– Pirmiausia apskritai susidomėjau fotografija. Nusipirkau gerą skaitmeninį fotoaparatą ir pradėjau tyrinėti šią sritį. Fotografija yra labai platus laukas, kuriame egzistuoja daugybė skirtingų krypčių. Tačiau susipažinau su žmonėmis, kurie domėjosi tuo, ką pavadinčiau labiau apmąstyta fotografija, kur labai svarbūs kontekstas ir idėjos.
Jie man sakė: „Klausyk, tu juk iš Charkivo. Tai miestas, kuriame stipri fotografijos tradicija. Tau būtina susipažinti su Boriso Michailovo kūryba.“ Tada nusipirkau jo knygą „Nebaigta disertacija“ (Unfinished dissertation), vėliau ir daugiau leidinių. Pradėjau skaityti Tatianos Pavlovos straipsnius, vėliau publikuotą Jurijaus Rupino dienoraštį. Pamažu visa tai mano galvoje pradėjo jungtis į vieną visumą.
Supratau, kad mano gimtajame mieste egzistuoja nepaprastai intensyvi ir stipri fotografijos tradicija, stebėjausi ir siekiau visa tai geriau suprasti ir giliau ištyrinėti. Kartu su draugais, kurie daugiausia užsiėmė gatvės fotografija, lankėme vyresniosios kartos fotografus – B. Michailovą, Jevgenijų Pavlovą ir daugelį kitų. Rodėme jiems savo darbus, kalbėdavomės apie fotografiją ir klausydavomės jų pasakojimų apie praėjusį laikotarpį. Jų idėjos ir patirtys mums padarė didžiulę įtaką.
Jautėme, kad norime tęsti tai, ką jie pradėjo. Ankstesnė karta jau buvo mums davusi visus įrankius, todėl nereikėjo pradėti nuo nulio. Galėjome tęsti tai, kas jau buvo sukurta. Nuostabu ir tai, kad jų fotografijos iki šiol atrodo gyvos. Vis dar stipriai veikia ir išlieka aktualios. Laikas neatėmė iš jų meninės galios. Galbūt todėl buvo taip lengva užmegzti ryšį su ankstesnės kartos darbais.
– Tai nėra formali bendruomenė, kaip jos nariai palaiko tarpusavio ryšius?
– Dažniausiai viskas vis tiek grįžta prie darbo grupėse idėjos. Panašiai mąstančių žmonių ratas jau buvo susiformavęs fotoklube, iš kurio atsirado grupė „Vremia“. Kita karta, „Gosprom“ grupė (vaikinai, sėdėję tarp pirmos „Vremia“ parodos žiūrovų), taip pat norėjo kurti ką nors kitokio.
Grupės „Vremia“ darbai buvo labai ekspresyvūs, jiems būdinga vizualiai baroką primenanti estetika. O kita karta norėjo kurti iš pirmo žvilgsnio nereikšmingų dalykų atvaizdus, kažką labai tylaus, kur beveik nieko nevyksta, tad jie ir susibūrė aplink šią idėją.
Kartais tiesiog reikia žmonių, su kuriais galėtum dalintis savo mintimis apie pasaulį. Taip buvo ir mūsų laikais. Menininkai dažniausiai būrėsi į grupes, bendravo tiek savo rate, tiek su kitomis grupėmis. Tačiau tai niekada nebuvo oficiali institucija, kuriai formaliai priklausytum ar reguliariai lankytumeisi.
Dažniausiai tai yra pokalbiai apie tai, ką šiandien reiškia fotografija, apie vieni kitų darbus ir meną apskritai, bet kartu ir apie kasdienius dalykus – kaip užsidirbti pinigų ar tiesiog išgyventi. Iš esmės kalbamasi apie viską, kas vyksta gyvenime ir mene.
Ne visi iki šiol aktyviai kuria kaip menininkai. Iš vyresniosios kartos dabar aktyvus liko tik B. Michailovas. Jaunesni menininkai, žinoma, ir toliau palaiko ryšius. O mes, kaip institucija, dabar jau daug kartų esame kalbinę visus bendruomenės narius. Tikriname faktus, renkame archyvus ir stengiamės šią istoriją kurti remdamiesi dokumentais, nes iki tol ji daugiausia egzistavo kaip iš lūpų į lūpas perduodami pasakojimai.
– Kaip besitęsianti Rusijos agresija paveikė šią bendruomenę, ypač turint omenyje, kad Charkivas yra vienas dažniausiai puolamų Ukrainos miestų?
– Mūsų muziejus dabar negali rengti parodų, nes Rusija yra taip arti, kad oro pavojus gali būti paskelbtas bet kurią akimirką, o raketa gali nukristi visai šalia. Charkive liko vos kelios vietos, kuriose dar įmanomas kultūrinis gyvenimas, kur renginiai gali vykti rūsiuose. Visur kitur tiesiog nesaugu.
Ypač jauniems menininkams vyrams tapo beveik neįmanoma toliau kurti taip, kaip anksčiau. Ukrainoje vyrai arba eina tarnauti į kariuomenę, arba vienaip ar kitaip dirba su ja, individualiai dirbantiems menininkams netaikomos išimtys nuo mobilizacijos. Kitaip nei kai kurių kitų profesijų atstovai, pavyzdžiui, inžinieriai strategiškai svarbiose srityse, jie nėra laikomi būtinais karo atveju. Dėl to daugelis menininkų vyrų šiandien tiesiog nebegali tęsti savo kūrybinės veiklos.
– Kalbant apie Charkivo fotografijos mokyklą dažnai vartojama frazė „fotografija kaip ginklas“. Kaip šiandien suprantate šią idėją?
– Žinoma, taikos metu fotografija gali būti suvokiama kaip ginklas. Tačiau vykstant karui kultūra iš tiesų nelabai ką gali padaryti. Dabar suprantame, kad visa tai gali akimirksniu prarasti prasmę, kai fronto linija pereina per tavo miestą. Kultūra yra švelniosios galios forma, tačiau tokio karo ji negali sustabdyti.
– Charkivo fotografijos mokykla pirmą kartą taip išsamiai pristatoma Lietuvoje. Ką tikitės, kad iš šios parodos išsineš Lietuvos publika?
– Džiaugiuosi, kad tarp mūsų šalių egzistuoja toks artimas ryšys. Tikiuosi, lankytojai pastebės tam tikras paraleles tarp kūrinių, požiūrių, temų ir mąstymo būdų. Pavyzdžiui, Boriso Michailovo ir Vito Luckaus ar Antano Sutkaus, arba Aleksandro Macijausko ir Oleksandro Supruno. Labiausiai norėčiau, kad galėtume atpažinti ir panašumus, ir skirtumus, ir tiesiog kartu mėgautis fotografija.
Šis ryšys egzistavo nuo pat pradžių, taip pat per tokias asmenybes kaip Jurijus Rupinas, kuris apie juos kalbėjo ir rašė. Charkive dažnai atrodydavo, tarsi iš tiesų egzistuotų tik lietuvių fotografija ir Charkivo fotografija, visa kita beveik išnykdavo iš mūsų akiračio.
– Kaip laikui bėgant keitėsi Charkivo fotografija?
– Vaikštant po parodą galima pamatyti, kad daugelis darbų yra glaudžiai susiję su konkrečiais istoriniais laikotarpiais. Šia prasme paroda taip pat atspindi Ukrainos istoriją.
Pavyzdžiui, 8 dešimtmetyje buvo „Pink Floyd“, „The Beatles“ ir įvairūs reiškiniai, kurie sovietinėje sistemoje oficialiai neegzistavo. Žmonės gyveno uždaroje struktūroje, tačiau kartu jautė, kad likęs pasaulis jau seniai nuėjo toliau. Menininkai savo kūryba bandė užpildyti šį kultūrinį vakuumą.
Patys fotografijos metodai dramatiškai nesikeitė. Pagrindinis principas daugiau ar mažiau liko tas pats – fotografija plius kažkas: tam tikra intervencija ar manipuliacija vaizdu. Parodoje iš tiesų labai mažai grynos dokumentinės fotografijos, nors keli tokių darbų pavyzdžiai vis dėlto yra.
Tam tikra prasme mums pasisekė, kad fotografijos metodai, sukurti 8 ir 9 dešimtmetyje, buvo tęsiami toliau. Tačiau niekada neįvyko vienas radikalus lūžis, nes sunku iš esmės perkurti mediją, egzistuojančią jau 200 metų. Laikui bėgant keitėsi tai, kaip šie metodai yra naudojami.
– Ar vis dar taikote smūgio teoriją?
– Stengiamės. Tačiau karo metu kurti „smūgiuojančius“ vaizdus sunku, nes tokioje situacijoje jautiesi smūgiuojamas gyvenimo. Vis dėlto taikos metu svarbu suduoti tam tikrus „smūgius“ valdžiai, kvailumui, dalykams, kurie tiesiog nėra priimtini.
– Žvelgiant į priekį, kaip įsivaizduojate Charkivo fotografijos mokyklos ateitį?
– Dabar jau sunku tai net vadinti „Charkivo fotografija“, nes Charkivas yra karo zonoje. Šiuo metu ten beveik nebeliko fotografijos gyvenimo. Karas sunaikino daugybę dalykų. Dabar šis reiškinys labiau pasklidęs po visą Ukrainą. Nebeįmanoma taip aiškiai apibrėžti kiekvieno menininko kaip priklausančio vienai tradicijai ar naudojančio tuos pačius elementus kaip anksčiau. Galbūt geografine prasme pats reiškinys artėja prie pabaigos, nežinau. Pamatysime.
Mūsų, kaip institucijos, tikslas pirmiausia yra visa tai išsaugoti, analizuoti ir padaryti prieinamą tyrėjams, auditorijoms ir kitiems. Džiaugiuosi, kad muziejaus veiklą pradėjome tinkamu momentu, nes prasidėjus karui viską galėjome gana greitai evakuoti. Tam tikra prasme buvome pasiruošę šiai nelaimingai situacijai.
Mūsų vaidmuo kaip institucijos yra tiesiog išsaugoti šią medžiagą, o tada jau matysime, kaip viskas vystysis toliau. Stengiamės ją skleisti ir padaryti matomą tiek Ukrainoje, tiek užsienyje. Ir, žinoma, tikiuosi, kad ši stipri medžiaga įkvėps ateities menininkų kartas ne tik Ukrainoje, bet visur.
Nepraleiskite svarbiausių kultūros naujienų ir gaukite jas kiekvieną penktadienį į savo elektroninio pašto dėžutę užsisakę LRT kultūros naujienlaiškį. Šio naujienlaiškio nenorėsite atsisakyti.
