Gyvenamųjų rajonų statybos buvo viena pagrindinių temų sovietmečio žiniasklaidoje. Statybų vaizdais buvo kuriamas palankus vaizdas apie sovietinės buities gerinimą, režimo rūpinimąsi žmonėmis. Ypatingo žiniasklaidos dėmesio (žinoma, ne be partijos paraginimo) sulaukdavo didžiosios pramonės statybos ir kylančių blokinių daugiabučių eilės, o „nemokami butai“ ir šiandien linksniuojami sovietmečio nostalgikų rateliuose.
Rubrika „Kas senesnio?“ kviečia susipažinti su senais ir mažiau žinomais kino ir televizijos istorijos atvejais. Šį kartą dėmesys – propagandiniam televizijos filmui „Lazdynai“ (1972).
7 ir 8-ojo dešimtmečio okupuotoje Lietuvoje vaizdinių apie pasiekimus daugėjo. Filmuose buvo kuriama iliuzija apie gerėjančią gyvenimo kokybę, pilnas parduotuves ir bendrąją gerovę.
Televizija stengėsi užfiksuoti kylančius daugiabučių rajonus, sekti kuo šviesesnes pasakas apie socialistinę ateitį. Tokie vaizdiniai taip pat buvo vienas iš šaltojo karo frontų. Vietoj „amerikietiškosios svajonės“, radosi sovietinis jos atitikmuo. Ir, žinoma, filmai primindavo veikiau reklaminius NT projektų siužetus.
„Lazdynai – vienas gražiausių gyvenamųjų rajonų Vilniuje. Juo pradedamas stambus gyvenamojo masyvo užstatymas mieste. Ryškus reljefas, graži gamtinė aplinka kartu ir padėjo, ir sunkino architektų darbą. [...] Reikia pasakyti, kad uždavinys pavyko. Kaip naujovę reikia paminėti pėsčiųjų alėjas, kuriomis atskirtas pėsčiųjų eismas nuo autotransporto“, – filme kalba miesto statybos projektavimo instituto vyr. architektas Vytautas Balčiūnas.
Sovietinė architektūra ir tada, ir šiandien buvo kritikuojama dėl pilkumo ir nepatogumo. Apgyvendinimas miestuose visoje Sovietų Sąjungoje buvo kuriamas pagal tuos pačius blokinių namų brėžinius. Lazdynai šiame kontekste išsiskyrė ir dėl taikomų naujovių, ir dėl kiek kitokio projekto.
Vienas pirmųjų stambių Vilniaus projektų, Žirmūnai, net ir tuometinės televizijos eteryje buvo kritikuotas kaip nepatogus, valgyklų ar restoranų stokojantis rajonas. Seriale „Petraičių šeimoje“ net buvo akcentuota prasta butų kokybė ir statybinis brokas, o 7 dešimtmetyje artimiausia parduotuvė, neva, buvo Antakalnyje.
Lazdynų atveju broko taip pat pasitaikė. Istorikas Arūnas Streikus knygoje „Minties kolektyvizacija“ teigė, jog spaudoje buvo rengiama publikacija apie statybos darbų broką Lazdynuose, tačiau supratęs iš aukštesnių struktūrų, jog tokia publikacija gali sužlugdyti Lenino premijos skyrimą, kuris smarkiai pakeltų respublikos autoritetą Sovietų Sąjungoje, atsitraukė.
Istorikė Marija Drėmaitė knygoje „Jūs gaunate butą. Gyvenamoji architektūra Lietuvoje 1940–1990 metais“ teigia, jog Lazdynų projektas buvo kuriamas remiantis Stokholmo priemiesčių pavyzdžiais, o įgyvendinti pasitelkti jauni to meto architektai, du Vytautai – Brėdikis ir Čekanauskas.
„Dar vienas įvertinimo sulaukęs Lazdynų aspektas – standartinių visuomeninių projektų individualizavimas. Kiekviename iš keturių mikrorajonų buvo suprojektuota po mokyklą, porą darželių, maisto prekių parduotuvę ir visuomeninį centrą. Šie objektai privalomai buvo statomi pagal tipinius projektus, tačiau Lazdynuose imta juos individualizuoti“, – rašo profesorė M. Drėmaitė.
Rimanto Juodvalkio filmas apie Lazdynų statybas prasideda nuo Vilniaus senamiesčio panoramos – arkikatedros varpinės (tuo metu paveikslų galerijos), Gedimino pilies bokšto ir senųjų Vilniaus stogų vaizdinio. Vėliau miesto autobusas iškeliauja į tuomet dar tolimu laikytą priemiestį.
Kontrasto principu kuriamas vaizdinys tarp seno ir naujo buvo tipiškas viso sovietmečio laikotarpiu. Senamiestis – istorinis, tačiau nepatogus, senas, o naujieji rajonai turėjo perkelti kasdienį į gyvenimą į kur kas patogesnę ir sovietų „pagalba“ materializuotą erdvę.
„Prieš ketverius metus Lazdynų vienkiemyje išaugo pirmasis daugiaaukštis. Atsikėlė pirmieji naujakuriai, nusitiesė Kosmonautų, Erfurto, Architektų gatvės, Neries krantus sujungė naujas tiltas. Ir vėl naujas rajonas iš blokų ir dar tokiame užkampyje“, – sakoma filmo „Lazdynai“ pradžioje.
Filme įgarsinta ir to meto kritika, kuri naujiems gyvenamųjų rajonų projektams skambėdavo ne taip ir retai. Tačiau, kaip bruka filmo sumanytojai, Lazdynai yra visiškai kitokie – patogesni, kitoniškesni, gamtoje, su 176 namais, darželiais ir visu buitinio aptarnavimo kompleksu. Filme fiksuojami vaizdai veikiau primena ne pilką sovietinę kasdienybę, o amerikietiškąją svajonę.
„Dirbu „Aušros“ fabrike, man komitetas išskyrė 4 kambarių butą. Iš pradžių buvau labai nepatenkinta, kad purvas ir toli bus nuo centro, vargas bus su mažais vaikais. Bet pagyvenome ir viskas pasirodė kitaip. Mokykla vietoje, matau pro langą ir krautuvė, ir poliklinika, ir buitinis pora minučių kelio“, – sakė naujakurė.
Ideologinį momentą juostoje atstoja „tautų draugystės parko“ sodinimas netoli būsimojo parodų rūmų komplekso. Lyg tarp kitko kadre sušmėžuoja ir tuometinis pirmasis Komunistų partijos sekretorius Antanas Sniečkus, o vaizdas prekybos centre primena ne sovietinę realybę, o išsivysčiusias Vakarų demokratijas. Architektai už Lazdynų mikrorajoną 1974 m. buvo apdovanoti aukščiausiu įvertinimo – Lenino premija. Šį filmą taip pat reikėtų žiūrėti kaip į savotiškos kampanijos dalį.
Baigiama viskas kaip ir pradžioje – autobuse: „Geras užkampis. Dešimt minučių iki pramoninio rajono, dvidešimt iki miesto centre. Kiekvieną dieną 40 tūkstančių žmonių“. Tradiciškai sovietmečio kine suduriama viskas – rajonai, fabrikai, patogumai ir ideologinė linija. Ir nors Lazdynai kaip rajonas iš tiesų buvo vertinami, tačiau tai buvo vienintelis bent kiek sėkmingas projektas Vilniuje.
„Lazdynų pavyzdyje visgi galima įžvelgti paradoksą: projektuotas ir statytas kaip mėginimas apeiti ir patobulinti biurokratinę centrinio planavimo ir gamybos sistemą, rajonas ne tik sulaukė sąjunginio pripažinimo, bet ir buvo sumaniai panaudotas kaip sovietinės architektūros laimėjimų propagandos įrankis. Lazdynai tapo savotišku statybų industrijos gelbėjimosi ratu“, – rašo profesorė Marija Drėmaitė.
Filmą rasite LRT Mediatekoje:
