Kauno tarpukario modernizmo architektūros įtraukimas į UNESCO pasaulio paveldo sąrašą paskatino susidomėjimą tarpukario modernizmo architektūra, o kaip atrodė Vilniaus tarpukario modernizmas? Kokia buvo vilniečių būsto raida? Tuometėje spaudoje rašyta: „Didžiausia Lietuvos nelaimė – Vilniaus praradimas – tapo Kauno laime ir optimistiniu impulsu modernizuotis bei augti.“
Tęsiame reportažų ciklą „Nepamirštas Vilnius“, skirtą Vilniaus 700 metų jubiliejui, kuriame kviečiame prisiminti pamirštas miesto vietas arba žmones. Šįkart pažvelkime į 20 amžiaus Vilnių, tarpukarį, kai Europoje vyko būsto modernizacijos procesai.
Vilniaus universiteto Istorijos fakulteto profesorė, architektūros istorikė dr. Marija Drėmaitė, vadovavusi ekspertų grupei, rengusiai UNESCO paraišką „Modernistinis Kaunas: Optimizmo architektūra 1919–1939“, tyrinėjusi šiuos du miestus moksliniuose darbuose, knygose, sako, kad abiejų miestų architektūroje galima rasti šedevrų, kiekvieno jų architektūros raidą formavo ir geopolitinė situacija.
– Kauno modernizmo įtraukimas į UNESCO pasaulio paveldo sąrašą paskatino domėjimąsi miesto architektūra ir norą lyginti – kaip atrodė to paties laiko Vilnius?
– Taip, pastaruoju metu tikrai daug kalbama apie Kauno tarpukario modernizmą, kuris pripažintas UNESCO pasaulio paveldo statusu, ir tuo pačiu metu kyla klausimas dėl Vilniaus tarpukario modernizmo. Kodėl mes apie jį tiek mažai kalbame – ar jo nepažįstame, ar jo nematome? Gal jo nebuvo?
Šiuos skirtumus tarp Vilniaus ir Kauno pirmiausia lėmė geopolitinė situacija. Kaunas gavo laikinosios sostinės statusą ir su juo ateinančius finansus, paskatą kuo daugiau statytis, priplūdo gyventojų į miestą ir panašiai, o Vilnius juk prarado sostinės statusą ir tapo tik šeštuoju pagal dydį Lenkijos respublikos miestu, galima sakyti, rytų pakraščiu, lenkai vadino jį Kresy wschodnie (liet. rytinė pasienio zona) miestu, kuriame labiau vertintas jo senasis istorinis paveldas, barokas. Labai gerai skirtumus liudija statistika. Kaune per tarpukario laikotarpį buvo išduota 7000 leidimų gyvenamųjų namų statybai arba rekonstrukcijai. Nesakau, kad jie visi buvo pastatyti, tačiau Vilniuje buvo pastatyta tik 1500 naujų gyvenamųjų namų.
– Kurioje Vilniaus dalyje paprastai buvo planuojama statyti naujuosius gyvenamuosius namus ir kur jie buvo statomi?
– Naujos architektūros proveržis Vilniuje įvyko maždaug 1930–1935 m. Tada Naujamiestyje ir Žvėryne pastatyta nemažai naujų modernių vilų, Gedimino prospekte iškilo keli žymūs Lenkijos architektų modernistų darbai.
M. K. Čiurlionio gatvė, tuo metu vadinta Zakrętowa, nes zakręt reiškia vingis, kitaip tariant, čia buvo vingio gatvė ir vingio rajonas, išsivystė būtent tarpukariu. Vilniaus naujosios modernistinės statybos plėtėsi aplink miestą – aukštutiniame Naujamiestyje, Tauro kalno rajone, J. Basanavičiaus, K. Kalinausko, Pamėnkalnio, Suvalkų gatvėse, taip pat Žvėryne ir Antakalnyje, nes miesto centre žemė buvo gana brangi ir miestas jau buvo tankiai užstatytas.
Šioje zonoje, M. K. Čiurlionio gatvėje, po karo, ypač pirmosios sovietinės okupacijos metu, didelė dalis namų, aišku, buvo nacionalizuota, bet dar įdomesni procesai vyko po Antrojo pasaulinio karo, kai Vilnius jau tapo LTSR sostine. Čia kūrėsi komunistinės valdžios grietinėlė. Štai vienas iš atsakymų, kodėl M. K. Čiurlionio gatvė tapo nomenklatūros rajonu, – nes čia buvo kokybiškų naujos statybos namų sankaupa. Vilniuje naujų modernių namų trūko ir kai jie buvo nacionalizuoti, tapo naujų valdžios atstovų, partinės nomenklatūros gyvenamoji vieta.
Pavyzdžiui, 1937 m. pastatytame name M. K. Čiurlionio g. 66 įsikūrė Antanas Sniečkus, šioje gatvėje apsigyveno ir Kazys Preikšas, Juozas Maniušis, Justas Paleckis. 1938 m. statytas Žemojtelio namas Suvalkų g. 4 perduotas Motiejui Šumauskui, o Kiakszto namas Pamėnkalnio g. 34 padalytas į du butus ir į juos įkeltos Komunistų partijos veikėjo Felikso Bieliausko ir komunistinio rašytojo Antano Venclovos šeimos.
Dar vienas įdomus reiškinys, kad maždaug 8-ajame dešimtmetyje šie namai pradėti įrašyti į LTSR paminklų sąrašą, bet ne dėl savo architektūros, o dėl to, kad juose gyveno žymūs Komunistų partijos veikėjai. Ir tik dabar, kai jau nepriklausomos Lietuvos laikotarpiu buvo perrašomas arba peržiūrimas kultūros vertybių registras, buvo pakeista jų vertingoji savybė į architektūrinę. Šitų namų architektūrinė vertė pastebėta labai vėlai ir šiais laikais labai mažai jų yra saugoma, todėl mes čia matome tokias vadinamąsias komforto rekonstrukcijas, kai užstatomas trečias aukštas, statomi priestatai, keičiami stogai, sunku dabar atpažinti šitą rajoną kaip vientisą modernistinį.
– Kokie architektai dirbo Vilniuje?
– Architektai kūrę, projektavę Vilniuje, dirbę čia dar ir prieš karą, buvo žydų tautybės vilniečiai. Du labai ryškūs architektai, kūrę modernistinę architektūrą, buvo Izaokas Smorgonskis ir Mozė Cholemas. Deja, reikia su dideliu liūdesiu pasakyti, kad jų biografijos baigėsi Vilniaus gete. Tarp ryškiausių I. Smorgonskio darbų – gyvenamasis namas K. Kalinausko g. 3/Rožių al. 1 bei gyvenamasis namas Žvėryne A. Mickevičiaus g. 17 – vienas brandžiausių jo racionalizmo krypties pastatų. Kita architektų karta – 4-ajame dešimtmetyje į Vilnių atvykę jaunieji ambicingi Varšuvos politechnikos mokyklos architektai absolventai, kurie taikė gana radikalaus funkcionalizmo idėjas, vienas iš jų buvo Antonis Forkiewiczius, Naujamiestyje projektavęs daug gyvenamųjų namų. Taip pat nemažai sukūrė Stanislawas Bukowskis, Janas Borowskis, grupelė jaunų varšuviečių, gyvenusių ir dirbusių Vilniuje.
– Kuriuos tarpukario gyvenamuosius namus Vilniuje išskirtumėte kaip tipiškiausius to laiko pavyzdžius?
– Tarpukariu susiformavo įdomus gyvenamųjų namų tipas, anksčiau Vilniuje jo nebuvo, tai vadinamieji keliabučiai. Tai jau didesnis namas negu privati vila arba dviejų butų namas, sublokuotas per du aukštus, bet maždaug trijų–šešių butų namas, ne daugiau kaip dviejų ar trijų aukštų. Įprastai toks namas statomas gana dideliame, erdviame sklype, kaip minėtame K. Kalinausko gatvės pradžioje, sankirtoje su Rožių alėja. Tai vienas gražiausių Vilniaus tarpukario namų, gydytojo Aleksandro Libo su žmona Vera statytas namas. Galime matyti, kad namą statosi vienas savininkas, viena šeima, gyvena jame, o kitus butus nuomoja. Kadangi jis buvo gydytojas, gretimame bute buvo įsirengęs ausų, gerklės, nosies gydytojo kabinetą.
Šito namo istorija labai įdomi. A. Libas ilgai kaupė lėšas namui statyti, ėmė paskolą, o po to tą namą 1941 m. sovietai nacionalizavo. A. Libas rašė tokią kaip pretenziją, kad namas nacionalizuotas neteisėtai, nes jis siekęs ne pelno, o teikęs žmonėms paslaugas. Matome sudėtingą Vilniaus politinę istoriją, kuri paveikė ir architektūrą. Pats namas labai elegantiškas, būdingas Varšuvos modernizmui, bet turi labai daug sąsajų ir su Kauno modernizmu. Tokia universalioji, nuosaiki, truputį art deco, truputį funkcionalizmo turinti architektūra – plokščio stogo karnizas, užapvalintas kampas, horizontalūs langai, komfortiški dideli keturi butai ir dar du mažesni. K. Kalinausko gatvėje jis toks vienas, čia nėra ištisinio užstatymo kaip M. K. Čiurlionio gatvėje todėl, kad čia jau buvo užstatyta teritorija, greta ir Rožių alėja, kurta dar carinės Rusijos Vilniuje. O M. K. Čiurlionio gatvė priešingai – dar neužstatyta, vienoje pusėje buvo statomi universiteto pastatai, netgi buvo planų Vingio parke įrengti universiteto laboratorijų kompleksą, kitoje buvo išparduodami sklypai, iš didelių carinių valdų išdalyta mažais sklypais individualiai statybai. Kuo giliau į miesto centrą, tų sklypų vientisų nerasime, jie užstatomi atskirais namais, įterpiami tarp 19–20 a. pradžios pastatų.
Kitas įdomus kompleksas, moderniausias architektūriniu požiūriu, – Antakalnio kolonija. Viešųjų darbų administracijos darbuotojų kooperatinių namų valdyba pasistatė 25 sublokuotus namelius. 1928–1932 m. kvartale tarp T. Kosciuškos, Olandų ir M. Dobužinskio gatvių pagal Franciszeko Wojciechowskio projektą iškilo kotedžų kompleksas. Kiekvienas namukas buvo suplanuotas kaip atskiras butas per du aukštus, o namukai sublokuoti į neilgas eiles. Toks stilistiškai vientisas, brandus tarpukario Vilniaus funkcionalizmo architektūros pavyzdys.
Tokių kompleksinių namų būta, bet labai nedaug ir tai vėlgi rodo Vilniaus ekonominį mastelį, nes, pavyzdžiui, Varšuvoje kooperatinių namų statyba grupėmis, ištisais kvartalais, suvienodintai, sublokuotai, buvo labai populiari.
– Jei lygintume pačią Kauno ir Vilniaus gyvenamųjų namų architektūrą, kokie panašumai ir skirtumai yra ryškiausi? Ir kas juos lėmė?
– Vilniuje galime matyti labai aiškias, daug ryškesnes sąsajas su Varšuvos, o ne su Kauno modernizmu. Vilniaus modernizmas daug aštresnis, santūresnis, funkcionalesnis. Kaune, atrodo, kad statoma ilgam laikui ir su didele reprezentacija. Vilniuje architektūra vis dėlto racionalesnė, ekonomiškesnė ir tai rodo žmonių galimybes bei miesto statusą, kad tai nebuvo ekonomiškai klestintis miestas. Ir vienas labai įdomus reiškinys, indikuojantis tuos skirtumus, – vis dėlto Kaune randame daug daugiau privačių vilų, vienos šeimos namų, nedidelio mastelio dviejų aukštų namų, o štai Vilniaus specifika – Vilniuje namai dalijami į du butus, pirmame aukšte vienas butas, antrame – kitas. Tai rodo, kad savininkas, jeigu statosi namą, vieną butą įrengia nuomai, kad atsipirktų paskolos, nes didžioji dalis namų buvo statomi su paskolomis.
Jei lygintume namų išlikimo laipsnį, ne tik Vilniuje, bet ir Kaune drastiškai susidorota, namai nusavinti, bet jie nebuvo taip stipriai pakeisti. Aišku, daugiausia nukentėjo interjerai. O jei kalbėtume apie estetinius skirtumus, šedevrų yra ir ten, ir ten. Kaune namai turtingesni, jei taip galima pasakyti, ir išorės, ir vidaus architektūrai skiriama daugiau dėmesio, butai erdvesni, daugiau namų su centriniu šildymu, vadinasi, buvo viena katilinė rūsyje ir apšildymas radiatoriumi. Vilniuje šildymas paliktas savininko nuožiūrai, dominuoja šildymas krosnimi, anglis nešasi ir rūpinasi patys namo šeimininkai.
Tarpukario butų svarbus aspektas – tarnaitės kambarys, tokia sanitarinių normatyvų apibrėžta, ne mažesnė nei 6 kvadratų erdvė. Kaune tie standartai kokybiškesni, ten kambariukas visada atskiras, šalia virtuvės, su langu. Vilniuje dažnai dominuoja alkova, toks įgilinimas prie virtuvės, su užtraukiama užuolaida nakčiai, kur gali miegoti tarnaitė. Tokie taupymo niuansai parodo ekonominį vilnietiško modernizmo variantą, bet estetiškai Vilniaus modernizmas ne prastesnis. 1919–1939 m. Vilniaus gyvenamoji architektūra išgyveno modernėjimo transformaciją, kurią lėmė ir ekonominė situacija, ir politinė santvarka. Nors ir nedidelio masto, gyvenamoji statyba atspindėjo įvairias to meto architektūros tendencijas – nuo nacionalinio stiliaus paieškų iki avangardinio modernizmo. Nereikia pamiršti, kad dauguma naujų gyvenamųjų namų vis dar buvo statoma iš medžio. Pavyzdžiui, Žvėryne 1938 m. tik 20 procentų pastatų buvo pastatyti iš plytų.
